Visgi atvykus ir pasisukiojus Valensijoje bei Alikantėje pamačiau, kad gal tas kovas ne toks jau ir prastas. Ne vasara, aišku, naktimis kiek atvėsta, bet jei jau be ypatingų kančių pavyko išsimaudyti jūroje, tai jau šį tą reiškia, ir galima mėgautis kelione. Ir nors jūroje esi vienišasis besimaudantysis, vanduo net nėra šaltesnis nei Baltijoje vasarą.
Mūsų kelionė dinamiška, ir per ilgai niekur neužsisėdime. Po trijų dienų Alikantėje ruošiamės judėti į pietus ir tikimės, kad ten bus dar šilčiau ir smagiau. Mūsų maršrutas eina į Malagą su sustojimu senoviniame Granados mieste. Šioje atkarpoje traukinių ir autobusų kainos jau skiriasi pernelyg drastiškai, kad galėtume sau leisti jas ignoruoti, ir ramia širdimi rinktis traukinį. Traukinio bilietas kainavo apie 100 eurų, o autobuso – apie 40 eurų.
Granada mūsų kelyje atsirado visai neplanuotai. Norėdami sutaupyti surizikavome ir stipriai pralošėme, nes nesant patogaus traukinio iš Alikantės, grįžome į Valensiją, tikėdamiesi, kad iš didesnio miesto traukinių pasirinkimas bus didesnis ir pigesnis. Jis buvo didesnis, bet ne ką pigesnis, tad teko rinktis autobusą nepaisant to, kad jis važiuoja beveik dvigubai ilgiau, tai yra beveik dvylika valandų per visą naktį.
Pasidarė dar pikčiau, kai pamatėme, kad mūsų autobusas po gerų dviejų valandų sustojo Alikantėje – tai yra mieste, iš kurio mes ką tik buvome atvykę. Reiškia, mūsų sprendimas keliauti į Valensiją buvo toks pats beprasmiškas, kaip du dvigubus mėsainius užgerti dviem puodeliais liekninančios arbatos.
Buvau tada toks pasiutęs – juk galėjome bent penkias valandas vartytis paplūdimyje gerdami nealkoholinį viskį ir po to sau ramiai įlipti į tą patį autobusą. Jau nekalbant apie tai, kad būtume išleidę bent trisdešimčia eurų mažiau, ir naktinė kelionė būtų trukusi ne vienuolika valandų, o aštuonias. Tai buvo pamoka už neorganizuotumą, tingėjimą, apsileidimą ir žioplumą. Mūsų atveju – dar ir už nesugebėjimą susitarti, bereikalingus principus, užsispyrimą ir nesiklausymą protingesnių žmonių.
Bet kartais pamokos duoda ir kažką gero. Tas gėris ir buvo Granada. Neapsikentę sunkios ir bemiegės kelionės, ankstų rytą nusprendėme ją nutraukti ir išlipti Granadoje, nes buvau girdėjęs, kad tai labai senas ir gražus miestas. Maniau, pasivaikščiosim joje kelias valandas ir tęsime kelionę į Malagą.
Taigi, senajame maurų civilizacijos mieste išlipome saulei tekant. Manau, kad tai bene geriausias paros metas apžiūrėti miestą. Ne tik dėl to, kad miestiečiai dar miega ir visur viešpatauja ramybė, bet ir dėl ryškių spalvų, kurios susigeneruoja saulei tekant. Užplūsta adrenalinas, entuziazmas ir energija. Tai yra puikus metas fotografuoti gamtą ir senovinius miesto mūrus, menančius kovas su maurais.
Granada nėra prie jūros, todėl iškart atkrenta reikalas išsimaudyti. Turiu šį keistą fetišą – visur, kur keliauju, noriu savo kailiu išbandyti vietinius paplūdimius ir vandens telkinius. Kartais tai nebūna patogu ir sukelia šiokį tokį erzelį, todėl šįkart net lengviau atsikvėpiau žinodamas, kad niekur nereikia ieškoti maudyklų.
Įdomiausi Granados objektai yra centrinėje miesto dalyje, kurioje yra istorinis centras su visais jam priklausančiais istoriniais objektais, aikštėmis ar bažnyčiomis.
