Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 15d. 20:14

Ekvadoras – mažutė šalis, turinti viską, kas geriausia Pietų Amerikos žemyne

Straipsnio autorė Ekvadore
Gabijos Lebednykaitės nuotr./ 15min koliažas / Straipsnio autorė Ekvadore

Jei Pietų Amerikoje galėtumėte pasirinkti aplankyti tik vieną šalį, tai neabejotinai turėtų būti Ekvadoras.

Kodėl? Nes jo palyginti nedidelėje teritorijoje telpa visiškai neįtikėtina gamtovaizdžių ir kultūrų įvairovė – atrodo, šioje šalyje yra po trupinėlį visko, ką galima rasti Pietų Amerikos žemyne. Maždaug per šalies vidurį, nuo pietų iki šiaurės, lyg Ekvadoro stuburas nutįsusi Andų kalnų atšaka tarsi skelia šalį perpus: vienoje pusėje – Ramusis vandenynas, kitoje – Amazonės baseino džiunglės.

Įdomu visur, kontrastai – tokie, kad sunku patikėti, jog tai – vis ta pati šalis. Idealiausia, jei spėsite užsukti ir šen, ir ten – taip lyg iš dėlionės gabaliukų sulipdysite visą spalvingojo Ekvadoro paveikslą.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta, bananai ir kiti nuostabūs dalykai Ekvadore
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta, bananai ir kiti nuostabūs dalykai Ekvadore

Kalnai

Mums didžiausią įspūdį paliko būtent centrinė, kalnuotoji šalies dalis. Čia – nuostabios kalnų panoramos ir derlingi slėniai, didingi ugnikalniai bei kaimuose tebegyva Andų indėnų kultūra. Visus lūkesčius su kaupu pateisino tarp kalnų pasislėpęs Quilotoa ugnikalnis – kadaise jis susmego, dabar jo giliame krateryje tyvuliuoja ežeras, gal ir ne bedugnis, kaip teigia vietinė legenda, bet tikrai įspūdingas!

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Quilotoa
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Quilotoa

Ežerą galima apeiti siauru vinguriuojančiu taku – žygis aplink truks 4–5 valandas, pakeliui sutiksite ir margais vilnoniais drabužiais apsirengusių vietinių indėnų (kalnuose košte košia žvarbus vėjas, kaip mes jiems pavydėjome tų storų megztiniu), ir nešulinių asilų vilkstinių, ir puslaukinių lamų, kurioms nei šaltis, nei turistai – nė motais.

Andų aukštikalnėse įsikūrę ir du miestai su UNESCO architektūros paveldo sąraše esančiais senamiesčiais – sostinė Kitas ir elegantiškoji Kuenka.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Kitas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Kitas

Kitas, kaip ir dera sostinei – didžiulis ir daugialypis miestas, su visiškai chaotiška viešojo transporto sistema. Per sostinėje praleistą mėnesį taip galutinai ir neperpratome painaus ir nelogiško autobusų tinklo, kita vertus, taksi čia nebrangūs – gera išeitis trumpesnėms kelionėms. Na, bet jei apsistosite senamiestyje, autobusų beveik neprireiks – teliks tik klaidžioti senovinėmis gatvėmis iš aikštės į aikštę, nuo bažnyčios prie bažnyčios, nuo rūmų prie rūmų – viskas labai gražu ir fotogeniška.

Geriausias nakvynės namų pasirinkimas ir gyviausias naktinis gyvenimas – turistų pamėgtame La Mariscal rajone, kurį vietiniai juokais praminė Gringolandia (isp. gringo – baltaodis užsienietis).

Gringolandijos privalumas – čia švariau, saugiau ir ramiau nei nuolat žmonių ir automobilių prigrūstame senamiestyje. Beje, nors Ekvadoro geografinė padėtis ir šiaip ypatinga – jis įsikūręs ant paties pusiaujo, Kitas dar pretenduoja ir į pasaulio centro titulą – gerokai už miesto centro stovi taip ir pavadintas paminklas – Mitad del Mundo (isp. pasaulio centras), žymintis pusiaujo liniją, kertančią mūsų planetą.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Kuenka
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Kuenka

Dar vienas senovinės architektūros perlas – Kuenkos miestas. Jis daug mažesnis, todėl jaukesnis, ramesnis ir keliautojui iš Vakarų draugiškesnis nei šurmulingasis Kitas.

Vietiniai pasakojo, kad pastaruoju metu Kuenkoje labai pamėgo apsigyventi į pensiją išėję amerikiečiai – turbūt ir dėl miesto grožio, ir dėl švelnaus klimato, na, ir doleriais mokėti patogu (JAV doleris – oficiali Ekvadoro valiuta).

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Skrybėlės ir šokoladas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Žymiosios Panamos skrybėlės gimė ne Panamoje, kaip daug kas galvoja, bet Ekvadore

Įdomu, kad būtent Kuenkoje gaminamos baltos šiaudinės skrybėlės, angliškai vadinamos „Panama hats“. Pasirodo, jų tėvynė yra ne Panama, o būtent Ekvadoras. Pačiame Kuenkos centre yra jų fabrikas-muziejus-parduotuvė.

Pakrantės

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Mochalilla nacionalinis parkas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Mochalilla nacionalinis parkas

Ekvadoro paplūdimiai nėra kuo nors išskirtiniai ar tokie įspūdingi, kad trauktų atostogautojų minias, todėl skirti didžiąją kelionės dalį pajūrio regionui neverta. Vis dėlto čia esama keleto vertų dėmesio lankytinų vietų. Labai gražus Mochalilla nacionalinis parkas, kurio dalis yra gamtos rezervatas, saugomas nuo žmonių – to nežinodami, užklydome į pasakiškai gražų tuštutėlį paplūdimį, iš kurio, vos spėję sušlapti kojas, buvome išprašyti apsaugos pareigūno.

Pasirodo, čia jūriniai vėžliai į smėlį deda savo kiaušinius, todėl žmonės neįleidžiami! Neišgalintiems aplankyti garsiųjų Galapagų salų (tai – brangus malonumas) gamta pametėjo paguodos prizą – Isla de la Plata salelę, vadinamą „vargšų Galapagais“. Į ją nusigauti daug greičiau, paprasčiau ir nepalyginti pigiau: iš Puerto Lopez žvejų miestuko organizuojamos ekskursijos.

Vos 40–50 JAV dolerių, maždaug valanda kelte ir jūs jau tarp daugybės egzotiškų paukščių, kurie peri čia pat ant uolų ir nesibaido žmonių; tai tos pačios rūšys, kurios gyvena ir Galapaguose. Mes, deja, lankėmės ne per sezoną, todėl neišvydome banginių ir delfinų, kartais plaukiojančių aplink salos krantus.

Džiunglės

Jei gerai toleruojate drėgmę, karštį ir nesibaidote visokių skraidančių, šliaužiančių ir kandančių gyvių, Amazonės džiunglės – kaip tik jums. Pažintį su džiunglėmis patogiausia pradėti iš jų prieigose esančių Puyo arba Tenos miestelių – juose lengva rasti ekskursijų organizatorių ir įvairių turistams skirtų paslaugų.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta, bananai ir kiti nuostabūs dalykai Ekvadore
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta, bananai ir kiti nuostabūs dalykai Ekvadore

Tenoje sutikau jauną biologą iš Čekijos, kuris man taip entuziastingai pasakojo, kokia fantastiška Ekvadoro floros ir faunos įvairovė ir koks jis laimingas, pagaliau galėdamas leistis į savo tyrinėjimus visų biologų svajonių žemėje, kad beveik įtikėjau esanti žemiškajame rojuje.

Jei nelabai domina egzotiški augalai ir gyviai, galima leistis į kelias dienas ar net savaites trunkančius žygius-ekspedicijas pas šuarų genties indėnus, gyvenančius kaimeliuose džiunglių glūdumoje (nors kai kurie kalbinti keliautojai skundėsi, kad susitikimai su indėnais atrodo pernelyg surežisuoti, o tikrieji šuarai, ko gero, slepiasi dar giliau tankumynuose ir su turistais nebendrauja).

O jei nesinori tokių nuotykių, pakaks aplankyti vieną kitą „civilizuotesnį“ Amazonės miestelį – egzotiškų įspūdžių tikrai pakaks. Mes užsukome į Misahualli – vešlioje augmenijoje paskendusį kaimelį, kuriame vietiniai visaip uždarbiauja iš turistų. Pavyzdžiui: už nedidelį mokestį siūlo paplukdyti upe, paskanauti vietinių delikatesų (pvz., keptų vikšrų), supažindinti su prijaukintais (taip mums teigė) krokodilais ar mažytėmis anakondomis... Pačios pažindintis veržiasi įžūlios beždžionėlės, kurių Misahualli apstu – jei užsižiopsosite, nukniauks jūsų skrybėlę, akinius ar kamerą!

Šokoladas

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Skrybėlės ir šokoladas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Ekvadorietiško šokolado luitai, kurių galima nusipirkti turguje

Ekvadoro žemė labai derlinga, tad čia auga beveik viskas. Mūsų parduotuves pasiekia ekvadorietiški bananai – vienas pagrindinių šios šalies žemės ūkio eksporto produktų. Pačiame Ekvadore bananų auga visokiausių rūšių: nuo didelių, krakmolingų, kurie paprastai valgomi virti ar kepti, iki mažyčių saldžių oritos. Vis dėlto didžiausiu mano gastronominiu atradimu tapo šokoladas – girdėjau tvirtinimų, kad būtent iš Ekvadoro teritorijos kilo kakavmedis. Ar tikrai, nežinia, bet čia auginama kakava laikoma labai kokybiška.

Tiesa, panašu, kad patys ekvadoriečiai šokolado beveik nevalgo – gamintojų daug, tik atrodo, kad jie labiau suinteresuoti dalyvavimu tarptautiniuose šokolado konkursuose (kone ant kiekvieno gamintojo plytelės puikuojasi užrašas „Apdovanota tuo ar anuo prizu“) nei savo produkcijos populiarinimu tėvynėje.

To gerojo, apdovanotojo šokolado plytelės parduodamos turistams skirtose parduotuvėse ir yra labai brangios. Vietiniai gyventojai kakavą vartoja kitaip – turguose aptikau didžiulių supresuotos nesaldintos kakavos luitų, nuo kurių atskeliamas gabaliukas, išverdamas su pienu, cukrumi ir cinamonu, ir štai – gardus ekvadorietiškas kakavos gėrimas, paprastai geriamas rytais. Skanaus!

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje