Nuobodulį gali išvaikyti meditacija ar naršymas internete, nes JAE autobusai yra apraizgyti bevieliu tinklu. Ruošiausi skaityti knygą, tačiau dėmesį patraukė pokalbiai, vykstantys autobuse. Keleiviai daugiausia buvo europiečiai ir atvirai dalinosi įspūdžiais apie šalį. O jie buvo, sakyčiau, ganėtinai sugižę. Keli inžinieriais Dubajuje dirbantys, bet jau labai namų pasiilgę, suomiai skundėsi jų šiaurietiškiems organizmams neįprastu klimatu.
Nebedžiugino jų nei nuolat šviečianti saulė, nei blizgantys dangoraižiai, nei kosminiai greitkeliai. Jie norėjo namo – į savo karštas saunas ir vėsius ežerus.
Vokiečiai liūdėjo negalintys laisvai išgerti alaus, kur nori, o olandas turėjo dar geresnę istoriją, kuria pradžioje net negalėjau patikėti.
Įsimylėjėlius sulaikė policija ir išvežė į nuovadą išsiaiškinti situacijos. Sunkinančia aplinkybe buvo, kad porelė nebuvo vyras ir žmona.
Pasirodo jis Dubajuje viešėjo su savo mergina. Sykį besivartydami viename iš Dubajaus paplūdimų jiedu ėmė bučiuotis. Nežinojo įsimylėjėliai, kad arabų kraštuose tai daryti viešumoje nėra labai išmintinga. Teoriškai JAE yra viena laisviausių ir tolerantiškiausių šalių arabų pasaulyje, tačiau, matyt, tolerancija irgi turi savo ribas.
Įsimylėjėlius sulaikė policija ir išvežė į nuovadą išsiaiškinti situacijos. Sunkinančia aplinkybe buvo, kad porelė nebuvo vyras ir žmona.
Istorija baigėsi tuo, kad mergina buvo deportuota iš šalies, o olandas atsipirko kelių dienų kalėjimu ir bauda, tačiau jam buvo leista pasilikti JAE. Nusistebėjau, kodėl buvo deportuota tik mergina, tačiau žinant, kad čia vyrai dėl tokių išsišokimų smarkiai nesmerkiami, gal ir galima tuo patikėti.
Autobuse važiavo ir viena lietuvaitė, tačiau ji nieko nepasakojo, į diskusijas nesivėlė, o išgirdusi olando istoriją dar giliau įsisikniaubė į telefoną ir nepakėlė nosies iki pat Abu Dabio.
Sveiki atvykę į sostinę!
Kaip jau rašiau ankstesniame straipsnyje, Abu Dabis jau nėra toks kosminis, kaip Dubajus. Jis yra panašesnis į mums suprantamą miesto etaloną su gražiai išplanuotomis gatvėmis, aikštėmis ir parkais.
Kadangi Abu Dabis buvo pastatytas ne dykumoje, kaip Dubajus, bet oazėje, todėl žalumos jame yra daug ir ji nėra dirbtinė. Dėl to man šis miestas pasirodė jaukesnis.
Gali pasirodyti keista, kad JAE gyventojai (skirtingai nei kitų arabų šalių piliečiai) visiškai nesistengia eiti į jokį kontaktą su užsieniečiais. Jei kai kuriose musulmonų šalyse man būdavo sunku praeiti neužkalbintam, tai čia į tave niekas ne tik kad nekreipia dėmesio, bet net stengiasi vengti kontakto.
Užklausti kelio ar autobuso maršruto arabai šypsosi, atsako, jei moka, tačiau į ilgesnes kalbas nesileidžia.
Moterų išvis siūlau nekalbinti – tai yra labai netaktiška. JAE vienareikšmiškai nėra ta šalis, kurioje galima būtų tikėtis kažkokio vietinio moterų dėmesio.
Kadangi aš ne to atvykau, tai man dėl šio fakto širdies per daug ir neskaudėjo. Daug labiau rūpėjo pamatyti vieną didžiausių pasaulyje vėliavos stiebą su besiplaikstančia milžiniška JAE vėliava, praeiti Korniche krantine ir pamatyti vieną didžiausių pasaulio mečečių – šeicho Zaedo mečetę. Tai yra žymiausi Abu Dabio objektai.
Pradėjau nuo vėliavos stiebo ir iškart padariau klaidą. Ne dėl paties stiebo pamatymo, o dėl to, kad pasigrožėjęs juo iš toli, ėmiau eiti link jo.
Objektas yra Marina saloje, kuri puikiai matoma nuo Abu Dabio krantinės. Abu Dabis yra didelis miestas ir dideli bei gražūs objektai, atrodantys netoli, gali labai suklaidinti.
Rodos, eini prie to gerai matomo objekto ir jauti, kad jau ir nuovargis ima, ir kojos paskaudo, tačiau jis neartėja taip greitai kaip norėtųsi. Laimei, greitai supratau, kad gražiausias stiebo vaizdas yra būtent iš toli, tad eiti prie jo neverta. Šis sprendimas buvo labai teisingas ir svarbiausia – priimtas laiku, dar nespėjus per daug nuvargti.
Iš toli stiebo ir vėliavos vaizdas yra kerintis. Stiebo aukštis yra 123 metrai ir tai yra beveik tiek pat, kiek aukščiausio Lietuvos dangoraižio – „Europos“ verslo centro Konstitucijos prospekte aukštis.
Geriausia žvelgti į saloje esantį stiebą nuo 7 kilometrus besitęsiančios Korniche krantinės. Ši krantinė eina palei visą centrinį Abu Dabį. Krantinėje organizuojamos įvairios pramogos: pasivažinėjimas gokartais, žaidimų aikštelės ir net šokių pamokos. Nuo krantinės gali iškart žengti ant balto paplūdimio smėlio ir išsimaudyti jūroje. Arba tiesiog pagulėti ir mėgaudamasis vaizdu žingsniuoti toliau.
Jei sakyčiau, kad einant krantine tave supa gražūs vaizdai, meluočiau ir sau, ir jums. Tie vaizdai yra užburiantys.
Jei sakyčiau, kad einant krantine tave supa gražūs vaizdai, meluočiau ir sau, ir jums. Tie vaizdai yra užburiantys.
Įspūdis dar labiau sustiprėja sutemus ir miesto dangoraižiams užsižiebus spalvotais žiburiais.
Vaizdai netgi šiek tiek hipnotizuojantys: atrodo, galėtum visą naktį sėdėti ir nenuleidžiant akių nuo spindinčio miesto, klausytis jūros. Žinoma, kol neatvyktų policija ir nepasidomėtų, kodėl jūs nakvojate krantinėje, o ne namie. Benamiai čia nepageidaujami.
Pasikartosiu, bet primygtinai patariu viešint Abu Dabyje taupyti kojas, nes atstumai čia labai dideli. Geriausia, kiek įmanoma, naudotis taksi paslaugomis. Ką aš ir padariau, kai apsvaigęs nuo miesto žibutių krantinėje pajaučiau, kad kojos jau sunkiai klauso, todėl į šeicho Zaedo mečetę vykau taksi.
Taksi vairuotojai JAE dažniausiai yra atvykėliai iš Bangladešo ir jei jie nėra prastai nusiteikę, skirtingai nei vietiniai arabai, yra ganėtinai kalbūs. Turbūt pamatęs, kad šis užsienietis turistas nėra skundikas, taksistas, paklaustas apie gyvenimą šalyje pradžioje didžiavosi uždirbantis daug ir išlaikantis didžiulę šeimą Bangladeše. Tačiau galiausiai atsivėrė ir papasakojo, kad nesijaučia čia pilnavertis, nes vietiniai arabai imigrantus dažnai linkę išnaudoti ir mokėti mažiau nei saviems.
Pagailėjau aš jo, žinoma. Tačiau neveltui sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. O ir ne bėdų turguje esame, svetimų bėdų nepirksiu. „Verčiau papasakok apie šeicho Zaedo mečetę, – sakau. – Juk ne veltui tai yra labiausiai lankomas JAE objektas“.
„Aš esu induistas, – sako taksistas. – Tad man ši mečetė tėra tik gražus pastatas, į kurį aš vežioju turistus“. Pasidžiaugęs, kad taksistas neapsimetinėja ir sako tiesą padėkojau už greitą ir patogią kelionę. Išsiskyrėme kaip draugai. Jis nuvažiavo toliau dirbti, aš – grožėtis mečete, kuri iš tiesų nuostabiai graži.
Lankiausi joje jau vėlų vakarą ir tamsoje ji atrodė dar paslaptingesnė. Geras jausmas, kai aplink nešurmuliuoja žmonės, vyrauja ramybė ir tyla. Retai taip rasi šiais laikais. Pagalvojau, kad gal nelabai patogu, kad mečetė stovi miesto pakraštyje, tačiau iki jos važiuoja netgi miesto autobusai.
Palikau šį JAE miestą pakylėtas. Abu Dabis man paliko geresnį įspūdį nei Dubajus ir manau, jis yra vertas tikrai daugiau nei vienos dienos išvykos iš Dubajaus. Pagalvokite apie tai planuodamiesi savo laiką Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
