Taigi, kaip jau įsivaizduojate, Amanas nevienodas. Vakarinė dalis – turtingųjų – traukia akį sniego baltumo mūrinukais, figūriškai apkarpytais medžiais, ryškiomis gėlėmis ir trykštančiais fontanais. O rytinėje, kur, beje, gyvena nemaža pabėgėlių iš Palestinos ir Irako, – tikra namų sangrūda. Tolerantiškoji Jordanija priima visus, nors, turint savo 6,5 mln. gyventojų, tai nėra paprasta.
 |
| M.Jankutės nuotr./Duonos kepykloje |
Kaip ir daugelis sostinių, Amanas – kontrastų miestas. Atsidūrus jo centre, galima išvysti tiek europietiškai apsirengusių žmonių, tiek ir pagal griežčiausias šariato normas vilkinčių. Patys jordaniečiai gana liberaliai žvelgia į turistų drabužius, tačiau reikšmingiausiose pasaulinėms religijoms vietose „nederamai“ atrodyti neleidžia, tad jau pernelyg apnuoginusioms pečius damoms liepiama juos apgaubti skarele. O gidai skuba pasiaiškinti, kad pro Amaną vyksta žmonės iš Irako, Saudo Arabijos ir kitų musulmoniškų kraštų, kuriuose ne taip ramiai žvelgiama į europiečių drabužius.
Parduotuvėlių, prekiaujančių drabužiais, Amane gausybė. Atsidūrus nedidelėje turgavietėje miesto centre, gali įsigyti tiek tradicinių jordanietiškų rūbų, tiek ir europietiškų apdarų, kurie, beje, leidžia laikytis islamiškų normų. Tuo tarpu moteriško apatinio trikotažo parduotuvėlės labiau primena šokėjoms skirtų specializuotų parduotuvių filialus. Tiesa, jų viduje moterų nebuvo matyti, taigi sužinoti, kas gi perka šiuos gaminius, nepavyko.
 |
| M.Jankutės nuotr./Turistų laukiančios prekės |
Jordanijos turgūs, žinoma, tai klasikiniai rytietiški turgūs, niekad neprarandantys savo kolorito. Tik, skirtingai nuo Egipto, čia pirkėjas nesijaučia auka, medžiojama visų pardavėjų.
 |
| M.Jankutės nuotr./Vaisiai pardavinėjami ties kiekvienu kampu |
Apskritai jordaniečiai, palyginti su kitomis šalimis, nėra itin išlepinti gausių vakariečių turistų antplūdžių (bent iki šiol taip buvo), todėl čia dar galima susidurti su pačiu nuoširdžiausiu arabišku svetingumu. Jeigu jums sakoma „Sveiki atvykę!“, jau sekančią sekundę neišgirsite: „Jums suteiksiu specialią nuolaidą pirkiniams“, kaip, pavyzdžiui, Egipte, kur pinigų traukimas iš užsienio turistų kišenių jau yra virtęs tikra nacionaline aistra. Nesigirdi šūksnių „Bakšiš!”, kai tik išsitrauki kamerą. Jeigu jordanietis nenori fotografuotis, jis tą pasakys atvirai, ir jokie bakšišai jo nuomonės nepakeis.
 |
| M.Jankutės nuotr./Kavinės interjeras |
Mieste pilna restoranų, tiek su nacionaline virtuve, tiek ir su europietiška bei kinietiška. Tačiau jei turistui norisi išgerti taurę vietinio raudonojo vyno „Mount Nebo“, daugelyje nacionalinių užeigų šito padaryti nepavyks – geriausiu atveju jam bus pasiūlyta nealkoholinio alaus. Alkoholis pardavinėjamas tik kai kuriose maitinimo įstaigose. Jo neesama ir dideliuose supermarketuose, jau nekalbant apie mažesnes krautuvėles. Suprantama, už taurelę kitą stipresnio gėrimo niekas jordaniečio nenubaus, vis dėlto islamas tai draudžia.
Itin garsių objektų, kurie būtų žinomi visame pasaulyje, Amane neesama, nebent senovinis romėnų laikų teatras, kukliai gražinantis miesto centrą. Tačiau Jordanijos sostinė vis dėlto patraukli – joje švaru, sudėtingame reljefe esančios gatvės sumaniai išdėstytos... Gyvenimas, kaip ir visose karštojo klimato šalyse, itin suaktyvėja vakarais. Įsižiebia kavinių šviesos, pasigirsta gera muzika, gatvėse būna pilna vaikštinėjančių žmonių, tačiau čia nėra didmiesčiams būdingos sumaišties, nervingo skubotumo, erzelynės... Taip gera, atsisėdus kokioje nors lauko kavinukėje, žvelgti į pro šalį praplaukiančių žmonių veidus... Moterų, beje, tarp nerūpestingai vaikštinėjančių praeivių nedaug. Jų pasaulis – namai, taip jau čia priimta.
