Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 06 20, 21:00

Įmanoma absoliučiai viskas: dviračiais – iš Lietuvos į Pietryčių Aziją

Su Dovydu ir Milda, keliavusiais antrus metus dviračiais iš Lietuvos į Pietryčių Aziją, susipažinome vienoje „Facebook“ grupėje, ir visai netrukus jau pusryčiavome prie vieno stalo Krabyje. Tai istorija, kuria pasidalinti būtina. Tebūna jums įkvėpimas, kad įmanoma absoliučiai viskas, jei tik yra noro ir tikslas…
Mildos ir Dovydo kelionė
Mildos ir Dovydo kelionė / Asm.archyvo nuotr.

2 metus Milda su Dovydu gyveno kelyje, patirdami nuotykį po nuotykio, 2 metus kartu 24 valandas per parą, pasikliaudami tik vienas kitu ir įveikdami savo baimes, rašo tailandieciai.lt.

– Susipažinkime.

M.: Man 29-eri. Dovydui 36-eri. Abu esame juvelyrai. Prieš kelionę gyvenome ir dirbome Londone. Ir nors abu esame iš pajūrio, susipažinome Anglijoje. Prieš kelionę abu turėjome įdomius ir labai mėgstamus darbus prestižinėse kompanijose. Dėl savo karjerų ilgai ir atkakliai dirbome, kol užsitarnavome tokias vietas. Ir nors palikti gerai apmokamus, stabilius darbus buvo baisu, nei karto dėl to nesigailėjome. Ilgainiui supratome, kad mūsų žinios ir patirtis šioje sferoje niekur nedings. Netgi priešingai, tokia kelionė ir pertrauka nuo darbo kaip tik įkvėps naujiems darbams ir atvers naujų galimybių.

D.: Dviračiais važiuodavome dar gerokai iki kelionės. Tai buvo mūsų pagrindinė susisiekimo priemonė Londone. O toliau apetitas kilo bevalgant, ir vis dažniau norėjosi dviračiu ištrūkti kažkur į užmiestį. Kelionės vis dažnėjo ir ilgėjo. Per tuos metus jau nemažą dalį Anglijos spėjom apvažiuoti. Mus abu žavėjo, kiek daug gali pamatyti, o svarbiausia – patirti sėdėdamas ant dviračio sėdynės. Todėl kitos transporto priemonės savo didžiajai kelionei net nesvarstėme.

– Kaip pasiryžote tokiai kelionei, kas jus įkvėpė?

M.: Savo kelionę galvojome pradėti Londone, ten gyvenom. Tačiau galiausiai nusprendėme, kad norime ją pradėti nuo savo gimtosios šalies. Susipakavom visus reikiamus daiktus, dviračius, ir mikroautobusu išsiuntėme į Lietuvą, o patys parskridome lėktuvu. Praleidę porą savaičių su šeima, 2017-ųjų balandį sėdome ant dviračių ir pradėjome kelionę. Per du metus numynėme nuo Palangos pajūrio iki Filipinų. O šių metų balandžio septintąją grįžome į Lietuvą.

D.: Palikti nuolatinį, patogų gyvenimą ir išvažiuoti – nėra lengva. Truko šiek tiek laiko, kol viską apgalvoję tvirtai apsisprendėm, kad norim dviračiais važiuoti pasaulio tyrinėti. Pasaulis ir nematytos vietos jau savaime yra įkvėpimas smalsiems žmonėms. Tačiau mes didžiausią įkvėpimą ir padrąsinimą gavome iš kitų žmonių. Ilgus metus buvau Londono alpinistų klubo narys. Vieno iš klubo susibūrimo metu stebėjau prezentaciją žmogaus, kuris dviračiu iš Londono grįžo namo į Naująją Zelandiją. Jeremy Scotto istorija man sukėlė labai daug emocijų. Tada ir supratome, kad viskas yra įmanoma ir geresnės progos įgyvendinti šiai svajonei nebus.

Išmynėme iš Palangos pajūrio, Lietuvoje nuvažiavome 700 kilometrų. Vėliau keliavome pro Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, keltu persikėlėme į UAE, skridome į Indiją, pervažiavome Nepalą, perskridome į Tailandą, toliau kelionę tęsėme Malaizijoje, Singapūre, skridom į Filipinus.

Dviračiu numynėme 16 000 kilometrų. Prieš pradėdami kelionę planavome, kad skrisime tik vieną kartą – iš galutinio taško namo. Deja, dėl saugumo ir logistinių priežasčių keleto skrydžių išvengti nepavyko, kelis kartus keitėme ir suplanuotą maršrutą.

Asm.archyvo nuotr./Poros kelionė
Asm.archyvo nuotr./Poros kelionė

– Koks buvo jūsų maršrutas po Tailandą?

M.: Deja, dviračiu į Tailandą patekti negalėjome, teko į šalį atskristi. Susipakavome dviračius, visą savo turimą mantą ir atskridome į Bankoką.

Taigi, pažintį su Tailandu, kaip ir daugelis kitų, pradėjome nuo sostinės, kuri mums be galo patiko. Po Indijos triukšmo, nešvaros ir chaoso, Bankokas pasirodė itin tvarkingas megapolis. Eismas vyko lėtai, bet sklandžiai. Drausmingi ir kantrūs vairuotojai. Minant iš oro uosto net ir sostinės priemiestyje jautėsi tvarka ir švara.

Mes vis pūškuodavom, zigzaguodami per kelią, nes įminti į tokius stačius kalnus to nedarant buvo tiesiog neįmanoma.

Papoilsiavę Bankoke, traukiniu išvykome į šalies šiaurę. Savo dviračių kelionės atkarpą Tailande pradėjome nuo Čiang Mai. Aplankėme Pai, Mae Hong Song, Mae Sariang, Mae Sot ir dar daugelį kitų mažyčių, turistų visiškai nelankomų miestelių. Šiaurinis Tailandas buvo viena sudėtingiausių atkarpų mūsų kelionėje. Čia labai kalnuota, o kalnai nors ir neaukšti, tačiau itin statūs. Dažnai susilaukdavom ant motorolerių mus lenkiančių vietinių ir turistų palaikymo šūksnių. O mes vis pūškuodavom, zigzaguodami per kelią, nes įminti į tokius stačius kalnus to nedarant buvo tiesiog neįmanoma.

Tačiau kalnai nebuvo vienintelis mūsų iššūkis. Pakliuvome į lietaus sezoną, taigi į tuos stačius kalnus mynėm nuolat pliaupiant lietui. Po trijų savaičių lietaus, neapsikentę grįžome į Bankoką ir traukiniu nuvykom iki Sungai Kolok, piečiausio Tailando miesto, o iš ten tęsėme kelionę dviračiais į Malaiziją.

D.: Tuomet permynę visą Malaizijos žemyninę dalį, sugrįžom į Tailandą antram etapui, kai jau oras buvo pasitaisęs. Nuo Hat Yai miesto šalies pietuose mynėm aukštyn link Bankoko, aplankydami Trang, Krabi ir Khao Sok. Toliau keliaudami palei pakrantę, galiausiai vėl atvykome į sostinę, kur mūsų laukė skrydis į Filipinus. Šįkart orai mus lepino ir leido mėgautis gražiomis pietinio Tailando vietomis.

Asm.archyvo nuotr./Šiaurės Tailande mus lydėjo lietus ir išplauti keliai
Asm.archyvo nuotr./Šiaurės Tailande mus lydėjo lietus ir išplauti keliai

– Kokia vieta Tailande labiausiai patiko? Kur nepatiko? Kodėl?

D.: Keliavimas dviračiais yra unikalus. Dėl lėto tempo labai gerai jaučiame mus supančią aplinką. Važiuodami iš vienos vietos į kitą, jaučiame tvyrančias nuotaikas ir labai aiškiai matome, kaip viskas keičiasi. Todėl retai kada atsiduriame vietoje, kuri sukeltų stiprias neigiamas emocijas. Be to, dažniausiai neturime jokių rezervacijų ir nesame prie nieko prisirišę. Jeigu vieta vis tik nepatinka, tiesiog miname toliau ir nesukame sau dėl to galvos. Manau, Tailandas tokia šalis, kur kiekvienas gali rasti sau tinkančią ir patinkančią vietą. Apskritai keliauti šioje šalyje yra labai paprasta ir patogu.

M.: Tailande praleidome net keturis mėnesius, todėl patikusių vietų tiek daug, kad net sunku išsirinkti. Labai patiko Bankokas, kuriame praleidome keletą savaičių. Tačiau sostinėje nebuvome standartiniai turistai, beveik jokių šventyklų ar kitų populiariųjų lankytinų vietų neapžiūrinėjome. Abu esame juvelyrai, o Bankokas nuo seno garsėja kaip Pietryčių Azijos juvelyrikos centras. Apžiūrinėjome juvelyrines parduotuves ir jose esančius gaminius, ieškojome brangakmenių parduotuvių. Radome kelias vietas, kur gatvėse tokių parduotuvių pilna. O vienoje tokių parduotuvių susipažinome su tailandiete juvelyrikos dizainere. Greitai radome daug bendros kalbos ir labai susidraugavome. Džiaugėmės neeiline proga su ja aplankyti daugybę tiekėjų, gamintojų ir netgi pabuvoti keliose juvelyrikos dirbtuvėse. Mums šita informacija bus labai naudinga, kai įkursim savo kompaniją.

Asm.archyvo nuotr./Aplankytos juvelyrų dirbtuvės Bankoke
Asm.archyvo nuotr./Aplankytos juvelyrų dirbtuvės Bankoke

D.: Viena labiausiai patikusiu vietų yra Koh Kood sala. Veiksmo ir pramogų ten nedaug, bet būtent tas mums ir patiko. Atvažiavom aplankyti senų gerų draugų, kurie pusmečiui panoro iškeisti žiemos šaltį į tropinį karštį. Savaitę pagyvenom kaip didelė šeima gražiam mediniam namuke, palmių ir bananų šešėlyje, vos keli šimtai metrų nuo jūros. Vieta fantastiška. Aš ten galėjau mėgautis dar viena didele aistra – nardymu. O Milda mėgavosi svajingų paplūdimių su išvirtusiomis palmėmis grožiu – puiki vieta atitrūkti ir pailsėti.

M.: O Krabis išliks atmintį kaip vieta, kurioje sutikome nuostabius, ten gyvenančius lietuvius. Buvom pakviesti į lietuvišką pusryčių puotą. Išvydę stalą, nuklotą lietuviškomis gėrybėmis – šaltibarščiai, silkė, varškė su šviežiai trintomis braškėmis, juoda duoda – supratome, kaip stipriai pasiilgome namų… Seniai tokių skanėstų nebuvome valgę, o dar kai kompanija tokia puiki – tikrai buvo vienas įspūdingesnių mūsų rytų pietiniam Tailande.

Asm.archyvo nuotr./Mūsų trumpas, bet įsimintinas susitikimas
Asm.archyvo nuotr./Mūsų trumpas, bet įsimintinas susitikimas

– Tailandietiškas maistas. Kaip prie jo prisitaikėte?

M.: Tailandietiškas maistas tikra pasaka! Be galo skanus, jo yra įvairaus, visur ir visada. Kas mums, dviratininkams, be galo patinka. Beveik visada valgydavom gatvės maistą. Tailande žmonės valgo labai daug įvairių sriubų, kas iš pradžių buvo truputį keista. Valgyti karštą, aštrią sriubą svilinančiame karštyje tikrai nėra lietuviškas dalykas. Bet vėliau nebuvo tokios dienos, kad bent kartą nevalgytume sriubos.

D.: Vieni mėgstamiausių patiekalų – thai green curry, massaman curry ir tom yum sriuba. Bet geriausia tom yum yra valgyti kur nors kaime, kur sriuba nėra adaptuota turistams. Valgai, o sriuba tokia aštri, kad ašaros byra nuo to aštrumo. Bet skonis sriubos toks geras, kad šypsaisi nuo ausies iki ausies, kad ir kaip aštru bebūtų.

Asm.archyvo nuotr./Ryžiai bananų lapuose
Asm.archyvo nuotr./Ryžiai bananų lapuose

M.: O apie vaisius ir visokius skanius desertus sunku net rašyti, seilės tįsta prisiminus. Ryte dažnai užsukdavom į vietinius turgelius nusipirkti visokiausių skanėstų dienos mynimui – kokosų piene virtų kibių ryžių, gražiai suvyniotų į bananų lapus, visokiausių kokosinių pyragėlių, keptų garuose, kokosinių blynų iš ryžių miltų, keptų bananų… Tailandas tikras dviratininkų rojus.

– Ar teko susidurti su kokiais sunkumais kelionės metu?

D.: Filipinuose atvykome keltu į naują salą Panai. Atrišus dviratį, paaiškėjo, kad Milda negali net išstumti dviračio iš kelto. Stovinčiam dviračiui visiškai nuleido priekinę padangą. Ištempėm jį į uosto teritoriją nešdami dviračio priekį. Radę šešėlį prisėdom, numontavus padangą paaiškėjo, kad nuleido dėl broko kameroj. Skylutė labai maža, todėl uždėti lopą nebuvo labai sunku. Diena jau buvo įpusėjus, patraukėme į kelią. Skubėjome minti stebėdami šalimais esančią pakrantę ir ieškodami, kur pastatyti palapinę. Turime nerašytą taisyklę rasti kur miegoti gerokai prieš tamsą.

Nesisekė rasti nieko patrauklaus, lūšnelės mažos ir didelės, susigrūdusios palei paplūdimį. Netikėtai atsitrenkėm į gan statų kelią, lipantį į šlaitą, ir mūsų greitis sumažėjo trigubai. Šviesa blėso bežiūrint, ir buvo likęs pusvalandis iki tamsos. Tarsi mums trūktų problemų, Milda iš už nugaros šūktelėjo STOP. Vėl nuleido priekinę padangą, tą pačią, kurią taisiau vos prieš 45 minutes. Esame ant stataus šlaito net be padoraus kelkraščio. Pasitraukti iš važiuojamosios dalies būtina.

Vėl greituoju būdu suklijuoju kamerą su laikinu lopu. Skubam kilti į kalną, nes už 15 min ateis tamsa. Pasiekėm antrą įkalnės posūkį, kai Milda beviltiškai vėl šūktelėjo STOP. Trečią sykį padanga tuščia. Šįkart esame tarp stačios uolos ir skardžio. Mašinos, išnyrančios iš už posūkio, jau su įjungtomis šviesomis pavojingai mus lenkia. Tuo metu situacija atrodė beviltiška. Klijuoti kameros nebėra prasmės, nes mano klijai, matyt, sugedo ir nebeveikia. Laikinas lopas taipogi nelaiko. Net stumti dviračio negalim, nes rizikuotume sugadinti padangą arba ratlankį, o gal net abu. Pastatyti palapinės nėra kur. Jau visiškai sutemo. Nepaisant situacijos beviltiškumo mes vis dar normalioj būsenoj ir aktyviai galvojam, ką daryti toliau. Juk visada yra kažkokia išeitis… Na ir atsirado žmogus, kuris mums pagelbėjo.

– Kokie didžiausi atradimai laukė šioje kelionėje?

D.: Dar planuodami savo kelionę vakarais tyrinėdavom žemėlapį, svajodami, per kokias šalis minsime. Tuo metu mažai ką reiškė tos šalys. Tačiau dabar, pervažiavus trylika šalių dviračiais, į žemėlapį nebegalime žiūrėti taip, kai anksčiau. Kiekviena šalis pasakoja savo istoriją, prisimename ten sutiktus žmones, aplankytas vietas. Prisimenam upę ir kaip prie jos statėme palapinę, vakarojome prie laužo. Pamatome mažyčių kaimelių pavadinimus ir prisimename, kaip draugiški vietiniai kvietė į namus kartu papusryčiauti, pamatome kalnus, kuriais mynėme, ir burnoj iš karto pajuntame sūrumą žliaugiančio prakaito ir kokie buvom pavargę tos dienos gale. Žiūrėdami į žemėlapį dabar matom vingiuojančią liniją ir prisimename, kaip mes ten mynėm.

Asm.archyvo nuotr./Koh Kood sala
Asm.archyvo nuotr./Koh Kood sala

M.: Daug kas mus perspėjo būti itin atsargiems. Bulgarai sakė nesijaudinti būnant jų šalyje, čia nieko nenutiks, bet liepė gerai pagalvoti, ar tikrai norime važiuoti į Turkiją. Būnant Turkijoje vietiniai sakė, kad kitos tokios saugios šalies visame pasaulyje nerasi. Bet perspėjo, kad Irane reikia būti budriems. Ir taip visą kelionę.. Deja, dažnai žmonių baimės būna nepagrįstos. Tokie žmonės dažniausiai net nėra buvę šalyje, apie kurią šneka, bet žino už visus geriau, kaip ten yra, nes kažkur kažką girdėjo. Tačiau per dvejus metus kelionių įsitikinome, kad pasaulio žmonės yra nepaprastai geri, ir didžioji dalis jų yra pasiruošę padėti kitiems. Niekada gal nebūčiau to suvokus, jei ne ši kelionė.

– Kas įsimintiniausio įvyko šios kelionės metu?

D.: Tokia kelionė yra didelė santykių revizija. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia praleisti dvidešimt keturias valandas per parą su savo antrąją puse? Per dieną nesitraukti nei per pusę metro, o vakarus leisti ypatingai mažoj palapinėj? Mes taip gyvenome du metus.

Asm.archyvo nuotr./Khao Sok parkas
Asm.archyvo nuotr./Khao Sok parkas

Tokioj kelionėj nebelieka vietos pasislėpti už susikurtų komforto zonų ir laiko, leidžiamo atskirai, santykių su kitais žmonėmis, rutinos. Arba meilė yra, arba ne – o tai yra svarbiausia. Man nereikėjo sulaukti kelionės pabaigos, kad tai suprasčiau. Tai nebuvo kelionė, kuri turėjo patikrinti mūsų santykius. Tai buvo kelionė, kuri sustiprino mūsų santykius. Praėjus vos porai mėnesių nuo išvykimo, būnant Stambule, aš pasipiršau Mildai. Ji pasakė – taip.

Tokia kelionė yra didelė santykių revizija. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia praleisti dvidešimt keturias valandas per parą su savo antrąją puse?

– Ko keliaujant labiausiai pasiilgote?

D.: Tikriausiai net sakyti nereikia, kad labai pasiilgome šeimos ir draugų. Tačiau yra daug išsiilgtų dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavom – patogi lova, skalbimo mašina, karštas dušas… Sąrašas gan ilgas. Po tokio ilgo keliavimo ir nuolat besikeičiančių vietų jau norisi ir nuolatinio ritmo, norisi atsibusti toje pačioje vietoje, kad įsikūrus kažkur keletui dienų nereiktų vėl iš naujo krautis kuprinių ir ieškoti naujos vietos pastatyti palapinei.

M.: Dovydas vis sakydavo, kad pasiilgo žiemos su šaltuku. O žinot, kaip su tais norais būna? Jie ima ir išsipildo. Kovo gale parskridome į Vilnių, buvo tikras pavasaris, gan žvarbu, bet saulutė šildė. Deja, tokiu oru džiaugėmės ne ilgai – po keleto dienų ėmė snigti! Visas Vilnius baltai nusidažė. Buvo išties gražu, bet aš buvau ne juokais išsigandusi, kaip mums reikės per sniegus parminti į Klaipėdą.

Asm.archyvo nuotr./Mažiausias ir skaniausias bananas
Asm.archyvo nuotr./Mažiausias ir skaniausias bananas

– Kokie tolimesni jūsų planai?

M.: Idėjų turime daug, bet, visų pirma, manau, norime kažkaip užbaigti savo kelionę. Jau grįžome namo, dviračių kiekvieną dieną nebeminame, bet tiesa ta, kad vis dar gyvename kelione. Turime beprotiškai daug nuotraukų, video medžiagos, istorijų, norėtųsi kažką su visu tuo padaryti, kažkaip įprasminti.

D.: Nors kelionės nuotykiais dalinomės Facebooke ir Instagrame, tikrai dar yra daug niekur nematytų ir nepublikuotų nuotraukų. Todėl visų pirma galvojame apie fotografijų parodą. O galbūt rastume entuziastų, norinčių padėti susukti filmą.

– Ką patartumėte kitiems, susiruošusiems į panašų nuotykį?

D.: Nesileiskite sukaustomi baimių. Baimė yra vidinė būsena, kuri yra natūrali žmogui. Mes pasinaudojome baime tam, kad galėtume užaugti. Įveikti savo baimes yra nuostabus jausmas, kuris padeda tobulėti ir suteikia ypatingos energijos eiti į priekį. Tai nėra lengva, bet bandyti verta. Jūs tikrai nepasigailėsit.

Sekite FB Apie gyvenimą Džiaugsmo gatvėje, prisijunkite prie Instagram Tailandieciai, daug informacijos rasite uždaroje grupėje apie Tailandą – joje atsakome į jūsų klausimus

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje