Tuomet dar nežinojome, kokiais būdais tai įvyks. Bet jau supratome, kad mūsų kelionė turi vieną ypatingą bruožą – mus vis ištinka įdomios pažintys. Tad ir šis kartas buvo ne išimtis. Nesutikome virtuvės virtuozo, tačiau sutikome Hathai. Kurios šiluma, pasakojimai ir istorijos mus pavergė akimirksniu. Hathai itin įdomi asmenybė, besidominti aplinkiniu pasauliu, aplankiusi ne vieną kaimyninę šalį ir nuoširdžiai tikinti, kad pasaulyje nėra geresnės šalies nei Tailandas, nes niekur kitur pasaulyje negalima surasti tiek besišypsančių žmonių ir tokios gardžios virtuvės.
Hathai ne tik šiltai mus sutiko, bet tarsi perskaitė didžiulį nuovargį po ilgos, varginančios ir visą naktį trukusios kelionės mūsų veiduose. Ji žinojo, kaip šią situaciją pagerinti – pateikė jos vadovaujamų svečių namų pusryčių meniu. Dar dabar itin ryškiai prisimenu skonius, nors patiekalai buvo tokie paprasti – blynai ir omletas. Tą rytą jie buvo patys skaniausi. Manau, jiems ypatingo skonio pridėjo tai, kaip Hathai juos ruošė ir tai, kaip po pusryčių prisėdo prie mūsų pasikalbėti apie mus, apie ją ir ką galime pamatyti ir patirti šiose apylinkėse.
Jei kas būtų pasakęs, kad ilgai trunkančių ir itin nuoširdžių pokalbių su Hathai bus dar ne vienas – būčiau netikėjusi. Kalbėjomės apie įvairius dalykus. Apie aplankytas šalis. Apie tai, kas paliko didžiausią įspūdį, kur norėtume sugrįžti ir ką dar verta pamatyti. Bet kuomet ji ėmė kalbėti apie Tailando virtuvę ir tikrąją šia žodžio prasme mums suteikė Tailando virtuvės istorijos ir etiketo pamokas – mes klausėmės ir negalėjome patikėti, kokį nepaprastą žinių bagažą ji nešiojasi ir koks stebuklas yra ją nors ir trumpai pažinti.
Tad štai žiupsnis istorijų, pasakojimų ir pamokymų tiesiai iš Hathai lūpų. Nesumeluosiu – kai kurias iš šių istorijų tikrai patikrinome savo kailiu. Ir jos visos tikros.
Mūsų maisto istorijos pamokos su Hathai prasidėjo nuo pasakojimų, kad pirmieji Tailando virtuvės kūrėjai buvo gyventojai, persikėlę iš pietinių dabartinės Kinijos provincijų. Laikui bėgant prie šios įstabios kūrybos prisidėjo budistų vienuoliai, atnešę indų virtuvės spalvų, o į Tailando teritoriją iš musulmoniškų kraštų atkeliavę gyventojai paliko itin savitus atspalvius.
Hathai, giliu žvilgsniu pažvelgusi į mus, pabrėžė, kad paskutinius akcentus sudėjo misionieriai iš Europos. Viską kartu sujungus, išėjo ypatingas kultūrinis darinys – Tailando virtuvė. Šis darinys yra vienas svarbiausių gyvenimo akcentų tailandiečiams. Pasirodo, paklausus žmonių, ką reiškia būti tailandiečiu, jie visuomet atsakys, kad reikia kalbėti jų kalba ir valgyti Tailando virtuvės maistą.
Nuo trumpos Tailando virtuvės pradžių pradžios pamokos, perbėgome prie etiketo klausimų. Mums taip patiko Hathai etiketo pamoka, kad pasiryžome intensyviai žvalgytis maitinimo įstaigose. Sakysite nepadoru stebėti kitus? Tikrai taip. Bet kaip įdomu – žinias pamatyti ir pritaikyti praktikoje. Tad grįžkime prie etiketo.
Nors jau žinojome, kokią reikšmę ryžiai turi visame Pietryčių Azijos regione, bet dar nebuvome girdėję, kad Tailando Karalystėje dalis šeimų vadovaujasi principu, kad susėdus prie stalo, valgis turi būti pradėtas ryžiais, tad kiekvienas šeimos narys ar svečias pirmiausia turi paimti šaukštą ryžių. Taip yra išreiškiama pagarba, o kartu ir parodoma, kokią reikšmingą vietą jie užima Tailando virtuvėje. Šiose ryžių ir maisto dalybose vadovauja namų šeimininkas ar vyriausias šeimos narys.
Nors valgant Tailande tikrai galima išvysti daug šurmulio ir išgirsti daug triukšmo, bet viskas yra kitaip, kai prie stalo yra sėdama namuose, tuomet įsivyrauja susikaupimas ir kalbama tyliai bei su ypatinga pagarba maistui ir artimiesiems. Jokio triukšmo – tam, kad maisto dalybos būtų tarsi sakralus procesas.
Žinant apie maisto dalybas ir jų reikšmę bei sakralumą, svarbu žinoti ir technines etiketo detales – kaip ir kokius įrankius reikia naudoti valgant. Nors tiekiant Tailando virtuvės patiekalus, patiekiami mums Europoje įprasti įrankių deriniai, tačiau reikia žinoti, kad jie naudojami ne visai taip, kaip mes įpratę šioje pasaulio pusėje.
Nenustebkite pamatę šakutės ir šaukšto derinį, tačiau atminkite, kad pagrindinis įrankis čia šaukštas, kuriuo maistas ir yra valgomas, o šakutė tik įrankis, kuriuo visas maistas yra uždedamas ant šaukšto. Kaip tailandiečiai pasakytų, šakutė niekuomet neturi patekti į burną.
O tiems, kuriems iškils klausimas, o kaip gi populiariosios lazdelės skirtos maistui – jos čia naudojamos tik kinų restoranuose, kuriuose valgomos makaronų sriubos ir kiti patiekalai. Beje, reikia nepamiršti, kad Tailando Šiaurėje galioja ir dar viena labai svarbi etiketo taisyklė – ryžius galima imti tik su dešine ranka!
Tailando Šiaurėje galioja ir dar viena labai svarbi etiketo taisyklė – ryžius galima imti tik su dešine ranka!
Hathai mums paaiškino, kad Tailande, kalbant apie maistą yra vadovaujamasi požiūriu – šviežia, greita ir smagu. Kad tailandiečiai mėgsta šviežius produktus, net dvejoti negalima, pamačius, kaip kasryt jie keliauja į artimiausią turgų šviežių produktų. Tačiau nežinojome, kad Tailando virtuvėje itin gajus požiūris, jog net menkiausius dalykus geriau pasigaminti iš šviežio, ką tik užauginto produkto nei naudoti jau apdorotą, sudžiovintą ar konservuotą produktą.
Be to, nors tailandiečiai maistą gamina su meile, tačiau remiasi požiūriu, kad maistas turi būti pagamintas greitai, kad visas kitas laikas būtų skiriamas jo ragavimui ir laiko leidimui su žmonėmis, kurie kartu sėdi prie stalo. Beje galioja ir dar viena taisyklė – tiek gaminant, tiek ragaujant, tiek bendraujant, prie stalo turi būti labai smagu. Tad štai kodėl tailandiečiai visai nebijo eksperimentuoti virtuvėje – jiems smagu derinti, mėginti ir atrasti. Tailando žmonės tiki, kad jei maisto gamybos procesas nėra pripildytas gerų emocijų, maistas bus itin prastos kokybės.
Akimirksniu supratome, ką Hathai turi omenyje sakydama „smagus gaminimas ir dar smagesnis valgymas“. Vaikščiodami ir dairydamiesi po įvairias maitinimo įstaigas, tikrai supratome, kokią reikšmę Tailando žmonėms turi gamybos procesas, o valgymas jiems tikrų tikriausias malonumas.
Kalbant apie valgymo malonumą, mums iškilo klausimas, kaip ir kiek kartų per dieną yra valgoma Tailande. Turbūt klausimas skamba keistai, o gal net kvailai. Tačiau jau esame apsilankę šalyse, kuriose dienos patiekalų valgymo tradicijos yra visiškai mums neįprastos. Hathai paaiškino, kad didelę įtaką maitinimosi/valgymo tvarkai Tailande padarė atvykę misionieriai iš Vakarų pasaulio. Lig tol Tailando teritorijoje nebuvo ryškių laiko intervalų, skirtų valgymui. Buvo tiesiog noras, poreikis ir galimybės.
Tačiau reikia nepamiršti, kad vakariečių atneštas modelis pritapo ne visoje šalyje. Tad tik didžiuosiuose miestuose žmonės gyvena pagal modelį pusryčiai iki vidurdienio, paskui pietų pertrauka ir vakarienė. Sunkiai pasiekiamose teritorijose ir nedideliuose miesteliuose vyrauja senos tradicijos. Pasak, Hathai misionieriai ne tik pakeitė tvarką, bet ir atsinešė savus patiekalus, kurie ėmė ir pritapo.
Ypatingas pritapimas, pasak Hathai, matomas pusryčių lėkštėje. Tačiau mūsų pašnekovė pabrėžė, kad Tailandas išskirtinis – nėra taisyklių, nėra patiekalų, kurie privalo būti valgomi tam tikru dienos metu. Čia gali laužyti taisykles ir nebijoti būti nesuprastas. Kaip sako Hathai, čia gali būti sulaužoma ir dar viena taisyklė – gaminimas namuose. Šioje šalyje gali kasdien visus dienos patiekalus valgyti skirtingose maitinimo įstaigose ir tavo piniginė nei kiek nenukentės, nes gaminti namuose labai dažnai išeina daug brangiau. Tai mus nustebino, bet kuomet apsilankėme prekybos centruose, turguose ir gatvės maisto prekyvietėse, buvome tikri, kad Hathai sako tiesą.
Ir dar – nepamirškite, kad Tailando virtuvės vardas vis linksniuojamas dėl skonių derinimo. Aštru, sūru, saldu ir rūgštu – tai skoniai, kurie pavirsta įdomiausiomis ir dėmesio vertomis kombinacijomis. Ir tai, pasak Hathai, yra ypatingai įdomi maisto istorijos detalė, kadangi šiuos skonius suteikia vis kitas augalas ar jų derinys, o kartais ir žmonių išmonė. Tai susiformavo laikui bėgant ir vis mėginant, ragaujant ir ieškant. Kai kurie augalai ir prieskoniai skaičiuoja ne vieną šimtmetį Tailando kultūroje, tad ragauti derinius iš mums nežinomų augalų yra ne tik įdomu, bet ir vertinga.
Hathai paskutiniojo pokalbio metu siūlė nebijoti ragauti ir kartais suklysti, nes juk mes visi turime skirtingus skonius. Tačiau ji taip pat buvo griežta ir paliepė, kad plačiai atmerktomis akimis matytume, kiek širdies į patiekalus įdeda jų kūrėjai. Ir nėra svarbu, ar jie tik gatvės maisto prekeiviai, ar žinomi virėjai. Nes meilė maistui ateina iš širdžių gilumos. Tik reikia spėti ją pajusti.
