Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įspūdingiausi Amerikos gamtos parkai

Didysis Kolorado kanjonas
Fotolia nuotr. / Didysis Kolorado kanjonas
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Jeigu kada nors tektų vykti į Ameriką, nepraleiskite progos aplankyti kvapą gniaužiančių laukinės Amerikos gamtos kampelių – nacionalinių parkų. Ne veltui daugelis jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Didžiojo Kanjono nacionalinis parkas Didysis Kanjonas – vienas įspūdingiausių ir didžiausių gamtos stebuklų visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šis Arizonos valstijoje esantis nacionalinis parkas yra ir vienas seniausių – įkurtas 1919 metais. Jis užima beveik 5 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą.

Klaidžiodamas tarpeklių ir plyšių labirintais, grožėdamasis keistų formų uolomis ir dangų remiančiomis smailiomis viršūnėmis, nuo saulės blyksnių besimainančiomis įvairiausiomis spalvomis, pajunti gamtos didybę, kuri šį grožį sukūrė prieš kelis šimtus milijonų metų.

Didysis Kolorado kanjonas prasideda nuo Gleno kanjono ir baigiasi prie dirbtinio Mido ežero (Kolorado užtvankos) rytiniame pakraštyje. Užtvanka – senųjų Amerikos gyventojų palikimas. Ekskursiją turistai dažniausiai pradeda nuo aptarnavimo centro, įsikūrusio pietiniame Didžiojo Kanjono pakraštyje. Čia gausu viešbučių, restoranų, įrengtos apžvalgos aikštelės. Viena, ypač įspūdinga, vadinama Dangaus taku. Tai – pasagos formos į Kanjono tarpeklį išsišovęs, penkis šimtus tonų sveriantis tiltas grūdinto stiklo grindiniu. „Dangaus takas“ turistams atidaromas nuo kovo pabaigos (bilietas kainuoja apie 25 JAV dolerius). Pažiūri į apačią ir matai po kojomis atsiveriančią bedugnę. Auštant dryžuotos uolos tviska sidabru, o saulei leidžiantis nusidažo kraujo spalva. Kadaise čia viešpatavo indėnai, kuriems ši žemė buvo šventa.

Fotolia nuotr./Gleno kanjonas
Fotolia nuotr./Gleno kanjonas

Po Didįjį Kanjoną, kuris 1979 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, rengiami pėsčiųjų žygiai. Vaikštinėti vos metro pločio takais ryžtasi ne kiekvienas: netyčia slystelėsi – prasmegsi skradžiai. Žemyn nuo skardžio geriau nežiūrėti, nes galva sukasi. Už papildomą mokestį turistai gali pasigrožėti Didžiuoju Kanjonu iš paukščio skrydžio. Tikrai verta suploti apie du šimtus keturiasdešimt JAV dolerių, kad pro sraigtasparnio langą pamatytum tokį grožį.

Arkų nacionalinis parkas

Jutos valstijoje yra dar vienas gamtos stebuklas – 1971 m. įkurtas Arkų nacionalinis parkas. Turistus čia vilioja daugybė gamtos sukurtų smiltainio arkų. Įvairiausių formų ir dydžių akmeniniai stulpai, žiojinčios arkos atrodo tiesiog neįtikėtinai. Viena primena banginio akį, kita – apverstas raides, žmogaus figūras, įvairius daiktus ar gyvūnus. Ypač įdomus trisdešimt aštuonių metrų aukščio „Tamsiojo angelo bokštas“, stūksantis laukymėje, pavadintoje Velnio sodais. Augmenijos šiame parke beveik nėra, nes klimatas labai atšiaurus. Žiemą oro temperatūra nukrinta žemiau nulio, o vasarą pakyla iki 38 laipsnių karščio, uolų paviršius įkaista beveik iki 70 laipsnių. Tačiau net tokiomis sąlygomis čia prisitaikiusios gyventi plėšriosios lūšys, elniai ir kt. Deja, ieškančius ėdesio gyvūnus galima išvysti tik sutemus. Vaikščiojant po Arkų nacionalinį parką, susidaro įspūdis, tarsi būtum patekęs į negyvenamąją planetą.

Fotolia nuotr./Arkų nacionalinis parkas Jutos valstijoje
Fotolia nuotr./Arkų nacionalinis parkas Jutos valstijoje

Mirties slėnio nacionalinis parkas

Neišdildomų įspūdžių palieka ir kelionė po rausvai pilką Nevados dykumą. Mirties slėnis – karščiausia ir sausiausia Šiaurės Amerikos vieta. Čia užfiksuota aukščiausia temperatūra – 57 laipsniai karščio. Apima jausmas, tarsi būtum atsidūręs negyvenamoje planetoje. Dar didesnį šiurpą kelia grėsmingi pavadinimai: „Numirėlio perėja“, „Sausų kaulų kanjonas“, „Laidotuvių kalnai“ ir kt.

Fotolia nuotr./Mirties slėnio nacionalinis parkas `iaurės Amerikoje
Fotolia nuotr./Mirties slėnio nacionalinis parkas Šiaurės Amerikoje

Mirties slėnio nacionalinis parkas yra prie pat Kalifornijos ir Nevados valstijų sienos. Jis užima 13,5 tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. Mirties slėnį 1849 m. pirmieji aptiko į Kaliforniją keliaujantys aukso ieškotojai. Teigiama, jog seniau čia klimatas buvo drėgnesnis, todėl aplink kanjoną kūrėsi nedidelės gyvenvietės. Bet ištuštėjus aukso gysloms jos greitai vėl būdavo apleidžiamos. Šiose vietose niekas nenorėdavo pasilikti. 1911 m. Riolito gyvenvietė visiškai ištuštėjo ir virto miestu vaiduokliu, į kurį dabar plūsta smalsūs turistai.

Sekvojų nacionalinis parkas

Kalifornijos valstijoje verta aplankyti ir garsųjį Sekvojų nacionalinį parką, kuriame auga storiausi ir aukščiausi pasaulio medžiai. Sekvojų aukštis siekia 134 m, o jų kamienų skersmuo 31 m pločio. 1890 m. įsteigtame parke yra beveik trijų tūkstančių metų senumo medžių milžinų. Įgriuvus vieno kamienui, pro jį buvo išgręžtas tunelis. Tokio dydžio, kad juo gali važiuoti net autobusai. Turistams yra skirtas specialus takas. Dvi valandos grožintis šiais gamtos kūriniais prabėga it kelios minutės.

Fotolia nuotr./Sekvojų nacionalinis parkas
Fotolia nuotr./Sekvojų nacionalinis parkas

Zajono nacionalinis parkas

Jutos valstijoje esantis Zajono nacionalinis parkas keri rūsčia gamtos didybe. Parkas įkurtas 1909 m. ir užima 593 kvadratinius kilometrus ploto. Kadaise šiose vietose gyveno indėnai. Sunku patikėti, kad žmogus galėjo išgyventi tokios laukinės gamtos prieglobstyje.

Zajono pasididžiavimas – įspūdingas kanjonas. Jis toks gilus, jog saulės spinduliai retai kada pasiekia dugną. Šis kanjonas susiformavo prieš keturis milijonus metų. Tai Mergelės upės atšakos išgremžti pėdsakai. Keliaujant kanjonu, akys raibsta nuo į rytietiškas šventyklas ar piramides panašių smiltainių uolų bokštų. „Baltojo sosto“ uola siekia 750 metrų, o aukščiausio parko taško „Vakarų šventyklos“ aukštis – 1158 metrai.

Fotolia nuotr./Zajono nacionalinis parkas
Fotolia nuotr./Zajono nacionalinis parkas

Parkas veikiau panašus į rezervatą: ant uolų veši kabantys susiraizgę smaragdinės spalvos augalų sodai, trykšta kriokliai. Šaknimis įsikibę į uolos šlaitus, medžiai sugeria kiekvieną krintančio vandens lašą.
Zajono kanjonas yra kiek šiauriau Las Vegaso. Kadangi automobiliais po jį važinėti draudžiama, kursuoja specialūs turistiniai autobusai. Mokestis kaip ir į daugelį JAV nacionalinių parkų – 25 doleriai.

Teigiama, jog apie 1860 m. tarpeklį atrado mormonai ir pavadino bibliniu Zajono vardu. Tačiau tik 1919 m. jis buvo paskelbtas šalies nacionaliniu parku. Saulėje žaižaruojantis kanjonas nusidažo nuo kraujo raudonumo iki purpurinės spalvų. Akį rėžia neįprastų formų uolos: „Šachmatų lenta“, „Mergelės bokštai“, „Verkianti uola“. Pastaroji taip pavadinta todėl, kad trykštantis šaltinio vanduo iš tolo atrodo tarsi riedančios ašaros.

Visų įspūdingiausias – gamtos sukurtas „Sinavavos šventyklos amfiteatras“, kerintis kupolais ir vandens išgraužtais urvais, kuriuose prieglobstį rado paukščiai ir smulkūs žinduoliai.

Braiso Kanjono nacionalinis parkas

Keliaudami po Jutos valstiją, turistai neaplenkia ir kerinčio grožio Braiso nacionalinio parko. Kanjono smailės iš aukštai atrodo it uolų miškas ar antikinio  miesto griuvėsiai, kurie per dieną nusidažo skirtingomis spalvomis. Rytą tviska auksu, vėliau raudonuoja, vakarop įgyja mėlyną ir violetinį atspalvius.

Fotolia nuotr./Braiso Kanjono nacionalinis parkas
Fotolia nuotr./Braiso Kanjono nacionalinis parkas
Fotolia nuotr./Uola Toro kūjis Braiso Kanjono nacionaliniame parke
Fotolia nuotr./Uola „Toro kūjis“ Braiso Kanjono nacionaliniame parke

Senovėje šalia Kanjono gyvenę indėnai anė, jog šios uolos yra žmonės, kurie patekę į dievų nemalonę buvo paversti akmenimis. Paslaptingos akmeninės įvairiausių formų figūros atrodo išties mistiškai. Kone kiekviena uola turi pavadinimą: „Atominis debesis“, „Skrybėlių krautuvė“, „Tauerio tiltas“, „Toro kūjis“ ir kt. Čia galima pamatyti arklio pasagos formos gamtos sukurtą amfiteatrą, laiko ir erozijos išskobtus urvus, tarpeklių labirintus. Ypač įspūdingas vėliausiai susiformavęs (prieš 15 milijonų metų) ir aukščiausias Paunsaugunto plokščiakalnis, vadinamas Didžiaisiais laiptais. Jis driekiasi iki pat garsiojo Arizonos Didžiojo Kanjono pakraščio. Pietinėje pusėje Paunsaugunto plokščiakalnis iškilęs net 2750 m virš jūros lygio, o šiaurėje jis tėra 600 m aukščio.

Braiso kanjono „amfiteatrai“ stūkso rytinėje parko dalyje. Jie tęsiasi net trisdešimt keturis kilometrus. Žiemą čia gausiai sninga, todėl pavasarį potvynio vanduo išgraužia rėvas, vis naujas arkas ir tunelius ir pamažu vis gilina kanjoną. Įspūdingai atrodo ant uolų skardžių įsitvirtinę pavieniai medžiai, kurių šaknys pakibusios virš bedugnės.
Braiso nacionaliniame parke yra dvi apžvalgos aikštelės. Jose nuolat gausu turistų, norinčių pasigrožėti šiuo gamtos stebuklu, kvapą gniaužiančiais saulėtekiais ar saulėlydžiais.

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje