Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inkų pėdsakais Peru ir Bolivijoje: 5. Miražuose pasislėpusi Uyuni dykuma

Bolivija Uyuni dykuma
A.Kondrotaitės nuotr. / Bolivija_Uyuni
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Uyuni dykuma – tai dar neugludintas Bolivijos perlas. Mes nusprendėme jam skirti tris dienas ir ne veltui. Kelionė prasidėjo nykiausiame, kokį tik galima įsivaizduoti, miestelyje, kuris pastatytas vidury plyno lauko, tad šiukšles ir dulkes vėjas gainioja po gatves niekieno nestabdomas. Tikriausiai visos moterys miestelyje dirba agentūrose, siūlančiose turus į dykumą, o vyrai – džipų vairuotoja.

Kaip vieną iš agentūros patikimumo kriterijų, pardavėjos įvardina tai, kad vairuotojai negeria. Be abejo, tai tik verčia dar labiau sunerimti. Geresnių, o kartu ir brangesnių agentūrų atstovai net per daug nesistengia įkalbinėti. Be to, gatvėje paaiškina, kad visos agentūros yra susijusios, tad nėra didelio skirtumo, su kuria važiuosi.

Maršrutai vienodi, mašinos – panašios, didžiausia vertybė – vairuotojas, nes jis yra trys viename: be vairuotojo, jis atlieka ir gido, ir virėjo pareigas. Agentūros lygį geriausiai nusako maisto kiekybė, kokybė ir įvairumas, tačiau tik nuo vairuotojo priklauso, ar keleiviai gaus turui paskirtą maistą.

Mūsų bendrakeleiviai, jau kartą buvę tokioje ekskursijoje, pasakojo, kad buvo nuolat alkani ir tik grįždami namo suprato kodėl, mat bagažinėje po užklotais buvo paslėptos kelios dėžės maisto. Galbūt vairuotojas nusprendė maistą skirti labdarai, galbūt manė, kad keleiviams ne pro šalį sulieknėti, tikrąją priežastį žino tik pats vairuotojas, tačiau bijodami tokio paties likimo, mūsų likimo draugai pasiruošė pilną krepšį maisto.

Svarstymus, ar gausime maisto, nutraukia prieš akis atsiverianti druskos dykuma. Aplink viskas nuklota sniego baltumo druska, tad net sunku suprasti, kur žemė, o kur dangus. Ir šis vaizdas nesikeičia nei po valandos, dviejų ar trijų.

A.Kondrotaitės nuotr./Bolivija_Uyuni-Atacama
A.Kondrotaitės nuotr./Bolivija Uyuni-Atacama

Labai aiškiai suvokiame, kad patekome į didžiausią pasaulyje Druskos dykumą Salar de Uyuni. Ji plyti 3600 m aukštyje ir tęsiasi daugiau nei 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Dykuma yra padengta kelių metrų storio druskos pluta. Nukasus druską, susidaro negilūs sūrymo baseinėliai, iš kurių galima išgauti litį. Sakoma, kad šioje dykumoje Bolivijoje yra nuo 50 iki 70 proc. visų pasaulio ličio atsargų. Skrodžiant druskos platybes greičiau patikėtum, kad gyvybė yra ar buvo Marse nei kad čia, tačiau būtent šioje dykumoje gyvena trys itin retos flamingų rūšys ir dar beveik 80 rūšių paukščiai. Flora – ne tokia gausi. Unikaliausi – kaktusai, kurie per metus paaugdami apie centimetrą, pasiekia net 12 metrų aukštį. Kai kuriems iš jų – apie 200 metų, tačiau visi jie auga tik vienoje vietoje, pavadintoje Žuvies sala dėl panašumo į žuvies formą.  

Kitas dykumos stebuklas – spalvotosios lagūnos. Viena balta, kita raudona, trečia spalvota, ketvirta – žalia. Kalnai taip pat nuspalvinti įvairiais dailininko teptuko potėpiais, kuriuos paryškina sniegas viršūnėse. Šiai atšiauriai vietai pasaulio kūrėjas nepašykštėjo nei grožio, nei spalvų, tereikia noro ir ištvermės tai atrasti.

Prieš kelionę dar buvo minčių apie važiavimą vieniems su išsinuomotu transportu, visgi dykuma nėra svetinga naujokams. Mūsų vairuotojas, 10 metų vos ne kiekvieną dieną važinėja po šią dykumą, žino kelius, kurių nėra, akmenis, posūkius, tačiau ir tai kiekvieną vakarą taisydavo ir keisdavo padangas. Didelis aukštis, svilinanti, bet nešildanti saulė, didžiuliai temperatūrų skirtumai (nuo + 25 C iki šalčio naktį) ir nuolatinis purtymasis džipe – neskamba patraukliai, tačiau viską atperka nenusakoma gamta ir flamingai.

Gal dėl to, kad teko juos matyti pirmą kartą, gal dėlto, kad tai beveik vienintelės gyvos būtybės be lamų ir vikunų, buvo sunku nuo jų atplėšti akis ir nustoti spragsėti fotoaparatu. Čia flamingo profilis iš kairės, čia iš dešinės, čia galva koketiškai pakreipta, čia išdidžiai atlošta – ir taip toliau. Gali atrodyti juokinga, bet ne taip paprasta išvysti flamingą, pakėlusį snapą, mat jie visą laiką ieško maisto. Panėrę snapus į vandenį, jie košia vandenį ir taip išgaudo smulkius augalus bei gyvūnus.

A.Kondrotaitės nuotr./Flamingai
A.Kondrotaitės nuotr./Flamingai

Iki Bolivijos buvau tikra, kad flamingai gyvena tropinio ar subtropinio klimato juostose, tačiau, pasirodo, net trys iš visų šešių flamingų rūšių gyvena čia. Tiesa, vieni gidai pasakoja, kad jie nakvoti skrenda į Čilę, kur yra šiek tiek šilčiau, kiti tvirtina, kad jie yra prisitaikę prie šalčio, o vanduo į ledą nesušąla dėl vulkaninių geizerių. Po vienos ypač šaltos nakties beveik 5 kilometrų aukštyje, į vieną iš karštųjų baseinų, vairuotojas atvežė išsimaudyti ir mus.

A.Kondrotaitės nuotr./Flamingai
A.Kondrotaitės nuotr./Flamingai

Saulei tekant buvome vieninteliai be netoliese sutūpusių flamingų, tad buvo sunku išsinerti iš kelių sluoksnių drabužių ir panirti į vandenį, tačiau vien dėl šių maudynių verta leistis į tokią 3 dienų kelionę. Turint šiuos natūralius karšto vandens baseinus, manau, ir flamingams nėra ko skristi į Čilę.

A.Kondrotaitės nuotr./Flamingai
A.Kondrotaitės nuotr./Flamingai

Po tokios kulminacijos buvome pasiruošę ilgai visos dienos kelionei atgal. Beje, daug kas iš šio taško tęsia kelionę į Čilę, kuri pasiekiama ranka, tačiau mes nusprendėme, kad neverta važiuoti tik „padėti pliuso“ ir pasilikome Bolivijos kaimynę kitam kartui. Be to, norėjosi šiek tiek atsikvėpti ir „suvirškinti“ per tris dienas pamatytus įspūdžius, tad grįžę į Uyunį sėdome į naktinį autobusą, važiuojantį į La Pazą. Iš ten keliaujame į Kopakabaną – kurortinį miestelį prie Titikakos ežero, kur tik miegojome, valgėme ir grožėjomės žydromis ežero platybėmis.

(Laukite tęsinio...)

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje