Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Geltonų rodyklių vedama. Koks jausmas apima pasiekus Santiago de Compostelą?

O štai ir ji!
E.Garnelytės nuotr. / O štai ir ji!
Šaltinis: 15min
0
A A

Paskutinės Camino de Santiago dienos buvo tylios, karštos ir kupinos susitikimų. Iš sutiktų pakeleivių, ėjusių jau dvi, tris savaites ar mėnesį, jautėsi palengvėjimas – kelionės tikslas - jau visai čia pat, beveik pasiekiamas ranka. Visi tarsi bėgte bėgo, nepaisė nei nuovargio, nei kilometrų – tenorėjo kuo greičiau atsidurti prieš Santiago katedrą. O aš ėjau neskubėdama, kartais pasiklysdama ir ieškodama žmonių.

Penkta diena, iki Santiago – apie 40 km

Iš Melidės išbėgau tekina. Nenorėjau praleisti dar daugiau akimirkų su neužsičiaupiančiais ispanų paaugliais ir jų

E.Garnelytės nuotr./Įveikta jau daugiau nei pusė kelio
E.Garnelytės nuotr./Įveikta jau daugiau nei pusė kelio

tautiečiais. Pastarieji pusę nakties trankė durimis, šūkavo už lango (jie tai pavadintų kalbėjimusi su draugais), paaugliai lakstė tai iš hostelio, tai į jį, merginos cypavo, vos pamačiusios kokio nors vaikino žvilgsnį ar šiam ją užkalbinus. Prisipažinsiu – jaučiausi kaip sena tarka, bambanti dėl jaunimo keliamo triukšmo. Gera žinia buvo ta, jog buvau ne viena. Su prieš kelias dienas sutiktu suomiu supratingai susižvalgėme, atsidusome, persimetėme vienu kitu žodeliu ir kantriai laukėme. Netrukus prie viso šio ispaniško „vakarėlio“ prisidėjo arklių banda – trys-keturi knarkiantys vidutinio amžiaus ir storumo vyrai.

Išėjusi iš Melidės, šiek tiek nuklydau iš kelio, bet vėliau į jį grįžau. Skubėjau atsiplėšti nuo greitai už manęs būsiančių paauglių ir jų vadovų. Po bemiegės nakties tesinorėjo ramybės. Saulė spigino nuo pat ankstyvo ryto, kelias vėl ėjo per autostradą ir atviras pievas. Geras pirmas valandas buvau viena kaip pirštas. Netrukus tradiciškai sustojau pakelės bare išgerti man priklausančio alaus bokalo. Priešais sėdėjo du dviratininkai, skausmo perkreiptais veidais ir kantriai kremais masažuojantys pėdas. Ant stalo stovėjo kavos ir koka-kolos stiklinės. Pakalbinau juos, ir šie man papasakojo atvažiuojantys iš Navaros regiono sostinės Pamplonos (kiek daugiau nei 700 km). Vaikinai, kaip ir kiti mano sutiktieji, tuo metu atostogavo, tad nusprendė laisvą nuo darbo laiką praleisti ant dviračių. Ši diena jiems – jau paskutinė. Tai pasakę, atsiduso. Per dieną draugai įveikia maždaug 70-80 kilometrų. „Iš tikrųjų jau nebegaliu žiūrėti į dviratį“, – pasakė vienas. Sukaupę savo jėgas, sėdo ant sėdynių ir nurūko. Šiandien jie jau bus Santiage, o rytoj nuomuosis mašiną ir keliaus į Finistere. Ten sudegins kelionės rūbus ir apsimes, kad iš kelionės grįš naujais žmonėmis į naują gyvenimą.

Vos jiems pradėjus krautis daiktus, prie mano stalo prisėdo viena moteriškė, kurią jau esu mačiusi pastarosiomis dienomis, tik ji nuolat man šypsodavosi, ir nieko nesakydavo. Dabar pasikalbėti teko, nes ši norėjo, kad jos telefonu nufotografuočiau ją geriančią vyną ir tipiškos galiciškos molio taurės, vadinamos kunka (cunca – galiciškai).

E.Garnelytės nuotr./Pakeleivė
E.Garnelytės nuotr./Pakeleivė

Maritxu – baskė, aštuntąjį kartą keliaujanti į Santiagą. „Dar nesu ėjusi Madrido keliu“, – šyptelėjo moteris. Mat Prancūziškąjį, Šiaurės, Primityvųjį, Portugališkąjį, Angliškąjį, Baskiškąjį ir Aragoniškąjį kelius jau buvo įveikusi. Nepaliaujanti šypsotis baskė manęs nepaleido iki tol, kol šiai nepažadėjau paskambinti, kai būsiu jos krašte. „Imk mano vizitinę, ir būtinai paskambink, kai būsi San Sebastiane. Aš gyvenu netoliese, sėsiu į traukinį ir per pusvalandį atvažiuosiu, išgersim kavutės“, – įkalbinėjo Maritxu, išgirdusi, jog aš tiesiog įsimylėjusi Baskų kraštą. Pasinaudojusi proga, norėjau patvirtinti arba paneigti gandus, jog baskų nacionalizmas liejasi per kraštus ir jei kas nors iš kito regiono įeina į barą ir prakalba ispaniškai, o ne euskera kalba, visi nutyla ir nekreipia į jį dėmesio. „Ką tu, tai netiesa!“‚ – gina saviškius ji. – „Mes džiaugsmingai priimame visus, neišskiriame nieko.“ Tai manęs neįtikino, nors kita vertus – į šį klausimą negalėjo būti kitokio atsakymo. Kas gi terštų savo krašto vardą?

Šešta diena, iki Santiago – 23 km

Merfis ir jo dėsnis vakar nepasigailėjo manęs. Bėgau, skubėjau, tikėjausi atsiplėšti nuo jau minėtos ispanų paauglių iš Barselonos grupės – nepavyko. Man sustojus išgerti alaus, ir šiek tiek pailsėti, šie mane pralenkė ir greičiau atvyko į Arzua miestelį. Kai įėjau į hostelį, pirmasis vaizdas šokiravo – vakar vakare matytos merginos ir vėl čia! Nedaug trūko ir jau būčiau apsisukus bei ėjus toliau, tačiau žinojau, jog artimiausia nakvynės vieta už gerų 10 kilometrų, o mano nugaros skausmas jau darėsi pernelyg įkyrus.

Arzua – dar vienas tipiškas mažas Galicijos miestelis. Jis plačiai žinomas dėl gausybės auginamų karvių, kokybiško pieno ir sūrio. Dėl to Arzua dar yra vadinamas „Terra do Queixo“ („sūrio žemė“ – galic.). Kaip ir Melidėje, čia „ant visų kampų“ puikuojasi sūrio produktai, piligrimai juos perka vos ne urmu – iki Santiago belikę 30 km, svorį galima atlaikyti. Pirmąjį kovo sekmadienį vyksta sūrio šventė.

E.Garnelytės nuotr./Dviračiu
E.Garnelytės nuotr./Dviračiu

Per pastaruosius tris dešimtmečius Arzua gyventojų skaičius beveik nekito – šiek tiek svyravo tarp 6 ir 7 tūkstančių. Aštuntajame dešimtmetyje vyko didžiulis populiacijos sumažėjimas – miestelį paliko bene pusė jo gyventojų.

Dauguma miestiečių kalba galicų kalba, kuri yra tarsi portugalų ir ispanų kalbų santuokos vaisius. Kalbėdami ispaniškai jie turi itin stiprų galicišką akcentą. Kuo gilesnis kaimas – tuo stipresnis akcentas. Būtent dėl to šio Ispanijos šiaurės vakarų regiono gyvenotojai yra puikiai atpažįstami kitose šalies vietose. Kai kurie užsieniečiai, ispanų kalbos išmokę Galicijoje, taip pat įgyja šį akcentą.

Septinta diena – finišo tiesioji

E.Garnelytės nuotr./Tiksliau tariant, turėtų matytis, jei ne aie medžiai
E.Garnelytės nuotr./Tiksliau tariant, turėtų matytis, jei ne šie medžiai

Paskutinis rytas kvepėjo palengvėjimu ir klausimu – kas toliau? Į Santiagą atvykstu dviem dienom anksčiau, lėktuvas į Madridą išskrenda už trijų dienų, rytoj – generalinis streikas visoje šalyje, nelabai ką primąstysi. Nuvijusi šias mintis, ir pasistengusi mėgautis paskutiniais kilometrais, išėjau į kelią. Apie atsirandančią civilizaciją bylojo automobilių parduotuvės, įvairūs fabrikai, Galicijos ir nacionalinės televizijų būstinės, automobiliai su jų logotipais. Ėjau gatve, jau kvėpavau dulkėmis.

E.Garnelytės nuotr./Kelio draugai
E.Garnelytės nuotr./Kelio draugai

Priėjau Monte do Gozo gyvenvietę. Čia įsikūręs didžiausias 500 vietų piligrimų hostelis, iki Santiago belikę penki kilometrai. Penki tūkstančiai metrų. Ir viskas. Skubėjau, nes saulė buvo pernelyg įsismaginusi, vandens nebuvo likę, o fontanų, kaip tyčia, paskutinius septynis kilometrus neaptikau. Mintyse juokiausi iš savęs: „Nesu itin religinga, tačiau noriu pamatyti tą katedrą labiau nei bet kada“. Pamatyti, sustoti, atsipūsti, ir galvoti, ką veikti toliau.

...Santiage netikėtai sutikau Robin. Susikalbėję akimis, greitai radome barą, užsisakėme alaus ir atsipūtėme. Netrukus iš už kampo išlindo suomis. Prisėdo. Susižvalgėme ir akimirką tylėjome. Tai buvo vienas geresnių Santiago kelio pokalbių.

E.Garnelytės nuotr./Tikslą pasiekusi piligrimė
E.Garnelytės nuotr./Tikslą pasiekusi piligrimė

O kalbant apie Santiago katedrą Obradoiro aikštėje, į kurią taip veržiasi visi piligrimai... Kiekvienas, eidamas Camino de Santiago, atranda vis kažką kito, nei jo pakeleivis. Nepaisant to, kad pirminė šios piligrimystės idėja buvo religinė, dabar žmonės tai daro vedini ne vien šiomis paskatomis. Kiekvienas tuo metu skiria laiko sau, iš naujo susipažįsta su savimi. Jei būtų mano valia, Obradoiro aikštėje pastatyčiau didžiulį veidrodį, kad kiekvienas piligrimas, sukoręs šimtus kilometrų iki Santiago, pirmiausią pamatytų savo senąjį-naująjį „aš“, prieš kurį jam nereikėtų klauptis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje