Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ištvermingųjų keliautojų aplink pasaulį nuotykiai: miegas Kazbegio sniegynuose, Tbilisis ir gruzinų draugystė

Team LT. Šalia Tsminda Sameba vienolyno
Karolio ir Evelinos nuotr. / Team LT. Šalia Tsminda Sameba vienolyno
Šaltinis: 15min
0
A A

Iš Turkijos keliautojai aplink pasaulį persikėlė į Kaukazą. Kaip sekėsi įveikti šią atkarpą? Kokius nuotykius patyrė „kuprinėtojai“? „Pasaulis kišenėje“ rubrikoje Gruzijos ir Kaukazo mėnesį pratęsia Evelina ir Karolis panašiu metu kaip ir mūsų redakcija pasisvečiavę Gruzijoje. Tbilisis, gruzinų ir lietuvių draugystė, nacionaliniai valgiai, Kazbegio kalnas ir šalia esantis vienuolynas... Tai tarsi skilties „Įstrigę Kaukaze“ santrumpa puikiai radusi vietą tarp kitų pasakojimų apie Kaukazą.


View Aplink pasauli -- 15min in a larger map

Gruzija ir lietuviai
 
Batumį lankyti matyt reiktų vasarą, nes slidūs šaligatviai ir kiek apdriskusios sienos šventinio įspūdžio tikrai nepaliko. 
 
Kildami aukštyn apsnigtais miškais, ir kur ne kur atsiveriančia Juodąja jūra, mes linksmai čiauškėjom su šalia vairuotojo autobusiuke įsitaisiusiu didelių tamsių akių ponu. Po Turkijos ribotų pokalbių, Gruzijos pakeleivingos mašinos mums tapo ir gidais. „Štai čia penkiolika kilometrų miško, kuriame vienas milijardierius nori vystyti verslą. Dabar jis dar nori tapti ir prezidentu“,- mostelėjo ranka kitas mūsų pašnekovas ir įteikė mums keturis mandarinus. 
 
„O kaip pas jus ten dabar Lietuva? Reikia jums Rusijos, ar ne?“,- klausinėjo pasitikintis savimi kiek pagyvenęs verslininkas. „Ir mums jos reikia. Sovietų Sąjungoje mums buvo skiriamas vienas didžiausių biudžetų. Po to ėjo Baltijos šalys“.
 
„Kodėl taip?“,- pasiteiravom. 
 
„Matot, Gruzija visada buvo pavojinga Sovietų Sąjungai, taigi jie ir kišo pinigus, kad nemaištautų. Net 15% biudžeto būdavo skiriama“. 
 
„O Baltijos šalims?“,- smalsavom.
 
„Apie 10%, kai tuo tarpu kitoms Sąjungos šalims apie 4-5%. Tų pinigų dabar nėra, todėl Gruzijai sunku“,- nukirto visą kelią plepėjęs žinovas. 
 
„O jūs iš Lietuvos?“ – išgirdę tokį klausymą net žagtelėjom. Negi ant kaktos užrašyta mūsų tautybė. Žmonės išgirdę iš kur atkeliaujam, tuoj pat rausiasi savo atminties skryniose, gal ką pažįsta, kur kokiame mieste kažkada pabuvojo. „Aš va 1982 tarnavau Kaliningrado srityje, vairuotoju.
 
Vežiodavau vieną aukštą pareigūną, tai pabuvodavau visose Baltijos šalyse“,- dalinosi atsiminimais vienas sunkvežimio vairuotojas. „Man bebaigiant tarnybą, tokią gerą vietą norėjau palikt patikimam žmogui. Vaigauskas berods jo buvo pavardė. Tai aš nuėjęs pakalbėjau su viršininku, ir šis skyrė jam tą vietą. Koks tada jis buvo dėkingas, visa šeima lagaminus lauktuvių man pridovanojo. O man toks paprastas dalykas tai padaryti buvo. Malonūs lietuviai“. 
 
Prabilus apie  lietuvių – gruzinų draugiškumą, pašnekovai tik šypsodavosi. „Bekalbant rusiškai, dažnas manęs klausdavo iš kur esu. Kai tik pasakydavau, kad iš Gruzijos, lietuviai sakydavo, kad gruzinus jei labai myli“,- smagiai dalinosi vairuotojas. Lyg aidas kitas atitardavo: „Rusų pas jus vis dar nemyli, taip? o gruzinai jums patikdavo. Mums irgi lietuviai labai patinka“. 
 
Labiausiai nustebino vienas pagyvenęs ponas, pasišovęs mums padėti metro džiunglėse. „Buon dias“,- pasisveikino, ir mes keistai šyptelėjom, ketindami toliau nekreipti dėmesio į tokį nemokšišką bandymą kalbėti „lietuviškai“. Vis tik žnegtelėjom sunkias kuprines greta jo, ir pagyvenęs pašnekovas netikėtai nustebino konkrečiomis žiniomis. „Pas jus yra keturi etnografiniai regionai“,- visus pavyzdingai išvardino su kiek numurmėtomis galūnėmis. „Einam!“,- paragino metro sustojus mums reikiamoje stotelėje. Visi kiti turėjo bent po vieną draugą, pažįstamą ar kažkada sutiktą lietuvį, ir tokia pažintimi jie labai norėjo pasidžiaugti. 
 
Tbilisio spindesys ir skurdas 
 
Į sostinę mus atlingavo sunkvežimis gerokai įvakarėjus. Paleisti Tbilisio prieigose, kaip visada kompiuteriu medžiojom neapsaugotą internetą, kad galėtumėm susisiekti su reikiamais žmonėmis. „Gal jums padėti?“,- trindamas kiek įšalusias rankas pasiteiravo gidu prisistatęs, o vėliau pasirodo ir taksistu dirbęs pagyvenęs žmogus. „Mums reiktų paskambinti šiuo telefonu“,- nustebę išlemenom. „Aš pavėžėsiu jus, kur reikia“,- išgirdęs, kad net neturim gruziniškų pinigų, nes ką tik atkeliavom į sostinę. „O gal jus žinote, kur galėtumėm antrą Hepatito B skiepą pasidaryti?“,- užklausėm, nors visai nesitikėjom tokios konkrečios pagalbos. Mūsų asmeninis gidas nuvežė iki ligoninės, ir paliko mus nakvoti parke, kur mes ir norėjom praleisti tą naktį. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Tibilisio gynybinė siena
Karolio ir Evelinos nuotr./Tibilisio gynybinė siena
Ryte išsirangydami iš  palapinės, susivėlę ir nesiprausę, buvom  varstomi žvilgsniais žmonių, išsiruošusių pabėgioti, pavedžioti šunį ar būreliais į mokyklą traukiančių vaikų. „Mes ilgai jus stebėjom“,- pagaliau įsidrąsinusios prisiartino dvi gruzinės. „Jūs tokie įkvepiantys vaikai“,- aikčiojo ir džiūgavo jos. „Iš tikrųjų jūs gyvenat normalų gyvenimą, o visi kiti nenormalų“,- kalbėjo viena jų. 
 
Pažintis su Tbilisio architektūra prasidėjo ligoninėje, į kurią atėjom pasiskiepyti. Aplūžę blokeliai, nuskilę laiptai, kur ne kur įdaužti langai. „Aš jums tuoj pakviesiu gydytoją“,- gudriai šypteli sargas, greitai sumaigydamas mobilaus mygtukus. „Tam uvidyte, on v achkarikach (ten pamatysite žmogų su akiniais (ru.)“ – jautėmės lyg svarbūs asmenys sėkmingai gavę išlauktą audienciją. Regis ypatingi ryšiai, informacija gauta ne viešai, o slapta, lyg iš po stalo, Gruzijoj vis dar labai gaji. Už gruzino ištekėjusi Tbilsyse gyvenanti  lietuvaitė  Renata pasakojo: „Ne visada gausit atnaujintą informaciją oficialiuose šaltiniuose, tačiau visada galima kaip nors sužinoti per šeimą, draugus ar pažįstamus“. 
 
Iš vieno apleisto pastato į kitą nukeliavę, mes galų gale radom reikiamą kabinetą. Koridoriai gąsdino apsilaupusiomis sienomis, nudriskusiomis kėdėmis, valytojos kiek piktoku žvilgsniu ir darbuotojų gūžčiojimu „Registratūra? Nėra tokios“. Tualetas remonto nematęs nuo antrojo pasaulinio karo. Tačiau gydytoja pasirodė paslaugi ir mes greitai gavome, ko reikėjo sumokėję po 50 larių. 
 
Net ir išėjus į Kazbegio gatvę, vaizdas nelabai pasikeitė. Kažkada matyt kiek ypatingesnio sudėjimo namai dabar snaudė  užkaltomis durimis ir įdaužtais langais, nes regis niekas nebematė, kad aptvarkyti jie turėtų nemenkas galimybes puošti miestą. Kaip priekaištas šalia jų ištisomis eilėmis puikavosi monstrai – džipai, „bmvai“ ar „leksusai“. „Kai kurie gruzinai turi labai daug pinigų“,- atsidusdavo ne vienas. „Daugiausiai jų nuteka valdžios sluoksniams“,- skundėsi vienas kitas. O skųstis jie turi kodėl. Socialinė sistema apgailėtina. Pensininkai sunkiai verčiasi iš savo 100 larių (apie 120 litų) pencijos, todėl tiek daug jų meldžiančių išmaldos Tbilisio gatvėse. „Darbų nėra. Štai kad ir mano atlyginimas 300$ per mėnesį“- skundžiasi ne vienas autobusiuko ar sunkvežimio vairuotojas. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Tibilisio senamiestis
Karolio ir Evelinos nuotr./Tibilisio senamiestis
 
Paradinis Tbilisio centras nenusileidžia įmantresnėms Europinėms sostinėms. Ant kalno stūkso jėgą demonstruodami prezidento rūmai, jų šviečiantis kupolas noriai nenoriai bando įtikti į giminaičius žemiau esančiam Laisvės tiltui, kurio moderni bangos forma džiugina arba piktina praeivį. „Šis parkas yra Gruzijos formos“,- apibrėžė ranka Renata. Palypėję aukščiau mes spėliojom, kurioj daly slepiasi Osetija. Juokavom, kad gal mes net būsim sustabdyti kokio nors iš snaudulio prikelto pareigūno prie kokio fontano, kad įžengiame į nederamą šmižinėti teritoriją. Naktinis Tbilisis tikriausiai žavi labiau nei rytinis. Sudegtos atrodo visos įmanomos lempos, o senosios sienos ar bažnyčios iš tolo pabrėžia savo grožį ir eleganciją. 
 
„Eikim į tą šventyklą“,- magėjo aplankyti katedrą, savo spindinčiu auksiniu kupolu nurungianti  mažesnes, bet kur kas senesnes bažnyčias. Pastebėjom, kad betranzuojant nesvarbu ar vyras, ar moteris, jaunas ar senas, prisiartinus prie kokios bažnyčios iš tolo persižegnoja bent trejetą kartų. „Ar gruzinai tokie religingi?“,- klausiam jau keletą metų Tbilisio skersgatvius mindančios Renatos. „Būti religingam čia madinga. O patriarchas yra didelis autoritetas. Štai vienu metu Gruzijos gimstamumas buvo sumažėjęs. Kai tik patriarchas pažadėjo asmeniškai pakrikštyti kiekvienos šeimos trečią vaiką, gimstamumo rodikliai pašoko žaibiškai. Ir po bažnyčios galvos apsilankymo Rusijoj, regis priešiškumas sumažėjo“. Ikonos čia naujesnės,  tykiai apšviestos rusenančiomis žvakelėmis. „Įdomu, kaip šventykla pasikeis ištapius ikonas ant vis dar šviežiai dažytų sienų“,- mąstė balsu mūsų draugė. „Bažnytiniam raštui gruzinai turi specialius rašmenis. Kiekvienas jų turi tam tikrą prasmę“,- akys mėgavosi rašto švelniomis puošniomis linijomis. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Naktinis Tibilisis
Karolio ir Evelinos nuotr./Naktinis Tibilisis
Vakaras užsitęsė mums ragaujant į peraugusius koldūnus panašius chinkalius, burnoje tirpstančius šašlykus ir kebabus, įdarytus riešutų tyre baklažanus ar lydytu sūriu trykštančius grybukus. Stiklinės nuolat pasipildydavo ryškiai žaliu „Tarchunu“ ar švelnesniu kriaušiniu limonadu, ir mes šiaip kukliu maistu besitenkinantys, krykštavom lepinami skonio receptorius ar šilto maisto išsiilgusius skrandžius. „Ir čia dar beveik nieko neparagavot“,- Renata motiniškai šypsojosi, nes gruzinų virtuvė gausi. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Netikėtai teko pabuvoti ir privačioje vyno degustavimo pamokoje
Karolio ir Evelinos nuotr./Netikėtai teko pabuvoti ir privačioje vyno degustavimo pamokoje
 
Dar Turkijos keliuose dardėdami mes svajojom apie gero gruziniško vyno taurę. „Mes atėjom... vyno“,- nepaliovėm kikenti iš to, kaip nemokšiškai leptelėjom parduotuvėje, nukrautoje tik vyno buteliais. Juoku užkrėtėm ir vyno parduotuvėlės šeimininką. „Gera vieta tam“,- jis mostelėjo ranka į turtingas  lentynas. Matydamas mūsų mindžikavimą ir neraštingumą vyno mokslo reikaluose, Davidas pakvietė mus į greta besiglaudžiantį kambarį, kuriame keli stalai, nukrauti nuragautomis stiklinėmis taurėmis  veikiau panašėjo į gerą kavinę. Ik prisėdome ir mūsų stiklai  jau pripildyti pusiau saldaus „Kinsmarauli“ naminio vyno.  Abiejų akys nušvito, ir malonūs raibuliai atrodo pasiekė plaukų šakneles. Sausasis saperamis ar net kelios baltojo rūšys nė iš tolo neprilygo pirmajam. „Ar pastebėjot, kad kartais vynai turi tam tikrą švelnų obuolių ar braškių prieskonį?“,- vyno žinovas gudriai šypsojosi. „Vynuogių šaknys siurbia greta esančių augalų syvus, todėl dažnai įtaisytą uogų ar vaisių sodelį. Tik graikinio riešuto reikia vengti,- moko vyno žinovas,- nes jis duoda vynui kartoką prieskonį“. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Karolis ir mūsų privatus vyno ekspertas
Karolio ir Evelinos nuotr./Karolis ir mūsų privatus vyno ekspertas
Kaukazo kalnai 
 
Nereikia būti alpinistu ar šiaip patyrusiu kalnų kopinėtoju, kad suvoktum, jog kalnai – asmenybės, turinčios charakterį bei nuotaikas, sugebantys žavėti ir gąsdinti. Tikriausiai dažnas, paprašytas apibūdinti kalnus, rinktųsi paslapties vardą. Alpės grakščios, it elegantiškos damos pasistiebusios stebėti koncertą. Andai – it pabirę daugiavaikės šeimos broliai. Regis iš vieno kamieno, o viename krašte jie išsikeroję, mieguisti, it tingėtų verstis nuo vieno šono ant kito, kai jų šeimynykščiai – karjeristai, stiebiasi aiškiai į dangų. Kaukazo kalnai atrodo mįslingi, susitelkę, it gaubtų savyje paslaptį, kurios nederam niekam žinoti. Savo šventumą jie tyliai saugo kalnų vienuolynuose. Tokį įspūdžiu jie viliojo nuo pat vaikystės, ir tik dar stipresniu išlydėjo atgal į miestą. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Kazbeko kalnas ir į jį vedantis apsnigtas takas
Karolio ir Evelinos nuotr./Kazbeko kalnas ir į jį vedantis apsnigtas takas
Žmonės mus bandė perspėti, kad keliai dėl sniego gausos gali būti uždaryti. Dar blogiau, jei jie atidaryti dabar, mes pateksim į kalnus, o grįžti nebebus kaip. Autobusiuko vairuotojas buvo ramus it uola užklausus, kokia padėtis prie Kazbeko. „O ryt galėsim sugrįžt?“,- jis linktelėjo su tokiu pasitikėjimu it dirbtų ne vairuotoju, bet kalnų orų dispečeriu, šįkart leidžiančiu išprotėjusiems keliautojams ir vietiniams gyventojams nukakt į miestelį. 
 
Punktualumas Gruzijoj – nepageidautinas stresas. Ketvirtą valandą kaip suplanuota autobusiukas judėti nė neketino, o išpuškavo tik kai jau galutinai buvo prifarširuotas žmonėmis ir suplaukusiomis dėžėmis, pakeliais, lagaminėliais ir kitokių nešuliais, siunčiamais iš Tbilisio kalnų link. Tačiau vienas keleivis patraukė dėmesį labiau nei kiti. Barzdotas šventikas, pamažu sukdamas medinių kubelių rožinį, vis ramiai peržvelgdavo keleivius, dažnai nusišypsodavo, plepėjo su vaiku ir vyruku, o netrukus jausmu trykšdama moteris įšoko į autobusiuką ir jam į rankas bei kaži ką sakydama įteikė lyg pieštą ikoną. Savo duonos turim bent tris kepalėlius, ir vis tiek, kai jis vaišino, valgėm. Juodas apdaras, žila išminties barzda ir guvios bet ramybe dvelkiančios akys – žmonės linkę pasitikėti šventikais. 
 
Kelionė į Kazbeką buvo lėta, ir mums atpratusiems nuo nepatogių autobusiukų, skirtų tik miniatiūriniems žmonėms, buvo kiek skausminga. Ties Guduari, tingiam vikšrui sustojus, regis visi sukluso – ar bepravažiuos prasčiau bevalomus kalnų kelius. „Vyriausybė atvažiuoja tik iki čia paslidinėt, tai ir kelias švariai nuvalomas tik iki Guduario“,- skundžiasi autobusiuko vairuotojas. Vėliau dažnam automobiliui reikia grandinių ant paskutinių ratų, kad šie nepraslystų rangantis slidžiais šviežiai apsnigtais raitytais kalnų takais. Laimei karavanas pajudėjo, ir mes lėtai stūmėmės aukštyn sniego koridoriais, kai kur aukštesniais nei pats autobusiukas. Neprabėgus nei ketvertui valandų, mes jau stabčiojom vienas paskui kitą išsirikavusiuose kalnų miesteliuose, apie kurių egzistenciją tik numanėm. Tamsa prarijo viską – savo grakščią būtį paslėpusius kalnus ir besikūrenančius nakčiai namus. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Evelinos pakavimasis ryte. Iasimiegojus prie vietos savivaldybės pastato
Karolio ir Evelinos nuotr./Evelinos pakavimasis ryte. Išsimiegojus prie vietos savivaldybės pastato
 
„Vargšai vaikai“,- choru pragydo vairuotojas ir likusios moterėlės, išgirdusios, kad mes šiąnakt ketinam miegoti lauke. „Juk neketinate miegoti ant gatvės prie -25“,- nejuokais pyktelėjo kiek apgirtęs vyras ir gražiuoju, ir piktuoju bandęs įsiūlyti nakvynę savo namuose. Juokingiausia, kad ne šaltis mums kliudė statytis būstą, o purus sniegas iki kelių ir aukščiau. Prie savivaldybės aikštelė buvo nuvalyta ne kruopščiai, bet mums  paliktos gilios vėžės pagalbėjo įsmeigti palapinės iešmelius, šiaip sniege neturinčius nė menkiausios naudos. Ryte iškišus galvą iš palapinės, aiktelėjom. Tokio sudrebinančio grožio nuspėti negalėjom. Vanduo laikytas ne kuprinėje sušalo į ledą, tad sausą duoną su sūriu užkandom ridikėlių ir agurkų šerbetu. Paskutinius larius ir tetrius išleidom žemėlapiui ir maisto atsargoms, tad kurui naujam šedevrui – iš skardinės pagamintai krosnelei- išbandyti nebeužteko, o ir vietinė kolonėlė atrodė nutriušusi ir senokai nebenaudojama.
 
Kelias aukštyn buvo klampus. Kojos dažnai žnegteldavo į gerokai virš kelių sukritusias pusnis. Iki pat vienuolyno kalnuose mus lydėjo smalinis šuniukas, matyt ne vienam įsiprašantis palydovu. Mums taip lengvai kaip jam nesigaudavo. Ropojom įsispirdami į vienas kito įspaustas vėžias. Eglių šakos vos laikėsi neišlūžusios nuo storo balto apkloto. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Borjomi ir Kaukazo kalnai. Karolis.
Karolio ir Evelinos nuotr./Borjomi ir Kaukazo kalnai. Karolis.
Ir tik prie pat bažnytėlės iš nežinia kur atsirado vėjas, draskantis veidą atsineštomis kietomis snaigėmis. „Užeikit vidun, ten pečiukas. Pasišildysit“,- maloniai nusišypsojo pasirodęs vienuolis. 
 
Mums tik nusiėmus kuprines, pro arkos kampą nosį iškišo berniukas. Nė žodžio nepasakęs jis mums pamojo, ir nusekėm į šventyklą. Pačiame gale garsiai šnypštė ir traškėjo kūrenamas pečiukas. Berniukas tylomis ištiesė tamsų ilgą sijoną. Tokia tvarka, moterys su kelnėmis čia nepageidaujamos. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Tsminda Sameba vienuolynas kalnuose
Karolio ir Evelinos nuotr./Tsminda Sameba vienuolynas kalnuose
Bažnyčioje tvyrojo ramybė. Ikonos mirgėjo apšviestos rusenančių žibintėlių. Be pečiuko jaukaus ūžimo girdėjosi tik kartas nuo karto pro gerai neuždarytas duris įsiveržiantis vėjėlis, įnešanis blizgių sniego smilčių ir mūsų pačių sulėtinti žingsniai. Ant mažų kėdučių prisėdom pasišildyti, o berniukas ir toliau tylomis prižiūrėjo šventovę. Kartais jis nueidavo prie medinio prekystalio ir žaisdavo su statulėlėmis ir paveikslėliais, arba smulkutėle gintarinio vaško žvakele baksnojo į krosnelės viršų, ir tirpstančio vaško kvapas nunešė mintis kažkur aukštai, gal net iki pačio Kazbegio kalno. 
 
Sušilę sniego išpraustas pėdas ir rankas, nenorėjom, kad viskas taip greit pasibaigtų. Palikę savo kasdienius nešulius arkiniame kiaurame laukiamajame, kurio vienas kraštas atsimuša į bažnytėlę, o kitas akis paleidžia ganytis į baltus kalnus, mes išsiruošėme kiek aukštyn. Kojos kai kur klimpo stipriai iki kelių, bet pamažu savo gilius pėdsakus paliko gerokai aukščiau nei planavom. Kaip atlygį už pagirtiną darbą suvalgėm vynuogių sulčių ir riešutų dešros – čurkčelos. Ir giliai giliai atsidusom. Dieviškai gražu... Ką tie Kaukazo kalnai savyje slepia... 
Karolio ir Evelinos nuotr./Kazbeko kalnas. 5033m. Septintoji pagal aukatį Kaukazo viraūnė
Karolio ir Evelinos nuotr./Kazbeko kalnas. 5033m. Septintoji pagal aukštį Kaukazo viršūnė
 
It vaikai riedėjome žemyn, klimpom sniege, krykštavom ir stebėjomis, kaip greitai vėjas užpustė mūsų pėdsakus. Bažnyčia kalnų fone atrodė dar paslaptingiau, kalnai – mąsliau... 
 
Sugrįžę vaiko bažnytėlėj jau neberadom, o ir užsklęstos bet neužrakintos durys galbūt reiškė dienos pabaigą. Mes tyliai vidun įslinkę dar valandėlę pasišildėme sniego išplautas kojines ir pirštines, ir galiausiai giliame danguje įplaukusi jaunatis pakvietė mus nakties miegui. 
Dar prieš vidurnaktį pakilo vėjas, stipriai gūsiais blaškė palapinės sienas, kol galiausiai jam pavyko sugriauti ją. Netikėtai apštarmojusį stogą pajutom ant savo galvos. Akmenimis sutvirtinę kuoliukus, vargom gerą ketvirtį valandos, o gal ir ilgiau. Vėjas, nors ir siautėjęs gerokai iki paryčių, vis tik nugalėtas. Miegmaišiai dar buvo sausi, todėl miegoti buvo šilta. Ilgai klausėmės vėjų žaismingų karų aplink mūsų palapinę.
 
Ryte išlįsti iš šilto miegmaišio nebūtų buvę taip sunku, jei ne suragėję iš šalčio batai. Turėjom gerokai pavargti, kol galėjom atrišti popieriniais tapusius batraiščius ir dar šiltas kojas įkišti į nepaklusnius žmogiškai šilumai batus. Visas vanduo, išskyrus vakar pašildytą butelį su vis dar plaukiojančiomis ledo lytimis, buvo užšalęs. Sušalusių ridikėlių kąsti nebebandėm. Vis tik visa tai greitai pasimiršo žvelgiant į saulės sveikinti susiruošusius kalnus. Kazbeko viršūnė, vakar tokia aiški ir tyra, šįryt slėpėsi debesyse it naktinėje kepuraitėje. Metas leistis žemyn. 
Karolio ir Evelinos nuotr./Kaukazo kalnų grožis ir jų supamas miestelis
Karolio ir Evelinos nuotr./Kaukazo kalnų grožis ir jų supamas miestelis
 
Eiti kalnų miesteliu smagu, tai visai kas kita nei išeidinėti iš didmiesčio. „Jūs ką – į Tbilisį pėsčiomis susiruošėt?“,- suprunkštė šiaip jau ramus vairuotojas. Kalnų takai buvo slidūs ir apdribę maištaujančiu sniegu, o jis kaip tikras džentelmenas su pasitikėjimu ir elegancija bandė išsukti autobusiuko uodegą, vis tik vėliau pakaustydamas padangas čia taip populiariomis grandinėmis. Tokios mašinos primena miniatiūrinius vikšrus, garsiai įspėjančius apie savo garsią būtį.
 
Gruzija paliko labai malonų įspūdį. Jaukius neįkyrius žmones ir nenusakomo grožio kalnus. Lietuviams keliauti vizų nereikia, todėl sau pažadėjom būtinai dar čia sugrįžti. Ne visos paslaptys dar įmintos. 
 
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje