Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 18d. 21:05

Į pensiją išėjusių lietuvių kruizas aplink pasaulį: rajų bučiavimas ir ryklių glostymas

Morea sala
Asm.archyvo nuotr. / Morea sala

Štai ir palikome nuostabiąją ir gražiąją, kaip sako kapitonas, Prancūzijos Polineziją, t.y. tris svetingas jos salas – Tahitį, Moorėją ir Bora Borą. Antra diena plaukiame į vakarus, dabar – į Samoa ir Fidžio salas. Kelionė aplink pasaulį artėja prie pusiaukelės. Kai pagalvoji, kad per beveik du plaukimo, kad ir nedideliu greičiu – apie 35 km/val., ir stovėjimo uostuose mėnesius mes jau atsidūrėme priešingoje negu Lietuva Žemės rutulio pusėje, kyla klausimas – didelė ta mūsų Žemė ar nelabai? Per tas penkiasdešimt tris dienas pamatėme daugybę įvairių kraštų, bet kartu jau sugebėjome apiplaukti pusę Žemės rutulio...

Visas naujienas apie poros kelionę rasite čia.

Aplankę Prancūzijos Polineziją, jau galime pabandyti palyginti ją su Havajais. O lyginti tikrai turime teisę – bent jau geografiškai, nes abu salynai beveik vienodai nutolę nuo ekvatoriaus, abu – atogrąžų (tropikų) zonoje. Tik Havajai – į šiaurę nuo ekvatoriaus, o Prancūzijos Polinezija – į pietus. Todėl galima sakyti, kad Havajuose dabar žiema, o Prancūzijos Polinezijoje – vasara.

Tą buvimo skirtinguose Žemės pusrutuliuose skirtumą aiškiai pajutome: Havajuose vyravo „gaivi“ 25–28 laipsnių šilumos temperatūra, o Tahityje jau patekome į +30–36 laipsnių karštį. Vandens temperatūra – +28–30 laipsnių. O šiaip, bendra salynų vulkaninė kilmė, klimatas, kalnai ir augalija Prancūzijos Polineziją daro labai panašią į Havajus. Tik Prancūzijos Polinezijos salos žymiai mažesnės ir apsuptos koralinių rifų bei seklių lagūnų, susiformavusių tarp salų ir rifų. Salos žymiai mažiau urbanizuotos, todėl artėjant prie salų vaizdas gerokai kitoks.

Juo labiau, kad į Moorėją ir Bora Boros salas mes iš laivo, išmetusio inkarą įlankose, į salas turėjome plaukti tenderiais – „Magnificos“ gelbėjimosi valtimis, talpinančiomis po 90–100 keleivių. Tenderinis išlaipinimas gerokai prailgina patį išlaipinimo procesą. Įsivaizduokite, kiek laiko prireikia į krantą perkelti 2000 žmonių iš laivo, stovinčio per kelias mylias nuo salos. Tačiau toks būdas leidžia grožėtis salomis tiek nuo „Magnificos“, stovinčios viduryje įlankos, aukštumų, tiek nuo įlankos paviršiaus, t.y. nuo gelbėjimosi valties, plaukimas kuria – dar viena kruizo atrakcija.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Prancūzijos Polineziją, turinčią Prancūzijos užjūrio bendruomenės statusą (su daugiau autonomijos negu iki 2003 m., turint užjūrio teritorijos statusą), sudaro keli salynai (iš viso daugiau nei šimtas įvairaus dydžio salų). Valiuta – Prancūzijos Polinezijos frankas. Tačiau salose priima ir JAV dolerius bei eurus. Įdomu, kad, mokant grynaisiais, polineziečiai dažniau prašo mokėti JAV doleriais, kurių keitimo kursas kažkodėl yra žymiai nepalankesnis pirkėjui negu eurų atveju.

Tahičio, Moorėjos ir Bora Boros salose mus vėl sutikinėjo šeimininkai su gėlėmis, muzika, dainomis ir šokiais. Tahitiečiai – taip pat labai draugiški ir linksmi. Mus pasitiko nuostabaus grožio kalnai, dar vešlesnė augmenija ir dar skaidresnis lagūnų vanduo ir... didžiulis karštis.

Vasario 24 d., sekmadienį (ir vėl, kai tik atplaukiame į kokią nors sostinę, tai – sekmadienis), įplaukėme į Tahičio salos sostinės Papeetės uostą, kurioje stovėjome dvi dienas. Tahitis – didžiausia Prancūzijos Polinezijos sala, kurioje gyvena 170 tūkst. gyventojų (65% visos šalies gyventojų). Sala iš rytinės pusės apsupta koralinių rifų. Pačioje Papeetėje – apie 27 tūkst. gyventojų.

Kadangi pirmąją stovėjimo Papeetėje dieną po pietų mums buvo numatyta MSC į kainą įskaitytoji ekskursija, tai pirmąją dienos pusę mes panaudojome su Papeete susipažinti. Juo labiau, kad uostas, galima sakyti, miestelio centre. O ir pats miestelis nedidelis. Tačiau nepaisant to, tik išlipus mus pasitiko paslaugūs šeimininkai ir pasiūlė veltui nuvežti į Papeetės perlų muziejų. Nors iki to muziejaus – tik kelios minutės pėsčiomis…

Kodėl perlų parduotuvėse būna rentgeno aparatai

Mes jau iš anksto žinojome, kad perlai – Tahičio pasididžiavimas. Žinojome, kad visame pasaulyje garsėja Tahičio juodieji perlai, išauginti specialiose fermose, t.y. kultivuoti perlai. Pasirodo, kinas Robertas Vanas, perėmęs japonų patirtį, Tahityje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėjo ir išplėtojo kultivuotų perlų pramonę ir sugebėjo Tahičio perlus išpopuliarinti ir išgarsinti visame pasaulyje, pastatydamas juos greta kitų pripažintų perlų ir brangakmenių prekinių ženklų.

R.Vanas pirmas pasaulyje įkūrė perlų muziejų, kuriame saugomas didžiausias Tahityje užaugintas perlas (AAA kokybės, pilkos spalvos, 26 mm diametro, sveriantis 8,7 gramus), pavadintas jo vardu. Muziejus labai įdomus ne tik tuo, kad jame demonstruojami įvairūs Tahičio juodųjų kultūrinių perlų pavyzdžiai, bet ir parodyta visa perlų gavybos (auginimo), kultūros ir panaudojimo istorija.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Muziejuje sužinojome, kaip klasifikuojami ir vertinami perlai. Pasirodo, be perlo dydžio, formos ir atspalvio, svarbus jo išorinio perlamutro sluoksnio storis, paviršiaus kietumas ir kitos savybės. Aukščiausios kokybės perlas turi būti kuo artimesnės sferai formos ir kuo idealesnio paviršiaus lygumo ir blizgesio. Tačiau vertinami ir juvelyrikoje sėkmingai panaudojami ir nebūtinai sferiniai perlai, ypač, jeigu jie – simetriškos, pvz., lašo formos arba taip vadinamosios barokinės formos.

Aplankę muziejų ir parduotuvę pamatėme visą perlų įvairovę ir supratome, kodėl turguje arba net ir specializuotose perlų parduotuvėse galima rasti perlų ir už kelis ar keliasdešimt JAV dolerių, ir už kelis ar keliolika tūkstančių JAV dolerių. Viską lemia perlo kokybė. Vienas iš svarbesnių kokybės kiekybinių rodiklių – išorinio perlamutrinio sluoksnio storis. Todėl solidžios specializuotos perlų parduotuvės šių brangakmenių kokybei patvirtinti turi net rentgeno aparatus. Pardavėjas klientui gali parodyti, koks jam patikusio perlo perlamutrinio sluoksnio storis. Kokybiško perlo perlamutrinio sluoksnio storis turi būti ne mažiau 0,8 mm.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Prie muziejus esančioje parduotuvėje – labai platus Tahičio juodųjų perlų ir juvelyrinių dirbinių su jais pasirinkimas. Tačiau mums pasiūlyto ir pademonstruoto labai aukštos kokybės ir tikrai labai gražaus perlų vėrinio už 2,2 tūkst, eurų vis tiek nepirkome. Žmonos nuomone, tokius pinigus yra geriau panaudoti įnašui į kitą kruizą aplink pasaulį, negu – kad ir labai gražiam, bet nelabai reikalingam daiktui pirkti…

Tarsi nusikėlimas pora amžių atgal

Bevaikštinėdami po Papeetę, pamatėme jaukią nedidelę bažnyčią su iš visų pusių atidarytais langais ir durimis. Buvo sekmadienio rytas ir bažnyčia – pilna žmonių. Užėjome. Pagal visą aplinką matėsi, kad tai – protestantiška bažnyčia. Tačiau labiausiai mus nustebino ir sužavėjo moterų, kurių bažnyčioje buvo dauguma, apsirengimas. Visos jos buvo su ryškiais ir labai spalvingais tahitietiškų motyvų apdarais ir labai puošniomis skrybėlėmis. Jos sveikinosi ir gyvai tarpusavyje šnekučiavosi. Pasijutome tarsi patekę į devyniolikto amžiaus kolonijinio miestelio aplinką (kaip mes ją įpratę matyti filmuose ar įsivaizduojame iš knygų).

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Trumpam prisėdę ir vogčiomis padarę pora nuotraukų, netrukome išeiti. Mums pasirodė, kad mes toje bažnyčioje kažkaip iškrentame iš konteksto… Nespėjome pereiti į kitą gatvės pusę, kai per atidarytas bažnyčios duris ir langus išgirdome ir pamatėme visus bažnyčioje atsistojant ir giedant. Prasidėjo mišios. Pasigailėjome, kad nepasilikome.

Kitą dieną ekskursijos aplink Tahičio salą gidė papasakojo, kad šioje protestantų bažnyčioje renkasi išeiviai iš gretimų Australų salų, t.y. Papeetėje jie susibūrė į savo bendruomenę su savomis tradicijomis. Beje, nežinia, ar norėdama pasišaipyti iš tos bendruomenės moterų, ar jas kažkaip palaikyti, gidė pabrėžė, kad dauguma tos bendruomenės moterų – gana apkūnios, o pačios mėgsta sakyti, kad „moters turi būti pilna lova“. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daug tahitiečių (net ir vyrų) yra gana apkūnūs, t.y. – ne vien tik Australų salų moterys, matytos mūsų aplankytoje bažnyčioje…

Grįždami į laivą apžiūrėjome jūrininko Luiso Antuano de Bugenvilio, kuris vadovavo pirmajai prancūzų kelionei aplink pasaulį, vardu pavadintą parką. Beje, jo garbei yra pavadinta sala, sąsiauris ir gėlė bugenvilija. Pakeliui turgelyje nusipirkome, kad ir ne aukščiausios kokybės, bet tikrai tikrų perlų, kainuojančių po kelis JAV dolerius. Nutarėme, kad tai bus tikri, autentiški suvenyrai iš Tahičio… Juk sunku įsivaizduoti, kad kas nors padirbinėtų perlus, kurie būtų netaisyklingos formos ar su specifiniais defektais.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Eilinis nusivylimas ir padėties pataisymas

Po pietų išvykome į „įskaitytąją“ ekskursiją – Tahičio apžvalgos turą. Išvakarėse sužinojome, kad ir taip skurdoka ekskursija paskutiniu momentu buvo dar labiau sutrumpinta. Taip ir buvo: nuvežė mus pusvalandžiui į taip vadinamąjį Veneros tašką – iškyšulį šiaurinėje Tahičio dalyje ir, grįžtant į laivą, kelioms minutėms (tik pafotografuoti) užvežė į apžvalgos aikštelę. Veneros taške – vienas iš garsiausių Tahičio juodojo smėlio pliažų, gražus parkas ir daug istorinio bei religinio pobūdžio paminklų ir memorialų, skirtų šių salų atradėjams bei susijusių su Tahičio istorija ir kultūra.

Pliažas mums didelio įspūdžio nepadarė. Gal tas juodas smėlis ir švarus, bet lietuvio akiai nelabai priimtinas. Aišku, maudytis nebuvo laiko, bet jeigu ir būtų buvę… Kiti „Magnificos“ keleiviai taip pat gana įtariai žiūrėjo į tą juodą smėlį. Iš apžvalgos aikštelės atsiverianti panorama tikrai įspūdinga. Pafotografavome ir turėjome greitai grįžti į autobusą. Vienu žodžiu, eilinis nusivylimas MSC organizuota ekskursija. Viskas – paskubomis ir minimumas informacijos.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Užtat vakare, vaikščiodami po miestelį, kitai dienai užsisakėme vietinę keturių valandų ekskursiją aplink visą salą su penkiais sustojimais. Pagalvojome, kad gal vis tik pamatysime daugiau negu per MSC ekskursiją. Be to, sutarėme, kad į Veneros tašką ir apžvalgos aikštelę mūsų jau nebevežtų. Geriau tegul parodo ką nors papildomai.

Na, o vėlai vakare „Magnificos“ viršutiniame denyje turėjome tikrą malonumą stebėti tahitietišką šou. Jau kelintą kartą „Magnificos“ „linksmintojai“ laive organizuoja vietinių artistų pasirodymus. Šį kartą mums koncertavo 1986 m. įkurtas pasaulinio garso Tahičio etnografinis ansamblis. Ansamblio pasirodymas buvo tikrai nuostabus: viena vertus – labai aukšto lygio ir labai profesionalus, o, antra vertus, jautėsi, kad ansamblis yra maksimaliai išlaikęs tahitietišką dvasią ir autentiškumą, t.y. nesijautė tokio stilizavimo ar sumoderninimo, kurį mes pastebėjome havajiečių pasirodymuose.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Mūsų bendrakeleiviai lietuviai negaišo laiko su MSC ekskursija ir, išsinuomoję automobilį, apvažiavo pusę salos. Apvažiavo neskubėdami, sustodami, pasigrožėdami, pasimaudydami… Jų vertinimu, sala tikrai nuostabi, yra daug įdomių vietų ir gražių vaizdų. Ir toks ekskursavimo būdas – žymiai malonesnis ir pigesnis.

Gidė – apie Tahičio buitį

Kitą dieną iš pat ryto mikroautobusu išvykome į ekskursiją aplink Tahičio salą. Pasitaikė labai įdomi vairuotoja ir gidė tahitietė. Iš pradžių ji mus pravežė ir trumpai supažindino su Papeete. Po to aplankėme tuos penkis ar daugiau žadėtų objektų: labai įspūdingą Faarumai (Vaimahutu) krioklį, ne taip įdomią karštu garu alsuojančią Arahoho skylę (angl. blow hole) su gražiais vaizdais aplinkui, labai įspūdingą Mara’a olą, kurios anga apaugusi vešlia augmenija, senovės tahitiečių ritualinę šventyklą ir Vaipahi vandens parką. Be to, važiuodami aplink visą salą, apžiūrinėjome Tahičio miestelius ir kaimelius, grožėjomės besikeičiančiais kalnų vaizdais.

Na, o gidė pasitaikė labai šneki ir įdomi. Pasakodama apie save ir savo šeimą, ji labai gerai perteikė mums tahitiečių gyvenimo kasdienybę ir ypatumus. Pasirodo, ji turi net 14 vaikų: 7 sūnus ir 7 dukras. Daugiavaikės šeimos Tahityje ne kažkokia išimtis. Pavyzdžiui, jos draugų šeima turi 20 vaikų... Pradžioje ji buvo ištekėjusi už kino, dabar – už japono. Ji yra baigusi universitetą, dabar dirba gide savo sūnaus, kurį vadina savo bosu, įmonėje. Dabar gyvena su vienu devyniolikmečiu sūnumi. Du iš jos sūnų – homoseksualūs, viena dukra taip pat gyvena su drauge... Tačiau moteris dėl to nė kiek nepergyvena. Pasirodo, tahitiečiai labai gerbia vyrus homoseksualus. Nes vyras, kuris gali būti partneriu kitam vyrui, turi labai gerai suvokti sudėtingą ir sunkiai suprantamą moters esybę. O tai ne kiekvienam vyrui duota...

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Tahityje

Pasakojo, kad Tahityje nėra fizinių bausmių vaikams. Vaikai auklėjami (baudžiami) darbu. Pavyzdžiui, prasikaltę berniukai turi pasodinti ir užauginti banano medį. Pasigyrė, kad ji didžiuojasi didžiuliu bananų sodu. Pasakojo, kad tahitiečiai labai naudojasi gamtos dovanomis: augina vaisius ir daržoves, gaudo žuvis. Pavyzdžiui, jų didelė šeima negali sau leisti pirkti geriamo vandens buteliuose. Ji aiškino, kad turi keturis rezervuarus po šimtą litrų, kuriuos reguliariai pripildo šaltinio vandens.

Tai pasakodama, ji užvežė mus prie vieno iš tokių tokių šaltinių, kur matėme tahitiečius pasipildančius savo geriamo vandens atsargas. Taip pat gidė pasakojo, kad ji neperka skalbimo priemonių ir muilo. Tam naudojama kažkokia Tahityje auganti gėlė, kurią sutrynus išsiskiria želė. Tą želę sumaišius su kitais natūraliais produktais galima gauti tiek muilą, tiek pigią ir ekologišką skalbimo priemonę. Vėliau atkreipėme dėmesį, kad Tahičio tualetuose ant kriauklių padėta kažkokių gėlių kuokštai.

Asm.archyvo nuotr./Kelionė Taityje
Asm.archyvo nuotr./Kelionė Taityje

Grįžę iš tokios įdomios ekskursijos pratęsėme pažintį su Papeete. Aplankėme turgų, kur dar nusipirkome tahitietiškų suvenyrų – perlų ir papuošalų iš kriauklių. Nusipirkome atšaldytą kokosą, kurį mums čia pat prakirto, ir mes per šiaudelius gėrėme šviežias kokoso sultis (o gal – kokoso pieną?) Kai išgėrėme, pardavėjas mums tą kokosą suskaldė ir mes išvalgėme jo minkštimą. Labai skanu ir sotu. Perėjome per keletą parduotuvių. Šiaip Papetėje yra gana aukšto lygio parduotuvių (nekalbant apie perlų parduotuves), kur parduodamos geros kokybės prekės, tačiau viskas žymiai brangiau nei amerikietiškuose supermarketuose ar Karibų bei Lotynų Amerikos turgeliuose.

Ananasų plantacijos ir tropikų lietus

Pavakary, grįžtant į laivą, sutikome daug tahitiečių, siūlančių ekskursijas rytdienai, t.y. gretimoje Moorėjos saloje, kuri yra už 17 km nuo Tahičio salos. Labiausiai mus viliojo ekskursijų laivu pasiūlymai. Labai jau norėjosi pamatyti lagūnas, jų skaidrų vandenį, žuvis ir koralus iš arčiau. Vakare susitikome su bendrakeleiviais lietuviais ir sutarėme, kad nedidelę Moorėjos salą pabandysime apvažiuoti jų iš anksto užsakytu automobiliu. O lagūnas, žuvis ir koralus atidėsime Bora Boros salai.

Kitą dieną taip ir padarėme. Turėjome keltis labai anksti, kad anksčiau išliptume iš laivo ir laivo registratūroje spėtume paimti bilietus į vieną iš pirmųjų tenderių, nuplukdysiantį mus iš laivo į krantą, nes Moorėjos saloje nėra giliavandenio uosto, ir laivas inkarą išmetė vaizdingoje salos įlankoje.

Nuplaukę į krantą, palyginti greitai gavome užsakytą automobilį ir neskubėdami patraukėme keliu aplink salą. Sala maža, gyventojų ir transporto mažai. Todėl važiuoti laisvai ir nepriklausomai (kur noriu, ten važiuoju, kur noriu, ten stoju) buvo tikras malonumas.

Žinoma, gidų paaiškinimų neturėjome, tačiau ką ten daug aiškinti, kai matai tokias grožybes ir įdomybes. Užklydome į ananasų plantacijas, aplankėme žymiausią salos apžvalgos aikštelę, kur taip pat mėgavomės atšaldytais kokosais, „pagavome“ trumpą, bet labai stiprų, tropikų lietų, po to kitoje salos pusėje nuošaliame pliaže puikiai pasimaudėme.

Asm.archyvo nuotr./Moorėjos sala
Asm.archyvo nuotr./Moorėjos sala

Vakare grįžę į laivą griežtai nusprendėme, kad Bora Boros saloje būtinai ieškosime vietinės ekskursijos laivu. Reikia, gi, pagaliau, geriau susipažinti su garsiosiomis Pietų Ramiojo vandenyno salų lagūnomis ir koraliniais rifais. Norisi iš arti pamatyti šių salų atolų vandens skaidrumą ir, žinoma, tų vandenų gyvūniją. Juo labiau, kad Bora Bora sala vadinama Ramiojo vandenyno perlu ir garsėja savo lagūnomis.

Bora Boros grožybės

Kitą rytą laivas išmetė inkarą Bora Boros salos įlankoje prie Vaitapės – didžiausio salos miestelio. Iš viso saloje – tik 7,3 tūkst. gyventojų. Kai mes atplaukėme, įlankoje jau stovėjo vienas kruizinis laivas, o po mūsų atplaukė dar trečias.

Su nuotykiais (vieni anksčiau, kiti vėliau) tenderiais persikėlę į krantą, ėmėme ieškoti sumanyto ekskursijos laivu varianto. Nebuvo lengva, nes į salą per pora valandų iš trijų laivų persikėlė gal penki, o gal ir visi šeši tūkstančiai turistų, ištroškusių to paties, t.y. per vieną dieną pamatyti kuo daugiau Bora Boros grožybių. Gana sunkiai, bet suradome...

Į lagūnas plaukėme katamaranu, talpinančiu apie trisdešimt žmonių. Pirmiausia, nuplaukėme už vienos iš salelių ir sustojome lagūnoje netoli koralinio rifo. Čia buvo svarbiausia ir, kaip pažadėjo katamarano šeimininkas (gal reikėtų sakyti – kapitonas), pati įspūdingiausia trijų valandų ekskursijos dalis: ryklių ir rajų maitinimas, rajų bučiavimas ir ryklių nugarų glostymas. Vandens gylis lagūnoje – iki krūtinės. Vanduo tikrai labai skaidrus, smaragdo spalvos. Labai gražus smėlėtas dugnas. Vaizdas fantastiškas.

Dar plaukiant iki numatytos vietos matėme šalia laivo praplaukiant milžiniškas rajas. Negalvojau, kad jos tokios didelės. Na, o kai kartu su kapitono pagalbininkais išlipome į lagūną, mus apsupo daugybė rajų ir nemaži rykliai. Mus perspėjo, kad, rajas galima glostyti ir net... pabučiuoti, o ryklius galima tik paglostyti ir – tik nugarą.

Asm.archyvo nuotr./Bora Bora
Asm.archyvo nuotr./Bora Bora

Tikrai nepakartojamas jausmas, kai aplink plaukioja metro skersmens raja ar 1,5–2 m rykliai, kurie gaudo gido mėtomą mėsą. Ypač daug džiaugsmo buvo vaikams. Kai kurioms moterims nelabai norėjosi glostyti ir juo labiau bučiuoti rajų, kurios buvo tokios draugiškos ir visur painiojosi (taip pat dėl joms duodamo maisto), kad gidas jas laisvai iškeldavo į paviršių. Galėjai jas ir paglostyti, ir pabučiuoti. Rykliai – ne tokie draugiški. Vieno nugarą pavyko paglostyti. Jausmas – įdomus...

Po to į kitą lagūną, esančią netoli pagrindinio Bora Boros pliažo, mus nuplukdė panardyti. Tačiau ten nelabai buvo į ką žiūrėti. Gal tas turistų antplūdis išgąsdino žuvis, o gal ir per toli nuo koralinio rifo mus nuplukdė. Matėme keletą žuvyčių, mačiau keletą spalvotų koralų „uolų“, bet nebuvo nei gausybės žuvų, nei ištisų koralų, nei augmenijos. Ši ekskursijos dalis nuvylė. Nardymą būtinai reikės pakartoti kokioje nors kitoje saloje.

Asm.archyvo nuotr./Bora Bora
Asm.archyvo nuotr./Bora Bora

Paplaukioję nutarėme į tenderių prieplauką su katamaranu nebegrįžti. Susirinkome daiktus ir keturi suaugę bei du vaikai su iškeltais ant galvų daiktais patraukėme į krantą, į garsųjį Matira pliažą. Atstumas – keli šimtai metrų. Vandens – tai iki krūtinės, tai šiek tiek daugiau, bet krantą visi pasiekėme sėkmingai. Daiktai nesušlapo.

Matira pliažas – „gražiausias pasaulyje“. Bent jau taip rašo „Magnificos“ vasario 27 dienos programos bukletas. Na, nelabai norėčiau su tuo sutikti. Karibuose teko matyti ir gražesnių, ir, svarbiausia, – geriau sutvarkytų bei švaresnių pliažų... O čia turėjome priekaištų ir dugnui, ir bendrai tvarkai. Bet, žinoma, vanduo – ypač skaidrus ir švarus. Ir visa gamta aplinkui – nuostabi. Buvo labai karšta. Tikrai – daugiau nei trisdešimt laipsnių šilumos. Vandens temperatūra – taip pat panaši. Taip, kad vandenyje galėjome ne atsigaivinti, o tik pasislėpti nuo labai kandžios saulės. Bet vis tiek pasimaudėme šauniai. Ypač maudytis patiko vaikams. Į tenderių prieplauką grįžome autobusu, nes „Magnifica“ jau ruošėsi tęsti savo kelionę aplink pasaulį...

Asm.archyvo nuotr./Bora Bora
Asm.archyvo nuotr./Bora Bora

Bendras įspūdis per keturias dienas aplankius tris Prancūzų Polinezijos salas – labai gražu, labai įdomu, tačiau ne taip tvarkinga, kaip Havajuose. Tai yra galima sakyti, kad gamta – tikrai nuostabi. Ypač mus sužavėjo lagūnų vandens smaragdinė spalva ir skaidrumas bei kalnų ir augmenijos grožis. O tai, kas sukurta žmogaus, t.y. pastatai, gatvės ir kita infrastruktūra, yra prastesnio lygio negu Havajuose. Kadangi polineziečiai ir Havajuose, ir Taityje – praktiškai ta pati tauta, tai belieka vienas skirtumas: Havajuose – amerikiečiai, o čia – prancūzai... Nes patys polineziečiai, kaip sakė vienas Tahičio gidas, gyvena šia diena. Dabartis, t.y. „čia ir dabar“, jiems yra svarbiausia. Dar jiems svarbi vakardiena, susiejanti juos su protėviais. Tačiau rytdiena jų visiškai nedomina.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje