Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 22, 21:05

Justino kelionių labirintai (8). Nuo mirties dykumoje mane išgelbėjo džihadistai: „Mes lavonų nemėgstam“

Justinas Navikas – ekonomistas, keliautojas, nuotykių romano „Išeiti į horizontą“ autorius save vadina „socialiniu turistu“. „Nukeliavęs į tolimą šalį, visuomet gyvenu vietinių, neretai skurdesnių žmonių gyvenimą, gal todėl man ir nutinka keistos istorijos“, – pasakoja vietoje nenustygstantis kelionių labirintų autorius.
Justino Naviko kelionė Kenijoje Tik prenumeratoriams
Justino Naviko kelionė Kenijoje / Asmeninio archyvo nuotr.

Gudeliai man yra nuostabiausias Suvalkijos kampelis. Ir ne tik dėl to, kad man čia 11 metų skambėjo mokyklos skambutis. Ivoniškio dvaro alėjos, 3 supantys ežerai ir suvalkietiškai vaišingi žmonės – skaidrų rugsėjo sekmadienį čia išgyvenau įstabias šių metų akimirkas.

Pakviestas seniūno Žydrūno Kruliko ir kultūros puoselėtojos Astos Urkienės miestelio žmonėms pristačiau savo pirmąją knygą „Išeiti į horizontą“, taip pat anonsavau antrąją knygą – „Anapus horizonto“. Įvadu į naują būsimą knygą tapo mano naujausias pasakojimas apie Afrikos nuotykius. Pasakodamas apie nakvynę Afrikos dykumoje, net pats buvau nustebęs – negi tai tikrai buvo, negi tikrai esu kabėjęs ant gyvybės siūlelio? Matyt, dramatiškais gyvenimo momentais nespėjama suvokti savo padėties. Tavo erdvę tada užpildo išgyvenimo scenarijus, kurį kasdien mums rašo likimas... Skaitykite ir skaitydami neskubėkite mane teisti...

Lodvaro kuždesiai

Atsibudau prakaitu permirkusioje lovoje blausiame, mažame kambarėlyje. Pro stiklines, niekada neužsidarančias žaliuzes į viešbutį plūdo dykumos dulkės, vietinių prekeivių triukšmas, džiovintos žuvies kvapas, sumišęs su gyvulių mėšlo ir dyzelinio elektros generatoriaus tvaiku. Už durų koridoriuje girdėjosi valytojų barnis. Nors kambarių jos nevalė, bet šurmuliuodavo kasdien.

Asmeninio archyvo nuotr. / Nairobio lūšnynai yra vieni didžiausių pasaulyje
Asmeninio archyvo nuotr. / Nairobio lūšnynai yra vieni didžiausių pasaulyje

Visa tai girdėdamas ir užuosdamas, supratau, kad iš maliarijos karštligės jau išlipinėju. Pamažu „atstatinėjau“ kelių praeities dienų detales. Atrodo, kad dalyvavau kažkokiose derybose su dykumų klajokliais, kad tie dykumų puslaukiniai gyventojai man atidavė dvi merginas. Sunerimau. Kur aš gi jas padėjau? Kambaryje jų ir jokių jų buvimo požymių nemačiau.

Asmeninio archyvo nuotr. / Afrikos smėliu geriausia keliauti neapsikrovus nei manta, nei rūbais
Asmeninio archyvo nuotr. / Afrikos smėliu geriausia keliauti neapsikrovus nei manta, nei rūbais

Pamažu prisikėliau. Kūnas apsunkęs, šaltas ir nejautrus. Jutau silpnumą ir įstengiau tik šiek tiek nusiprausti. Ant stalo tebuvo pusė stiklinės vandens ir tuščias apvalkalas suvartotos paskutinės antimaliarinės piliulės. Nusmelkė mintis, o jeigu tų vaistų bus negana? Drebančiais pirštais bandau surasti savo pinigus. Gal dar kartą pavyktų nukėblinti į vaistinę? Kodėl jie nepasakė, kiek tų piliulių reikia suvartoti? O gal pasakė?

Jutau, galva pamažu vėl tuštėja. Ir galutinai ištuštėja, kai suprantu, kad esu apvogtas. Ant grindų link durų šalia šiukšlių kibiro matau numestą beviltiškai atvirą mano piniginę. Atsigulu, apsiverkiu ir užmiegu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje