Viduje – moderniausios technologijos
Projektuojant Noišvanšteino pilį, Liudvikui II pavyzdžiu tapo neseniai atstatyta Vartburgo pilis Turingijoje (XIX amžiuje jau pilys nebebuvo statomos gynybos tikslais – jos buvo planuojamos kuo dailiau atrodančios).
Bet dar labiau įkvėpė R.Wagnerio operos, ypač „Lohengrinas“ apie minėtą gulbių karalių ir „Tanhoizeris“.
Įdomu, kad pilies projekto autorius buvo visai ne architektas, o scenos dailininkas iš Miuncheno Christianas Jankas.
Didžiuma pilies interjero skirta šių vokiečio kūrinių, tiksliau, jų pagrindu tapusių legendų herojams, taip pat – Švangau kunigaikščių, kurių palikuoniu Liudvikas II save laikė, heraldiniam gyvūnui gulbei.
Įdomu, kad pilies projekto autorius buvo visai ne architektas, o scenos dailininkas iš Miuncheno Christianas Jankas.
Jo paveikslus paversti statiniu teko architektui Eduardui Riedeliui, o vėliau – Georgui von Dollmannui ir Juliusui Hofmannui.
Tiesa, karalius taip kontroliavo visą procesą ir vertindavo bei komentuodavo kiekvieną sumanymą, kad pilis dažnai laikoma jo kūriniu.
Pašalinus senųjų pilių griuvėsius, kertinis akmuo buvo padėtas 1869-aisiais. Pirmiausia iškilo Vartų pastatas, kuriame karalius praleido kelerius metus. Statybos nevyko taip greitai, kaip jis tikėjosi.
Projektas buvo sudėtingas (jame padrikai derinti bizantiškas, gotiškas ir romaniškas stiliai), architektams, dizaineriams ir menininkams teko įgyvendinti keisčiausias Liudviko II idėjas, keblu buvo dirbti ant kalno viršūnės.
Bet būtent todėl porą dešimtmečių pilis buvo pagrindinė darbdavė regione. Vienu metu statybose plušėdavo maždaug 200 darbininkų (o kai karalius nustatydavo trumpus terminus ar staigiai užsimanydavo ką nors pakeisti, – ir 300), neskaičiuojant tiekėjų bei kitų netiesiogiai įtrauktų žmonių.
Statyboms sunaudota 400 tūkst. plytų, 465 tonos marmuro, 1,5 tūkst. tonų smiltainio, pastoliams prireikė 2 tūkst. kubinių metrų medžio.
1884-aisiais karalius pagaliau įsikraustė į pilį, kad ir nebaigtą. Pagal projektą, kambarių joje turėjo būti apie 200.
Šiuolaikinių architektų žvilgsniu, Noišvanšteino pilis yra kičas. Nepaisant to, ji kartu su keletu kitų Liudviko II pastatytų pilių bei rūmų laikoma vienais pagrindinių Europos istorizmo pavyzdžių.
Nepaisant dydžio (aukštis siekė 65 metrus), buvo įrengta tik keliolika privačių ir tarnų kambarių, dirbtinė ola ir R.Wagneriui skirta „draugystės šventovė“ (metais anksčiau miręs kompozitorius taip ir neįžengė į pilį).
Erdvės tikram karališkajam dvarui nebeliko. Nebuvo įrengtas ir fontanas. Kuklus Audiencijų kambarys pavirto į Sosto menę – legendinės Gralio salės kopiją, – bet sostas joje taip ir neįrengtas.
Šiuolaikinių architektų žvilgsniu, Noišvanšteino pilis yra kičas. Nepaisant to, ji kartu su keletu kitų Liudviko II pastatytų pilių bei rūmų laikoma vienais pagrindinių Europos istorizmo (meno krypties, kuriai būdingas praeities meno stilių pakartojimas) pavyzdžių.
Nors pilis turėjo kiek įmanoma labiau priminti viduramžius, ji buvo aprūpinta moderniomis technologijomis.
Statinyje buvo įrengta centrinė oro šildymo sistema, kiekviename aukšte – nuleidžiami tualetai, virtuvėje bėgo ir šaltas, ir karštas vanduo, šis buvo tiekiamas iš šaltinio, čiurlenančio vos 200 metrų aukščiau.
Maistas iš virtuvės į aukščiau įrengtą valgomąjį buvo pakeliamas liftu. Karalius tarnus išsikviesdavo elektriniu skambučiu ir net turėjo telefoną. Technologijos naudotos ir statybos metu, pavyzdžiui, kranai turėjo garo variklius.
