Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kapitono Granto vaikai (IV): kranto jausmas

Nuotrauka atminčiai
Asmeninio albumo nuotr. / Nuotrauka atminčiai
Šaltinis: 15min
0
A A

Laivas sustoja, prisišvartuojame įlankoje. Nustoja supti. Girdime giedančius gaidžius – brėkšta nauja diena. Eiti miegoti jau negali, nes kranto jausmas toks stiprus, kad nenustygsti vietoje.

Ruošiamės susitikimui su krantu. Nusimaudome, pasipuošiame dar nenešiotais drabužiais – lyg ruoštumėmės į didžiausią šventę. Nėra nė vieno, kurio nebūtų apėmusi ta tyli, sukaustanti, dar neišgyventa nuotaika.

Visi tampame mažakalbiais. Tik šypsena puošia lūpų kraštą. Mes įveikėme Atlantą. Dabar jau galime sakyt „op“.

Į civilizaciją – iš lėto

Lipame į laivelį ir plaukiame iki molo. Visi tylime. Pirmas žingsnis stipriai užsifiksuoja atmintyje. Žemė. Stabiliai gali žengti vieną, kitą, trečią ir ketvirtą žingsnį. Jausmas toks lyg vėl būtum išmokęs vaikščioti. Lyg kūdikystėje.

Iš karto patekome į centrinę miesto gatvę. Žmonių dar beveik nėra – tik vienas kitas. Truputį supa, pasilenki ir iš karto ieškai atramos. Kūnas eina sau, o tu paskui jį. Išsilaipina visi. Nameliai mieli, maži, papuošti balkonėliais ir Viktorijos laikų mediniais raižiniais. Plėvesuoja vėliavos. Tikrai mūsų čia laukė.

Pajuntame šviežių kruasanų kvapą. Iles des Saintes yra Prancūzijai priklausanti sala. Čia žmonės kalba prancūziškai, čia atkeliavo prancūzų kultūra ir kepiniai. Pagaliau!

Gvadelupėje
Asmeninio albumo nuotr./ Pirmieji kąsniai. 

Pagaliau prieiname tą vietą, nuo kurios kvepia visas miestas. Pilni krepšiai tik ką iškeptų kruasanų, sviestinių pyragėlių su šokoladu, lyg kareiviai lentynose stovi sustatytos bagetės.

Mes 8 jau sudarome eilę. Ir staiga pamatome, kad po mūsų ateina visa mina žmonių, kurie stovi eilėje, aptarinėja orą ir dienos aktualijas. Kepyklėlė prisipildo žmonių šurmulio. Kaip ir Prancūzijoje, taip ir čia žmonės neina į tuščią bandelių parduotuvę. Juos traukia tas ritualas. Tas laukimas eilėje, pokalbiai, lengvas šurmulys.

Užsisakome kruasanų ir kavos. Kažkas pasiima sumuštinį su mėsa, nes jos neturėjome visoje savo kelionėje. Įsitaisome lauke ir lėtai, neskubėdami mėgaujamės pusryčiais ir pokalbiu.

Kalbamės apie gyvenimo kelionę – apie įveiktą didelį vandenį. Kiekvienam užsifiksavusios ypatingos akimirkos, ypatingi žodžiai ar išgyvenimai. Vienas kitą suprantame, nes kartu, kaip komanda, įveikėme vieną didžiausių iššūkių.

Įsisiūbuoja diena. Žmonių ir triukšmo prisipildo pilnos gatvės. Pasivaikštome iki Napoleono tvirtovės. Apžiūrime fortą. Sužinotas faktas: senovėje vienam kariniam buriniam laivui pastatyti buvo sunaudojama 2000 ąžuolų, o jo bortai buvo net 1 metro storio.

Kapitonas Darius parodo nuostabiausią salos vietą – mažą pliažą, kurio krantas apaugęs reta palmių giraite. Atmintyje iškyla šokolado „Bounty“ reklama: žydras vanduo, baltas smėlis, palmės, laimingi žmonės. Dabar tai – realybė. Mes esame čia. Nesinori niekur skubėti.

Aurelijaus Šal/Pavėsinėje
Asmeninio albumo nuotr./Pavėsinėje

Vanduo beveik toks pats šiltas kaip oras. Ilgai negali išlipti iš vandens. Plauki, plauki, plauki... Taip norisi kuo daugiau didesnio fizinio aktyvumo po ilgo ramaus buvimo laive. Bet sugrįžti į kranto gyvenimą mes pasirenkame lėtai, ramiai, mažais žingsneliais. Vis dar norisi tylėti.

Pažintis su 100 upių sala

Antroji diena prasideda nuo plaukimo. Nusprendžiame, kad turime dar kelias dienas ir norime aplankyti kitas Karibų jūros salas. Plaukiame į Dominikos salą. Ją matome horizonte, nors iki jos dar 25 jūrmylės. Burės vėl kyla, laivas po trumpos pertraukos plaukia kaip naujas. Gauname palankaus vėjo ir salą pasiekiame per kelias valandas.

Dominikoje beveik nėra baltųjų, tad suprantama, kad atkreipsime kiekvieno sutikto vietinio dėmesį. Mūsų laivą pasitinka vietinis gyventojas su motoriniu laivu ir pradeda siūlyti įvairius šviežius produktus ir ekskursijas po salą.

Dominikos sala garsi tuo, kad čia teka net 100 upių, nors plotas viso labo tik 750 kvadratinių kilometrų.

Portsmouth yra vienos gatvės miestas, tad čia gaišti laiką nėra prasmės. Tad sutariame dėl dviejų – kelionės džiunglių upe ir maudynių kriokliuose.

Pasiimame tinkamus džiunglių žygiui rūbus ir leidžiamės į atradimų kelionę. Dominikos sala garsi tuo, kad čia teka net 100 upių, nors plotas viso labo tik 750 kvadratinių kilometrų. Medine valtele leidžiamės viena iš jų – Indijos upe (angl. Indian river).

Pakrantėse – tipinė džiunglių augalija. Gidas mums stengiasi parodyti viską, ką tik pastebi jo įgudusi akis. Mūsų gido vardas Roy. Mes sakome, kad lietuviškai jo vardas yra Rojus.

Jis džiūgauja ir antrina: „Taip, mano gyvenimas yra lyg rojuje. Visada šviečia saulė. Visi žmonės šypsosi. Klausosi regio, šoka. Mes mokame būti atsipalaidavę ir niekur neskubame“.

Praplaukiame nuo „Karibų jūrų piratų“ filmavimo užsilikusias dekoracijas, prieš dvidešimt metų praūžusio uragano nusiaubto tilto nuolaužas, kurių niekam neprisitiesė rankos nei sutvarkyti, nei pastatyti naujo statinio.

Aplankome pakrantės barą, kuriame kviečiami pasivaišinti romu su įvairiais užpilais. Baro darbuotojai lyg kokie gydytojai pasakoja, kokį poveikį daro vienas ar kitas užpilas. Prisivaišinę grįžtame į pakrantę.

Mūsų kelionė tęsiasi kokių 30 metų senumo automobiliu. Lėtai kylame į kalnus. Vairuotojas stengiasi būti malonus ir pasakoja apie visus objektus, pro kuriuos pravažiuojame. Iš jo balso pajuntame, kad jis didžiuojasi pastatyta medicinos mokykla, kurioje mokosi naujoji medikų karta.

Pasiekiame kelio galą ir išlipame. Toliau mūsų kelionė vyks pėščiomis. Saulė jau netoli laidos, tad skubame. Prieiname laukinių greipfrutų sodą. Gidas padeda prisirinkti šviežutėlių, tik ką saulėje sunokusių vaisių. Lupame, dedame į burną.

Nepakartojamas, dieviškas, gundantis saldumas, šiek tiek sumišęs su kartumu. Tobulas vaisius. Gal čia skonio receptoriai po ilgos vaisių abstinencijos atbukę, tačiau negalime sustoti!

Vis dėlto negalime ir užtrukti, tad tęsiame žygį upelio krantu. Kartais tenka bristi per upės vagą ir stengtis nenuslysti nuo šlapių akmenų, tačiau žingsnį paspartiname, kai krioklio ošimas sustiprėja ir ore atsiranda daugiau drėgmės.

TAIP PAT SKAITYKITE: Atlantą perplaukusi Kristina Mažeikytė: „Kelionė jachta priverčia susitikti su savimi“

Krintantis vanduo pagaliau jau matomas. Vaikinai rengiasi maudynėms krioklyje. Vanduo šaltas. Pirmieji žingsniai gana lėti, visi eina susitraukę nuo geliančio vandens, tačiau po keletos minučių jau turškiasi ir krykščia lyg maži vaikai.

Nuostabios akimirkos, pirmapradžiai jausmai tai ir yra tai, dėl ko žmonės, vedini smalsumo, leidžiasi į atradimų keliones.

Tamsa užklumpa greitai. Tačiau net ir sutemus, čia yra, ką veikti. Dominika garsi savo regio vakarėliais, kurie vyksta KASNAKT. Vieta – pliažas.

Keliamės su savo gumine valtele į krantą ir keliaujame link muzikos garsų. Žmonių kol kas nėra. Tol, kol vakaras įsisiūbuos, mums dar teks šiek tiek palaukti. Pamažu renkasi vyrai, tik viena kita porelė pasirodo pliažo bare.

Oras įsielektrina. Visi juda regio ritmu. Beveik visi rūko suktines – „žolės“ rūkymas yra neatskiriama pliažo vakarėlių kultūros dalis. Jos gali nusipirkti laisvai, nes „sukėjų“ yra ne vienas ir juos lengva pastebėti.

Gvadelupė
Asmeninio albumo nuotr./ Kranto jausmas

Gvadelupė – sala su greičiausiais pasaulyje sportiniais laivais

Anksti rytą keliame inkarą, nes nuo Dominikos salos iki Gvadelupės yra daugiau nei 50 jūrmylių. Buriuosime iki 10 valandų, nes prognozė nežada palankaus vėjo. Vėl pasiskirstome vachtomis, vėl stojame prie šturvalo.

Vėjas tai pakyla, tai nurimsta iki minimumo, pradeda lyti. Tolumoje stūkstanti Gvadelupės sala skęsta debesyje. Plaukiame į lietų. Pirmą lietų po ilgų dienų saulės ir šilumos. Net norisi apsirengti šiltas kelnes ir štorminę aprangą.

Paskutinė stotelė – Gvadelupės sala. Jachtų uoste mus pasitinka prabangūs laivai, greičiausi pasaulyje sportiniai katamaranai, trimaranai, vienutininkų jachtos. Tokių laivų Europos jūrose beveik nepamatysi, o čia jų apstu.

Visi vyrai valgo mėsainius su keptomis bulvytėmis. Apie juos laive svajojo beveik kiekvienas. Kalbantis įsivaizdavome mėsos sultis, girdėjome, kaip traška bulvytės. Dabar tai tampa realybe.

Užkalbiname šalia stovinčios jachtos kapitoną, kuris vienas tik ką perplaukė Atlantą. Jam tai užtruko viso labo 8 dienas.

Vakarienės pirmą kartą užsukame į restoraną. Visi vyrai valgo mėsainius su keptomis bulvytėmis.

Apie juos laive svajojo beveik kiekvienas. Kalbantis įsivaizdavome mėsos sultis, girdėjome, kaip traška bulvytės. Dabar tai tampa realybe, gera atostogų pabaiga.

Kapitono Granto vaikų ekspedicija tęsis dar 7 metus. Tad bus dar ne vienas kartas, kai sugrįšime į laivą, kelsime bures ir ieškosime savojo Granto. O kol kas keliausime namo. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje