– Kaip apibūdintum save nepažįstamiems?
– Esu tas, kuris stengiasi pakeisti vieną žmogų, nes pakeitus jį, galima pakeisti visą pasaulį. Lygiai taip, kaip nuo vienos žvakės galima uždegti milijoną žvakių ir pačiam nieko neprarasti. Kiekvieną dieną matau kaip geriausią, kurią galiu nugyventi ir vadovaujuosi nuostata, kad pasaulis yra toks, kokį jį pats matau. Esu visiškai atsisakęs cinizmo, manau, kad kiekvienas žmogus nenorėjo nieko blogo – mes visi į šį pasaulį atėjome nuogi ir verkdami, tiesiog trokšdami būti laimingais.
– Vasarą keliavai po JAV. Kaip kilo ši idėja?
– Kelionė prasidėjo dar žiemą, rytinio bėgimo metu, galvojant apie vaikus iš globos namų, kuriems padedu čia, Lietuvoje. Tada atėjo mintis, kad reikia veikti, ne vien mąstyti apie tai. Nusprendžiau vykti į Ameriką su bilietu į vieną pusę, nežinant, „kas ir kaip“.
– Praeitame interviu pasakojai apie gatvės meną JAV. O kokie buvo tavo sutikti žmonės? Kas įsiminė, kokias pamokas išmokai?
– Kelionėje buvau atviras žmonėms, norėjau pakalbinti įvairias asmenybes, nesvarbu, kokios jos būtų. Pavyzdžiui, Vašingtone prie perėjos užkalbinau žmogų tiesiog paklausdamas, kaip jam sekasi. Mes įsišnekėjome ir jis man pasiūlė kartu papietauti. Po to mūsų ryšys išliko ir toliau, gavau pasiūlymą atvykti į jo gimtadienį. Sutikau. Ten susipažinau su jo draugais, tarp kurių buvo ir virtuvės šefas, aštuonis metus dirbęs Baltuosiuose rūmuose. Kai tą sužinojau ir pamačiau nuotraukos, kuriose jis apsikabinęs Džordžą Bušą, Bilą Klintoną ir kitas žinomas asmenybes, pasijutau tarsi matricoje, kai viskas aplinkui sustingsta. Šis nuotykis prasidėjo tik nuo paprasto „Kaip tau sekasi?“, o dabar aš valgiau tai, ką galbūt valgė ir buvę JAV prezidentai.
Dažnai žmonės sako, kad nėra galimybių užsidirbti pinigų. Aš manau, kad yra, tereikia jomis naudotis. Pavyzdžiui, po Vašingtono keliavau į Los Andželą. Santa Monikos paplūdimyje skraidinau bepilotį orlaivį, kai prie manęs priėjo vyras ir papasakojo, kad neseniai mirė jo mamos sesuo ir dabar čia atvykusi šeima nori išbarstyti pelenus. Jis paklausė, ar galėčiau tai nufilmuoti ir sumontuoti. Aš sutikau, nesitikėdamas atlygio, bet tas žmogus vis tiek man sumokėjo ir davė savo kontaktus, jeigu norėčiau vėl pafilmuoti, nes jis turi dizainerių įmonę.
Los Andžele kurį laiką buvau apsistojęs pas vyrą, su kuriuo susipažinau Kaune. Atvykus pas jį į namus, man kirbėjo mintis apsilankyti kokiame nors lietuvių bendruomenės centre. Pasirodo, šis mano sutiktas Amerikietis pas kurį apsistojau gyvena prie pat lietuvių bažnyčios, kurioje vyksta lietuviškos mišios. Sekmadienį nuėjau tenai ir susipažinau su Amerikos lietuviais, o po mišių su jais nuėjome į kavinę, pavalgėme lietuviškų patiekalų. Vėliau viena moteris supažindino mane su savo dukromis, kurios, pasirodo, yra mano klasiokės draugės. Pagalvojau, kaip įdomu: nereikia prašyti, ieškoti – reikiami dalykai ateina patys. Juk su jomis aš susipažinau tik todėl, kad neatsisakiau pavalgyti šaltibarščių. Po to mes susirašinėjome, merginos sakė, kad jeigu vėl keliausiu į JAV, esu laukiamas jų namuose.
– Neseniai įkūrei paramos fondą.
– Taip. Viskas prasidėjo, kai grįžau į Lietuvą ir pradėjau klausytis Tonio Robinso laidų, skaityti jo knygas. Dabar jis yra vienas žinomiausių asmeninio tobulėjimo ir pokyčių ekspertų, kurio knygos yra JAV perkamiausių sąraše. Žaviuosi šia asmenybe, nes kažkada jis, neturėdamas daug lėšų, padėjo daugybei žmonių.
Istorija prasidėjo tada, kai per Padėkos dieną („Thanksgiving day“) į T.Robinso namų duris pasibeldė žmogus ir atnešė vaišių. „Matau, kad jūs gyvenate nepritekliuje ir tiesiog norėjau jums padėti“ – jis sakė. T.Robinsas buvo toks dėkingas ir nustebintas, kad pats nusprendė padėti kitiems. Kitais metais, per Šv. Kūčias, jis nunešė šilto maisto vienai šeimai. Dar kitais – į dvejus namus. Po aštuonerių metų T.Robinsas jau buvo pamaitinęs tris šimtus šeimų. O dabar, padedant kitiems, kiekvienais metais yra pamaitinami 22 milijonai žmonių. Ir viskas prasidėjo tik nuo vieno žmogaus...
– Tave įkvėpė T.Robinso pavyzdys?
– Taip, mane „užvedė“ pozityvi mintis, kad nereikia laukti, kol tapsi milijonieriumi, nes visos galimybės jau yra sukurtos dabar. Juk pinigų beveik nereikia, kad įgyvendintum gerą tikslą. Kiekvienas turime telefoną, kompiuterį – tokiomis priemonėmis labai lengva pasiekti, suburti žmones. Taigi ėmiausi iniciatyvos ir įkūriau paramos fondą vaikams, kurio dėka galės išsipildyti jų svajonės.
– Kokiems vaikams skiriamos fondo lėšos?
– Paramos fondo pinigai skirti padėti vaikams iš globos namų ir dienos centrų siekti savo troškimų. Bendradarbiaujant su šių įstaigų vadovais atrenkami vaikai, kuriems reikia pagalbos, nes tikrai yra tokių, kurie galėtų daug pasiekti vienoje ar kitoje srityje, tačiau tam trukdo lėšų stygius ir panašūs dalykai. Pavyzdžiui, galbūt kažkas neišgali nupirkti krepšinio batų arba sumokėti už šokių pamokas.
– Kokia svarbi mintis, tavo manymu, tave ir kitus veda padėti vaikams?
– Pirmiausia reikia duoti ir negalvoti, ką gausi atgal. Jeigu geriems tikslams paaukoji savo laiką, tai viskas ir grįžta geru. Šiandien vis daugiau žmonių buriasi į bendruomenę lankyti vaikus globos namuose, nori su jais praleisti laiką, nes mato, kad tai vertinga.
Beje, savo fondo idėja pasidalinau ir su žmonėmis, kuriuos sutikau JAV. Tokios pažintys duoda atgalinį ryšį ne tik man, bet ir vaikams. Kai kurie ne tik paaukojo, bet žinia apie fondą pasidalino ir su kitais.
– Panašu, jog tavo aistra – įkvėpti kitus, jiems padėti. O iš kur pats semiesi įkvėpimo, jėgų veikti?
– Pradėjau žiūrėti seriją filmų apie Rokį Balboa (juokiasi). Filme yra daug sentimentalių dalykų, nesusijusių su sportu. Ten parodoma, kad svarbiausia yra sunkiai dirbti ir nesustoti.
Taip pat skaitau knygas, semiuosi idėjų iš žmonių, kurie yra daug pasiekę, bet kartu ir santūrūs. Vienas iš tokių žmonių yra Britų psichologė Marisa Peer. Ji keičia nusistovėjusią sampratą kaip veikia žmogaus psichologija.
– Ateitį sieji su užsieniu, ar norėtum gyventi savo šalyje?
– Manau, nėra svarbu, kur gyventi. Valdas Adamkus yra pats tikriausias Lietuvos patriotas, nepaisant to, kad ilgus metus gyveno užsienyje. Pasaulyje yra tiek nuostabių vietų ir tikrai negaliu apsiriboti tik Lietuva, kai galima taip lengvai keliauti, skraidyti.
– Ką patartum tiems, kurie nėra motyvuoti, bijo keistis?
– Reikėtų atsiminti, kad nėra tokių žmonių, kurie neturi problemų. Svarbiausia yra mokėti jas spręsti. Kaip? Reikia suprasti, kad jos ne įgimtos, o įgytos. Kai tą suvoki, gali jas pašalinti iš savo gyvenimo, vadovaudamasis efektyviais kitų žmonių pavyzdžiais. Nebūtina išrasti dviračio, geriau išbandyti jau veikiantį metodą ir pritaikyti sau. Pavyzdžiui, jeigu matai žmogų, kuris turėjo tokią pačią problemą, kokią tu turi dabar, paklausk jo: „Kaip tau pavyko?“