Žymiausia jų yra Granados katedra. Tai antra pagal dydį katedra visoje šalyje, pastatyta, čia anksčiau buvusios mečetės vietoje, kai iš miesto buvo išvyti maurai. Šalia jos esančioje karališkoje koplyčioje palaidoti karalius Ferdinandas II ir karalienė Izabelė I. Čia taip pat yra ir šių karalių muziejus, eksponuojantis jų asmeninius daiktus, tokius kaip Izabelės meno kolekcija, karūna, skeptras, Ferdinando kardas.
Kodėl paminėjau šiuos mums nelabai žinomus karalius? Jie mums yra svarbesni nei gali atrodyti. Tai jie XV a. iš miesto išvijo maurus. Granadą maurai valdė net septynis ilgus šimtmečius, kurių metu žemyninėje Europoje buvo įkurta musulmoniška valstybė – Granados Emyratas. Kas žino, kur link būtų nuėjusi Europa kartu su mumis, jei maurai nebūtų išvyti tada.
Šalia katedros esantis Alcaiceria turgus maurų valdymo laikais buvo didelis šilko turgus. Ir nors krikščionys vėliau šį turgų uždarė, šiandien jis vėl atidarytas turizmo tikslais. Žinoma, jis nebe toks kaip maurų valdymo metais, tačiau norint pabūti maurų žemėje, čia šiek tiek galima pasijusti joje.
Dar vienas patrauklus maurų laikus menantis objektas – Corral del carbon kiemas. Maurų laikais jis tarnavo kaip pirklių užvažiuojamas kiemas karavanserajus, o dabar yra pritaikytas muzikos ar teatro renginiams.
Rašau, ir peršasi išvada, kad jei ne maurų palikimas, Granadoje apskritai nieko įdomaus nebūtų. Atrodo va, džiaugiamės ir didžiuojamės, kad išvijome maurus, bet tuo pačiu metu eksponuojame jų palikimą ir viliodami turistus pelnomės iš jo. Toks truputį veidmainiavimas gaunasi, bet visi taip daro turbūt, tai gal nieko čia blogo.
Žymiausia Granados vieta yra Alhambra. Tai maurų (kieno gi daugiau?) valdovų rūmų ansamblis. Jame gyveno Našrido sultonai. Šiandien yra išlikę citadelės bokštai, išorinės sienos, pylimai, taip pat Alhambros valdovų rūmai, aukštutinė Alhambra (valdžios rūmai) ir maurų valdovų sodai. Alhambra yra laikoma paskutine maurų tvirtove Europoje.
Citadelės bokštai yra seniausia komplekso dalis, būtent ten apsilankyti labiausiai ir rekomenduoju. Nuo jų atsiveria paties komplekso, Granados miesto ir Siera Nevada kalnų panorama.
Jei pabodo skaityti apie maurus, galima aplankyti čigonus. Jie Granadoje turi savo kvartalą, vadinamą Sakromonu, kuriam unikalumu ir izoliacija niekas neprilygsta. Jaučiu, ką jūs pagalvojote, nes aš pagalvojau apie tą patį – jei Sakromonas yra bent kiek panašus į tą vietą, kurią mes turime Vilniaus pašonėje, tai jokiu būdu ten neisiu, nes kvaišalų nevartoju ir niekam nerekomenduoju. Pasirodo, Sakromone daug kas kitaip. Jame netgi retkarčiais vykdomi flamenko šokių pasirodymai, skirti turistams. Nesu buvęs Vilniaus tabore, bet tikrai būčiau nugirdęs, jei jame vyktų šokiai skirti jo lankytojams.
Granada yra gražus miestas. Su pailsėjimais lauko kavinėse jį galima tyrinėti ilgai, bet mums jis išpuolė ne geriausiu metu, nes po bemiegės nakties autobuse ir pusdienio vaikščiojimo mieste, noras turėti namus užvaldė neatsispiriamai.
O namai buvo Malagoje, nuo kurios mus skyrė dar dvi valandos autobusu. Iš šio, bene populiariausio žemyninės Ispanijos kurorto tikėjomės labai daug. Apie Malagą – kitoje pasakojimo dalyje.
