-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Ieškote žmonos? Parsivežkite ją iš Kirgizijos

„Nevedę esate, vyrukai?“, – intriguoja taksistas, veždamas mane su broliu į Ala Arčos kanjoną. „Gal norite pirkti žmonas? Mūsų merginos darbščios, neišlepusios, ištikimos. Du tūkstančiai dolerių, ir vežkis. Jei pridėsi dar tūkstantį, galėsi pasiimti ir uošvius. Ūkio darbams“, – paaiškina, pastebėjęs mūsų išverstas akis.
Mergužėlės Oše
Galbūt būsimos lietuvių vyrų žmonos, įamžintos Oše. / Vaido Mikaičio nuotr.
Temos: 1 Kirgizija

Uošvių atsisakėme, o dėl žmonų pažadėjome pagalvoti. Užsirašėme jo numerį. Gal iš tiesų kada prireiks pasinaudoti pasiūlymu.

Vaido Mikaičio nuotr./Per upę – akmenimis
Vytauto Mikaičio nuotr./„Pametus“ takelį, per upę teko eiti akmenimis.

Ala Arčos kanjonas – įspūdinga gamtos atrakcija. Kelių kilometrų ilgio tarpeklis užsibaigia nuostabiu kriokliu. Jo link palei upę veda takelis. Balandį kanjonas yra visiškai tuščias ir laukinis. Pavėsyje dar baltuoja sniegas, o upė dėl kalnuose tirpstančio sniego yra labai srauni.

Pajuokavę, kad gal ten snieginis leopardas, nevalingai pradėjome ieškoti būdo pereiti į kitą upės pusę. Tarsi leopardas jos nepereitų, jei norėtų. 

Pažliugusį takelį mes greitai pametėme, jokių nuorodų, žinoma, nebuvo, tad tolyn ėjome akmenimis aukštyn upe. Jautėmės tarsi laukinėje gamtoje, nes aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Išskyrus kažką, judantį tolėliau.

Pajuokavę, kad gal ten snieginis leopardas, nevalingai pradėjome ieškoti būdo pereiti į kitą upės pusę. Tarsi leopardas jos nepereitų, jei norėtų. Upė srauni, akmenys šlapi ir slidūs, tačiau man pavyko jais nušokčioti į kitą pusę.

Lėtesnis ir žioplesnis brolis šoko, paslydo ir balandžio mėnesį atidarė savo maudynių sezoną. Bet galima jį pagirti už atkaklumą. Šlapias bei rydamas mano pašaipas, toliau keliavo krioklio link.

Kažkiek apmaudu tik dėl to, kad tas įsivaizduojamas leopardas greičiausiai buvo tik koks nors barsukas. Bet kaip sako patarlė – baimės akys didelės.

Miestas, paženklintas kruvinų santykių aiškinimosi

Antras pagal dydį Kirgizijos miestas Ošas išsiskiria savo etnine gyventojų sudėtimi. Uzbekai čia sudaro didžiausią miesto gyventojų dalį.

Greičiausiai dėl to Oše reguliariai kyla etniniai neramumai. Pastarąjį kartą vyko 2010 m. ir buvo gana žiaurūs. Kirgizai ir uzbekai žudė vieni kitus be gailesčio. Valdžia ir kariuomenė nepajėgė kontroliuoti padėties, įsikišo Rusija. Žuvo apie 150 žmonių, o dar 100 tūkstančių plūstelėjo į kaimyninį Uzbekistaną, kuris paslaugiai atidarė sieną, priėmė būsimus savo piliečius ir netrukus vėl ją uždarė.

Ošo centre yra aukštas Suleimano kalnas, kuris laikomas šventa musulmonų vieta. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į miestą ir apylinkes. Tačiau reikia ilgai ir aukštai lipti, nes funikulieriaus kirgizai dar neatrado.

Vienas būsimasis dėstytojas taip gerai angliškai tylėjo, kad nesusilaikiau neišprognozavęs jam puikios karjeros.

Kalno viršuje mus apstojo būrelis studentų, pageidavusių pasikalbėti ir pagilinti savo anglų kalbos žinias. Tos žinios, švelniai tariant, yra labai gilintinos. Vienas būsimasis dėstytojas taip gerai angliškai tylėjo, kad nesusilaikiau neišprognozavęs jam puikios karjeros.

Lietuvoje septintokai panašiai kalba angliškai kaip Ošo universiteto anglų kalbos studentai.

Oše žmonės daug sunkiau kalba ir rusiškai. O tie, kurie kalba, turi tokį akcentą, kad mums juos sunku suprasti. Čia pirmą kartą kelionėje po Kirgiziją vartojome anglų kalbą.

Vaido Mikaičio nuotr./Tuoj skrisime į Ošą vietiniu reisu
Vytauto Mikaičio nuotr./Tuoj skrisime į Ošą vietiniu reisu.

Skrydis juodajame oro bendrovių sąraše esančiu lėktuvu

Iš Biškeko nuvykti į Ošą yra ir paprasta, ir sudėtinga. Atstumas viso labo tik 300 kilometrų, tačiau kelias eina per kalnus, tad važiuoti tenka apie dvylika valandų.

Paprasčiau yra 45 minutes skristi lėktuvu, tačiau yra vienas „bet“. Visos Kirgizijos oro linijos yra juodajame avialinijų sąraše. Dėl saugumo reikalavimų nesilaikymo ir seno orlaivių parko. Prieš kelis metus tūpdamas Ošo oro uoste apsivertė lėktuvas.

Kitaip ir negali būti, kai avialinijos turi vienintelį seną lėktuvą, o jų interneto tinklapyje nurodytas tik vienas mobilusis telefonas pasiteirauti. Kiek paabejoję vis tiek ryžomės skristi, nes dvylika valandų važiuoti kažkur virš bedugnių viliojo dar mažiau.

Bilietų pardavėja paaiškino, kad čia viso labo politika, tačiau pritrūkusi argumentų patarė tiesiog pasikliauti Dievu: jei bus lemta nudribti su lėktuvu iš dangaus, tai nudribsi.

Sakau: „Gal tuomet jūs pereikite užsimerkusi šitą gatvę. Jei nebus lemta pakliūti po ratais, tai pereisite“. Moteris nusijuokė iš pasiūlymo, bet juo nepasinaudojo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad abu skrydžiai buvo saugūs ir sklandūs. 

Kitoje pasakojimo dalyje kelsimės atgal į Kazachstaną, visą parą važiuosime traukiniu ir atvyksime pasižvalgyti į Vidurinės Azijos perlą – tviskančią Kazachstano sostinę Astaną.  

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius