Gurmaniška kelionė po Indiją – nuodėmingai skanus maistas laukia kiekviename žingsnyje

Živilė Necejauskaitė ir Gytis Celencevičius keliauja po įvairias šalis. Savo nuotykiais ir pastebėjimais jie ne kartą dalijosi su „Pasaulis kišenėje“ skaitytojais. Šįkart siūlome pažintį su Indija, kurioje bandė atrasti, kas yra visame pasaulyje žinoma tradicinė indų virtuvė.

Indijos virtuvė – viena mėgstamiausių pasaulyje. Ir ne veltui. Taip, Indijoje tikrai nešvaru, kvapai dažnai riečia nosį, o ir mėsos, užsukę į vietinį turgelį ir pamatę, kokiomis sąlygomis ji laikoma, nutarėme net neragauti. Tačiau taip gardžiai paruošto vegetariško maisto dar niekur nesame ragavę.

Todėl šiame pasakojime siūlome jums iš arčiau žvilgtelėti, kas gi kunkuliuoja indiškuosiuose puoduose, bei sužinoti, kodėl indai valgo rankomis ir ko nevalia daryti restorane.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Egzotiški pietūs su kokosų kariu Keralos apskrityje.

Kulinarinės kelionės

Per savo dviejų mėnesių kelionę „perskrodėme“ Indiją – keliavome iš kaitra alsuojančių šalies pietų į kultūros ir papročių pilną šiaurę. Keitėsi ne tik temperatūra, gamta ir žmonės – maistas skirtuose Indijose regionuose skyrėsi kaip diena ir naktis. Tik atradus be galo gardų patiekalą, už kelių šimtų kilometrų meniu jo jau neberasdavome.

Indijos pietūs turtingi saule bei vandeniu, tad čia gerai dera vaisiai, daržovės ir ryžiai. Pastarieji būtent ir sudaro visos dienos raciono pagrindą – jie ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė. Tačiau išradingi indai žaidžia su skirtingais ryžių gaminimo būdais ir nei vienas patiekalas neatrodo toks pats.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Skanieji Idli paplotėliai

Pusryčiams labai populiarūs ryžių paplotėliai Idli, kurie pradedami gaminti dar vakare ryžius sumalant su lęšiais ir masę paliekant per naktį fermentuotis. Kaitinant šią masę garuose ji, lyg tešla, ima kilti ir susidaro putlūs paplotėliai.

Jų skonis man kažkuo priminė ruginę duoną. Tačiau taip ir likau neapsisprendusi, ar iš tiesų per naktį susidaręs raugas kažkiek panašus į mūsų ruginukę, ar tiesiog labai jau jos pasiilgau.

Iš tos pačios tešlos pusryčiams kepami ir dideli ploni blynai Dosa. Man jie buvo patys skaniausi pagardinti bulvėmis ir prieskonių mišiniu (Masala Dosa). Tačiau pats mėgstamiausias pusrytinis blynas buvo ne Dosa, bet Parota. Tai riebokas sluoksniuotas blynas, kurį mes su šypsena praminėme indišku raguoliu.

Nors paprastai riebaus maisto pusryčiams niekada nesirenku, kažkodėl šį blyną galėdavau kirsti nors ir patį anksčiausią rytmetį.

Kulinarinė Živilės ir Gyčio kelionė Indijoje

+13

Vidurdienį Indijos pietuose pasidaro taip karšta, kad gali išgyventi tik nuo saulės besislėpdamas pavėsyje, todėl valgis lengvas – patiekiami virti ryžiai, dažnai sumaišyti su nesaldintu jogurtu. O štai vakarienė gausi – ji svarbiausia dienos dalis, kai visa šeima namuose susėda kartu prie nukrauto stalo.

Virti ryžiai patiekiami su pačiomis įvairiausiomis troškintomis daržovėmis, traškiais kukurūzų paplotėliais Popad bei rūgščia laimų uogiene. Mūsų mėgstamiausios ragautos troškintos daržovės – kalafijorai ir pomidorai su magišku prieskonių mišiniu Masala.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Indijoje nuo prieskonių įvairovės kartais net akys ima raibti.

Kario gaminimo subtilybės

Karis Indijoje – tai tirštas padažas, kuriame patiekiamos daržovės ir mėsa. 

Judant link šiaurės virtuvė ima keistis it pasiutusi – mano taip mėgstama Parota tampa Paratta arba Parantha ir supanašėja su Chepatti – keptuvėje kepama duonele. 

Idli pusryčiams užsisakyti tampa vis sunkiau, tačiau dažniau meniu ima šmėžuoti tikras indiškosios virtuvės karalius – karis.

Karis Indijoje – tai tirštas padažas, kuriame patiekiamos daržovės ir mėsa. Skamba paprastai? Pasirodo šio patiekalo gamyba – tikras menas. Būnant Goa srityje, pas vietinį Situ įsiprašome pasimokyti kario gamybos paslapčių. Jis pasiūlo paruošti vieną populiariausių karių – Masala karį.

Pakubomis imu rašytis sudėtines dalis, kurias vieną po kitos į maltuvę beria Situ: kardamonas, džiovintos slyvos ir citrinos žievelė... Kai baigiu savo sąrašą, jame per 30 įvairių dalykų.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Ragavome naminio kokosų alaus.

Tačiau tai dar ne viskas – gautą masę reikia kaitinti tik tam tikrą laiką, kad visi ingredientai sukurtų darnią harmoniją.

Karis dažnai patiekiams su ryžiais ir Chepatti duonelėmis, tačiau pačioje šalies šiaurėje ryžių išvis neberadome – čia karaliauja įvairiausių rūšių duona.

Pakaitinsi per trumpai ir kuris nors priedas nespės atsiskleisti, pakaitinsi per ilgai – kario padažas apkars.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Indiškame resoranėlyje kartais nebūna ne tik lėkščių ar šaukštų, bet ir kėdžių

Valgymo ypatumai vietiniame restorane

Užsisakę viename iš nedidelių Indijos restoranėlių, nustembame, kai mūsų patiekalas atkeliauja ne lėkštėje, bet ant didžiulio bananmedžio lapo. Ėmus dairytis šakutės ar peilio, tenka nusivilti – tokie čia nenaudojami.

Besišypsantis ūsuotas padavėjas ranka moja link kriauklės rankoms plauti ir sugrįžus prie staliuko duoda valgymo instrukcijas: „Valgykite su ranka, taip maitinsite ne tik savo kūną, bet ir sielą. Tik su dešine ranka, kairė skirta purviniems darbams dirbti, pavyzdžiui, purvui nuo bato nubraukti“.

Paklūstame ir, it maži vaikai, imame rankomis kabinti maistą. Tačiau atrodo, kad vaikystėje tai daryti buvo žymiai smagiau – dabar ryžiai byra į visas puses, o ir lęšių troškinį su pirštais pakabinti atrodo be galo sunku.

Maistas toks skanus, kad pavalgę net pirštus norime apsilaižyti, tačiau mūsų stalo kaimynai jau moja pirštu – to daryti nevalia, nemandagu. 

Šalia sėdinti šeimyna netrukus pastebi nerangius užsieniečius ir ima mus mokyti – pasirodo, iš maisto reikia suformuoti nedidelius rutuliukus ir juos dėti į burną.

Maistas toks skanus, kad pavalgę net pirštus norime apsilaižyti, tačiau mūsų stalo kaimynai jau moja pirštu – to daryti nevalia, nemandagu, kad ir kaip skanu buvo, rankas reikia nusiplauti.

Taip pat pastebime, kad indai prie stalo užsisėdėti nemėgsta – dažnas greit sudoroja savo patiekalą ir traukia savais keliais. Tad sugalvojus po pietų ar vakarienės dar pasėdėti ir paprašius dar vieno arbatos puodelio, sulaukiame nustebusių žvilgsnių.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Gatvės virėjas Džaipūre.

Gatvės skanumynai: ragauti baisu, bet skonis – pasakiškas

Kaip išvengti pilvo negalavimų? Matyt, gatvėse nevalgyti? – dar besiruošdami išvykti klausėme po Indiją keliavusio draugo Karolio.

„Nuo to pabėgti nepavyks. Gali saugotis, tačiau vidurius vis tiek paleis, – šyptelėjo mūsų pašnekovas. – O jei nuspręsite gatvėje nieko neragauti, labai daug prarasite“. 

Ž.Necejauskaitės nuotr./Gatvės prekeivis

ankstyvą rytą ruošia Idli paplotėlius.

Indijos gatvėse maistas ruošiamas ant kiekvieno kampo, tad išties sunku praeiti pro nepakartojamus kvapus ir mikliai dirbančius virėjus.

Kelias dienas į gatvės prekeivius žiūrėję įtariai, netrukus įsidrąsinome ir prisijungėme prie gatvės maisto smagurių. 

Beveik visas maistas gaminamas prieš tavo akis. Kulinarinius šedevrus atrandame pačiose netikėčiausiose vietose: saldžius ryžių blynelius – vienoje Mumbajaus autobusų stočių, pasakiškas Momas (indiškus koldūnus) – Delio universiteto skverelyje, o mūsų labai pamėgtą Čili Parotą pirmą kartą ragaujame pas tiesiog prie greitkelio įsikūrusį prekeivį.

Kaip ir prieš kelionę sakė draugas Karolis, nuo pilvo bėdų nepabėgame, bet ne gatvės gardėsius tenka kaltinti – kelis kartus užsukę į Džaisolmere esantį nediduką restoranėlį ir itin skaniai papietavę, čia užsukame ir trečią sykį.

Ž.Necejauskaitės nuotr./Traukiniuose neišvengsi indų

vaišingumo – kiekvienas pasidalins tuo, ką turi.

Tąkart nutariame pabandyti meniu kažką naujo ir išsirenkame labai prabangiai skambantį patiekalo pavadinimą, tačiau net neįtariame, kad suvalgius jo mūsų laukia ilga ir skausminga naktis...

Iš Indijos keliamės į Centrinę Aziją, kuri mus tiesiog užbūrė nuostabia gamta: kalnais, kurie, regis, neturi nei pradžios, nei pabaigos, žydrais ežerais bei be galo šiltais žmonėmis. Jie sutiktam keliautojui atveria ne tik namų duris – kartais ir savo spintas atidaro.