Į šią musulmonišką šalį vykome iš Egipto Šarm el Šeicho kurorto. Ryte iš viešbučio paėmęs turistinis autobusas nugabeno į Nuveibos uostą, iš kur keltu per Raudonąją jūrą turėjome keltis į Jordanijos miestą Al Akabą.
Atvykome, žinoma, reikiamu laiku, tačiau kelto – nei kvapo. Kada jis pasirodys, negalėjo tiksliai atsakyti nei vienas uosto darbuotojas. Jiems, atrodo, netgi nuostabą kėlė klausimai apie kažkokius atplaukimo – išplaukimo grafikus. „Kada galės, tada ir atvažiuos, – gūžtelėdavo pečiais pareigūnai, – laukite...“
Teliko apsišarvuoti kantrybe ir išeiti pasidairyti po uostą ir Nuveibos gyvenvietę. Apstulbino didžiulės eilės arabų, laukiančių galimybės išplaukti iš šio uosto. Plieskiant kaitriai vidurdienio saulei, jie sėdėjo tiesiai ant žemės, čia pat pasidėję savo nešulius. Kai kurie nešuliai buvo tokie dideli, kad atrodė, jog į juos turėtų sutilpti viso gyvenimo manta. „Kur jūs keliaujate, žmonės?“- klausė smalsūs mūsų žvilgsniai. Jų, ne mažiau įdėmūs, nukreipti į mus, atrodo, teiravosi to paties.
Pasivaikščiojimas po Nuveibos gyvenvietę, kurios gyventojai, pagal visus logikos dėsnius, turėtų šiame uoste darbuotis, palieka slogų įspūdį. Nešvara, šiukšlių krūvos, dulkėse žaidžiantys vaikai ir besiganančios ožkos (ir ką gi jos randa šioje smėlio dykynėje?!). Pats uosto pastatas, aptarnaujantis ir gausybę užsieniečių, taip pat nespindi tvarka. Į tualeto kabiną užsukti galima, tik gerokai pasiraitojusi kelnes, vandens čia – kone iki kauliukų... Arabų keliauninkų, žinoma, tai nei kiek netrikdo. Antai vienas, pasitiesęs ant nešvarių grindų savo marškinius, pasimeldė, o po to vėl ramiausiai apsivilko nuo žemės pakeltą rūbą.
 |
| M.Jankutės nuotr./Prie Nuveibos uosto |
„Negi ir Jordanijoje bus tas pats?“ – nejučiomis brovėsi į galvą mintis. – O gal netvarkingumas – tradicinis šių kraštų gyventojų bruožas?“.
Pagaliau sulaukiame kelto. Dar kurį laiką tenka luktelėti, kol jis iškrauna krovinius, ir štai mes – ant jo borto. Įsitaisę patogiose kėdėse, kurį laiką mėgaujamės malonia kondicionierių teikiama vėsa, kol ši... nepavirsta į gana šaltoką orą. Pradėję prašyti jūrininkų, kad bent kiek sumažintų kondicionieriaus galingumą, išgirstame, jog to padaryti neįmanoma. Laimei, krepšiuose esama megztinių ir striukių.
Po nepilnas dvi valandas trukusio plaukimo pasitinka jordanietis gidas Auni, lydėsiantis mus per visą buvimo jo šalyje laiką. Gido išvaizda iš pradžių net nustebina: mėlynakis ir „ryžokas“ Auni tikrai nepanėšėjo į juodaplaukius ir tamsiaakius vietos gyventojus. O vėliau paaiškėjo, kad ir šeima jo netradicinė: mat yra vedęs vokietę ir kasmet geroką laiko tarpą praleidžia Vokietijoje. Tai buvo geras pretekstas prašnekti apie mišrias santuokas jų šalyje ir apie jordaniečių šeimų gyvenimą apskritai.
Gyvenimas santuokoje
Turbūt nėra nei vienos europiečių grupės, kuri, bendraudama su arabu gidu, nepaliestų pikantiškiausių temų – apie juodus moterų apsiaustus, plaukus dengiančias skaras, o veidą – čadras. Visa tai svarstyta – persvarstyta dar nuo kelionių į kažkada buvusias „mūsų“ Vidurinės Azijos respublikas, bet, kaip ir bet kuri mums neįprasta gyvenimo sfera, tebedomina.
„Na, daugpatystė – dabar jau retenybė, – nusišypso Auni. – Tik koks 10 procentų vyrų turi daugiau kaip po vieną žmoną. Dažniausiai taip būna, kai moteris negali pagimdyti vaiko. Be to, juk gausios šeimos išlaikymas gula ant vyro pečių: kiekvieną žmoną reikia deramai aprūpinti. Pinigai šeimai išlaikyti imami tik iš vyro kišenės, žmonos uždarbis (jeigu ji vis dėlto dirba) atitenka tik jai pačiai. Be to, ir po skyrybų vyras privalo išlaikyti savo buvusią žmoną“.
 |
| Vietinės moterys |
Skyrybų šalyje praktiškai neesama, na, galbūt, išskyrus tuos atvejus, kai už jordaniečių vyrų ištekėjusios kitatautės moterys viską meta ir sugrįžta į savo Tėvynes. Tačiau – be skyrybų. Apskritai, išsiskyrimo klausimą čia dažniausiai sprendžia ne pilietinis, o šariato teismas, besivadovaujantis musulmoniškomis nuostatomis...
Pasiklausius gido, atrodo, kad šioje šalyje viskas tarnauja moteriai apsaugoti. „Šeimyninę harmoniją dar sustiprina tai, kad čia praktiškai nesikerta skirtingi socialiniai sluoksniai. Princai neveda pelenių, o princesės neteka už asmens sargybinių... Šeimos tvirtumą akylai sergsti abiejų susigiminiavusių šeimų klanai. Į kitus namus išėjusi moteris yra patikimai globojama ne tik vyro, bet ir jo tėvų bei brolių“.
Aišku daugelis šių teiginių mums, skeptikams europiečiams, tik šypseną kelia. Kažin kuri iš lietuvių moterų norėtų, kad į jos šeimyninius reikalus kištųsi dar ir vyro giminės? Net nuo išauginusių tėvų globos joms norisi kuo greičiau atsiriboti, o čia – dar kažkokių giminaičių komandos.
Tačiau Rytai yra Rytai, gyvenimą juose diktuoja savos taisyklės, kurias perprasti tarpais būna nepaprastai sunku. Pavyzdžiui, visiškai nesuvokiama tai, kodėl išsituokusiai jordanietei moteriai beveik neesama šansų antrąsyk ištekėti. Tarsi ji būtų paženklinta kažkokio baisaus prasižengimo žyme.
 |
| M.Jankutės nuotr./Gatvės kampelis Amane |
Vienintelis dalykas, manyčiau, dėl ko mūsų šalis galėtų pavydėti Jordanijai – tai geros demografinės situacijos. Pagal statistiką kiekvienai šeimai čia tenka daugiau kaip 5 vaikai. Tauta turi ateitį... O gerą pavyzdį jai pirmiausia rodo patys šalies vadovai, auginantys ketvertą gražių atžalėlių.
Ar galima norėti geresnio karaliaus?
Pirmas dalykas, kuris itin krenta į akis, įvažiavus į šią šalį – jos valdovų nuotraukos. Ir buvusio karaliaus Husseino, ir jo sūnaus Abdullah II, dabar valdančio šalį, portretai kabo vos ne ant visų reikšmingesnių pastatų. Asmens kultas? O ne, greičiausiai gili pagarba.
Karalius Abdullah II yra baigęs Oksfordo universitetą, po to – karo akademiją. Yra Jordanijos autoralio čempionas, šuolių su parašiutais fanatikas, povandeninio nardymo garbintojas. Kadrinis kariškis, turintis generolo majoro laipsnį, profesionaliai pilotuoja karinius lėktuvus ir sraigtasparnius ir vadovauja šalies specialiosios paskirties daliniams.
Arabų spauda, aprašinėdama valdovo gyvenimą tuo laikotarpiu, kai jis dar tebebuvo princas, vartojo visai ne arabišką žodį „mačistas“. Ir charakterizuodavo jį kaip žmogų, kuris „gyveno labai sparčiu tempu“. Visose srityse, įtraukiant ir santykius su moterimis.
Rašyti tokius dalykus apie monarchus rytiečių mentalitetas, suprantama, neleidžia. Bet šiuo atveju reikalas susijęs ne vien su mentalitetu. Tiesiog šis žmogus ėmė ir pristabdė savo įkarštį. Dar būdamas princas, 1992 metais, kai per vieną kviestinę vakarienę Amane buvo ceremoningai supažindintas su Rania Al Yasin, pajuto, jog reikia būti kur kas santūresniam. Kalbama, jog ši pažintis akimirksniu padarė jį nuovokiu. O svarbiausia – absoliučiai laimingu.
Jordanijos karalienė Rania Al Yasin yra viena mylimiausių ir gražiausių pirmųjų ledi pasaulyje.
 |
| Jordanijos karalienė Rania kartu su JT sekretoriaus Ban Kim Moono žmona lanko vaikų namus |
Puiki motina ir žmona. Ši protinga ir inteligentiška moteris vadovauja gausybei savo šalies visuomeninių ir labdaros organizacijų, puikiai kalba keliomis užsienio kalbomis, kompiuterius išmano ne prasčiau negu kosmetiką, o savo motociklą „Harley Davidson“ vairuoja kaip šauniausias baikeris.
Ji yra gimusi Kuveite, turtingo palestiniečio gydytojo šeimoje. Į Jordaniją persikėlė tuomet, kai Kuveitą užpuolė Irakas. Tuo metu Rania jau buvo baigusi vidurinę mokyklą anglų dėstomąja kalba ir amerikietiškajame Kairo universitete studijavo vadybą.
Baigusi universitetą, įsidarbino viename Jordanijos banke ir netrukus išgarsėjo kaip puiki vadybininkė. Štai tuo metu ji ir susipažino su būsimuoju karaliumi. Ko gero, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes praėjus vos penkeriems mėnesiams nuo pažinties Abdullah ir Rania susituokė.
Kaip jau minėjome, savo vyrui Rania pagimdė keturis vaikus, iš kurių vyriausiasis, princas Husseinas, tikriausiai kada nors paveldės karaliaus titulą. Karalių šeima turi tik vieną auklę ir vieną mokytoją, kuris prižiūri, kad vaikai tinkamai paruoštų pamokas. Tėvai stengiasi su savo atžalomis praleisti kuo daugiau laiko, tad nenuostabu, kad ir vaikai dalijasi su jais pačiomis slapčiausiomis mintimis. Beje, karalių šeimos dėka šalyje diegiami pažangiausi pasaulietinio švietimo metodai, mokoma užsienio kalbų.
Rania Al Yasin pritaria vyro vystomai pažangiai šalies valdymo politikai. Abu jie besąlygiškai smerkia islamo terorizmą ir vis plačiau atveria Jordanijos duris demokratinei Vakarų įtakai. Vargu, ar galima kuo nors įbauginti šios nedidelės kalnuotos šalies valdovus, įsitikinusius, jog visus tarptautinės politikos klausimus reikia spręsti tik taikiu būdu.
