Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jaunimo kelionės: 4. Žygiavimo ir keliavimo ypatumai Kanados gamtoje

Smaragdinis ežeras
L.Pamparaitės nuotr. / Smaragdinis ežeras
Šaltinis: 15min
0
A A

Ketvirtasis ciklo apie Kanadą pasakojimas. „Jaunimo kelionių“ organizuojamos „Darbas ir atostogos Kanadoje“ programos dalyvė Lina dalinasi įspūdžiais iš žygio po neįtikėtino grožio Kanados kalnus.

Vasara Kanadoje dosni saulės, daugybės šiltų dienų ir laisvadienių. Kanadiečių šventės dažnai pritaikytos prie savaitgalių, todėl bet kurį ilgesnįjį visi stengiasi ištrūkti į gamtą – iškylauti.

L.Pamparaitės nuotr./Žygis į Kanados kalnus
L.Pamparaitės nuotr./Žygis į Kanados kalnus

Iškylautojai, tiesa, čia yra dviejų tipų: vieni susideda mantą į kuprinę ir eina, kiti – susikrauna pusę savo turto į namelį ant ratų ir važiuoja. Kiekvienas supranta buvimą gamtoje savaip. Vienam būtina nuosava kepsninė, patogi lova, vandeniu nuplaunamas tualetas, dušas su šiltu vandeniu, elektros lizdas ir kiti patogumai. Kitiems pakanka miegmaišio... Esu pastarojo iškylavimo šalininkė. Taip, miegoti ant kietos ir dažnai šaltos žemės man nėra malonumas. Tačiau kartais tai vienintelis būdas pasimėgauti laukine gamta.

L.Pamparaitės nuotr./Kalnų atspindys gėlame vandenyje
L.Pamparaitės nuotr./Kalnų atspindys gėlame vandenyje

Aplink Vankuverį yra daug kalnų, kuriuose visur rasi žygeiviams skirtų takų (angl. hiking trails). Beje, žygiavimas šiuo atveju nėra labai tinkamas žodis. Takai numinti, suręsti, pažymėti kalnuose bei jų slėniuose. Labai dažnai turi minti stačius serpantinus, kopti uolienomis, kabarotis didžiuliais akmenimis. Dar dažniau apskritai suabejoji, ar kartais nenuklydai nuo tako ir ar tai ne paskutinis tavo žygis...

Smaragdų spalvos ežerai

Baimės akys plačios… Visgi per vasarą stengiamės išbandyti geriausias sudėtingiausias trasas. Nesu alpinistė, maratonininkė ir negaliu pasigirti kokiais nors sporto pasiekimais. Bet noras pamatyti stipresnis už baimę neįveikti.

L.Pamparaitės nuotr./Panorama kanados kalnuose
L.Pamparaitės nuotr./Panorama kanados kalnuose

Pirmą kartą buvo neramu rinktis sudėtingą trasą. Informacija apie trasą: „30 km, 10 valandų, sudėtinga“. Tik galutinis rezultatas labai viliojo. Nusprendėme, kad tam skirsime dvi dienas: pirmąją nukopsime iki Garibaldi ežero (9 km, aukštis 820 m), apsistosime stovyklavietėje, o ryte spręsime, ar kopti aukščiau, ar leistis žemyn.

Išsiruošėme į žygį dviese. Automobilį reikia palikti stovėjimo aikštelėje. Pasiimti mantą. Kopti link stovyklavietės. Stovėjimo aikštelė jau 9 val. ryte buvo perpildyta, automobilį teko palikti jos prieigose. Supratome, kad būsime anaiptol ne vieni…

Britų Kolumbijos valstijos parkuose stovyklavimo tvarka gana paprasta: atvažiuoji iki stovėjimo aikštelės, prie informacinio stendo randi vokų, formų, užpildai, įdedi numatytą sumą į vokelį už stovyklavietę, įmeti į mažą pašto dėžutę. Kartais reikia pasiimti formos šaknelę, kaip įrodymą, jeigu kalnų reindžeris sumanytų patikrinti, ar esi susimokėjęs. Didesnės rekreacinės zonos turi internetines rezervavimo sistemas ir galimybę susimokėti iš anksto. Susimokėjome, nors žinojome, kad vietų gali jau nebebūti. Visgi buvo – kelios.

L.Pamparaitės nuotr./Panorama Kanados kalnuose
L.Pamparaitės nuotr./Panorama Kanados kalnuose

Pamatėme smaragdo spalvos ežerą, lėtai besisunkiantį iš suledėjusių kalnų. Pasigrožėjome baltakepuriais kalnais. Pakorėme savo maisto atsargų maišiuką – idant koks lokys nepasmaguriautų. Užmigome.

Keista, bet netgi 10 val. vakare aplinkui niekas nešūkavo, negrojo muzika, nespragsėjo laužai. Pastarieji šiame parke apskritai uždrausti, ir niekas nė nebando pažeidinėti taisyklių – maisto gamybai naudoja mažas dujines vyrykles.

Meška nepažadino – ryto vėsa iškrapštė iš guolio. Dar saulei nepakilus išskubėjome toliau. Tikslas – Panorama viršukalnė (2100 m), iškilusi tiesiai virš vakar aplankyto Garibaldi ežero. Didžioji dalis žygio buvo vienas malonumas – kalnų slėniu, nusėtu kvapniomis vasarinėmis gėlėmis. Kai kur telkšojo pasiruošę visiškai išdžiūti ledynų, sniego tirpsmo ežeriukai. Kai kur kirtome nedidelius pušynėlius. Visgi per daug nesinorėjo atsipalaiduoti: tyliai dairėmės vietinių keturkojų gyventojų – dar neteko akis į akį susidurti su prastai išmiegojusiu alkanu lokiu… Ir nesusidūrėm. Gal kiek ir nusivylėm.

L.Pamparaitės nuotr./Kalnų gamta
L.Pamparaitės nuotr./Kalnų gamta

Laukiniai žvėrys ir sniegas liepos mėnesį

Didžiausias matytas laukinis „žvėris“ buvo švilpikas (angl. Marmot). Iš pradžių net nesupratau, ką matau: pilkas, nepatrauklaus, susivėlusio kailio gniužulas, išskėtęs visas keturias letenas į skirtingas puses, prisiplojęs prie akmens guli, panašu šildosi saulėje. Sustojome – pakėlė galvą. Gyvas! Žiūri į mus. Mes į jį. Prieinam arčiau – nesprunka. Pervertėm „galvos“ enciklopediją, atkapstėm užkaboriuose, jog tikriausiai sutikom kalnų švilpiką. Namuose, knygose patikrinau savo spėliones – švilpikas. Vėliau sutikom dar du: vienas intensyviai kapstė sniegą aplink savo urvą, kitas jau mikliai leidosi nuo Panorama viršukalnės. Ir nė vienam iš jų mes nerūpėjom. Tikriausiai pratę sutikti žmonių.

L.Pamparaitės nuotr./Užburianti Kanados gamta
L.Pamparaitės nuotr./Užburianti Kanados gamta

Sudėtingiausia trasos dalis buvo kopimas į užsibrėžtąją viršūnę: statu, daug sniego (liepos mėn.!), beveik nebėra žymėjimų, kuriuo keliu ropštis aukštyn... Pastangos nenuėjo perniek: tai vienas gražiausių mano matytų vaizdų!

Šnopuodama po kopimo sriūbtelėjau stulbinančio gamtos grožio. Nė menkiausio vėjelio, ryški saulė, ežeras lyg padengtas ledu, jauti vėsą nuo daugybės tave supančių snieguotų viršukalnių ir kvapą pievų gėlių iš jau nutirpusių lopų… aplink kelių kilometrų spinduliu tik keli žmonės.

Tą akimirką supratau, kodėl neįmanoma likti abejingam kalnams… Papėdėje stovėdamas matai neįveikiamus tolius ir statumus. Akimirka, ir tu jau mini viršukalnę – kita, ir supranti, kad aplink dar daugiau, dar aukštesnių viršūnių... Lyg užburtas ratas. Kai stovi ant kalno, supranti, koks mažas esi šiame pasaulyje. Belieka žemai nusilenkti Jos Didybei Gamtai, gerbti, saugoti, mylėti…

Nusileidus šiek tiek žemiau, radom pievą. Gali ten praleisti nors ir visą dieną – nepabos... ypatinga vieta, grožis, kvapas. Tiesiog sėdi ir sugeri visa tai į save. Jauti, kad šiandien gavai kažką ypatingo.

(Laukite tęsinio...)

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje