Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 16d. 20:30

Keturių jaunuolių planas – su „žiguliuku“ per Balkanus nepakėlus kapoto. Bet kėlė 44 kartus

Per Balkanus... nepakėlus kapoto
Per Balkanus... nepakėlus kapoto

„Vaikai klausia – kur buvot, mokytojau? Aš jiems sakau – savo svajonę pildžiau“, – apie šio rudens nuotykį sako 24 metų Laurynas Graikšas, Vilniuje dirbantis teatro mokytoju. Jis kartu su trimis bendraminčiais neseniai grįžo iš Balkanų, į kuriuos leidosi su 1985 m. gaminta „Lada 2107“. O kad nuotykių būtų dar daugiau – nesinaudojo GPS, o kliovėsi tik popieriniais žemėlapiais. Nuotykių atsirado ir susidūrus su Bosnijos ir Hercogovinos pasieniečiais.

Šešerius metus savo „žiguliuką“ vairuojantis Laurynas jau praėjusiais metais ryžosi su keliu dešimtmečių senumo automobiliu pasiekti tolimiausią Europos tašką – Gibraltarą. Tąkart nuotykių (ir gedimų) netrūko, ir apetitas ėmė augti. Šiemet norėjosi naujų iššūkių, tad draugai sumąstė kelionę „Per Balkanus nepakėlus kapoto“. Tik kapotas kilo – dar ir kaip. 44 kartus.

Pernai kelią įveikę Laurynas, Minvydas ir Albertas naujai kelionei dar prisikalbino ketvirtą bičiulį Andrių, ir spalio 8 d. rytą su „žiagu“ ir puse bagažinės detalių patraukė į Atėnus. Užbėgant už akių galima pasakyti – automobilis nors ir gedo, bet atlaikė, ir po 19 dienų parvežė keliautojus namo.

„Nuvažiavom apie 8 tūkst. kilometrų, nors sunku pasakyti tikslų skaičių, nes sugedo spidometras. Išvažiuojant jį nusifotografavom, bet beveik iškart jis ir sugedo. Tai nesukom galvos, nei kokiu greičiu važiavom, nei kiek tiksliai kilometrų susukom“, – pasakojo Laurynas. Atrodo, kiek čia tas senas „žiguliukas“ galėtų išspausti, bet Laurynas patikina – senelis „eina“ gerai. Kelionės metu laikydavosi maždaug kemperių ir vilkikų greičio, apie 90 km/val geruose keliuose.

Vaikinai dažniausiai ir važiavo geros kokybės keliais, nes šiemet sugalvojo papildomą iššūkį – nesinaudoti GPS. „Kai pasiūlė, galvoju – kaip čia taip? Aš visada įsijungiu navigaciją, net mieste, ir nesiparinu, – Laurynas prisipažino. – Bet Algirdas juos mėgsta, domisi, supranta, moka skaityti. O aš pasitikiu juo – tai ir pasiryžom.“

Susiradę didelį, storą atlasą, kuriame – ir visos 14 valstybių, per kurias važiavo vaikinai, jie GPS visgi visiškai neatsisakė. Telefonus su navigacija tekdavo įsijungti važiuojant per miestus, nes draugai norėjo aplankyti sostines. Jauniems, nors ir patyrusiems vairuotojams neaiškiai klaidžioti didmiesčių gatvėmis su automobiliu nelabai norėjosi.

„Gal kitą kartą galėsim jau imti dar didesnį iššūkį – ir per miestus be GPS“, – juokėsi Laurynas, kai aš jam pasakojau savo vaikystės prisiminimus. Juk kadaise ir didmiesčiuose kliaudavaisi tik popieriniu žemėlapiu. Ir man teko vaikystėje sėdėti su storu atlasu rankose ir skaičiuoti, už kelių šviesoforų reikia sukti į kairę.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Telefonus su žemėlapiu, Laurynas prisipažino, vaikinai įsijungdavo ne tik miestuose, bet ir ieškant kempingų, nakvynės vietų. Nors kelis kartus miegojo net ir visi keturi „žiguliukyje“. Kaip tai įmanoma? Laurynas juokėsi, kad taip taupyti reikia kelionės pradžioje – kai dar nėra kelionės nuovargio, yra pats stipriausias užsidegimas. „O vėliau jau ieškojom, kur pernakvoti – šiemet nusprendėm, kad galim sau jau šiek tiek daugiau leisti. Praėjusiais metais gal pernelyg nutrūktgalviškai lėkėm“, – kalbėjo jis.

Kam tu čia įdomus. Net vagims kokiems – ką jau paims iš mūsų, vargšų su „žiguliuku“. Pamatytų, tai ne apvogtų, o mums dar paliktų eurą.

Nors vieną kartą jie sugalvojo miegoti ir po atviru dangumi. Kroatijoje, Adrijos jūros pašonėje vis privažiuodami tik sezoną pabaigusius ir uždarytus kempingus, vaikinai sumąstė kilimėlius tiestis tiesiog ant žemės ir išmiegoti taip. „Buvo psichologinis momentas, tokiais atvejais prisikuri baimių. Guliu, galvojo – ateis koks lokys. Bet juk lokių Kroatijoj nėra. Ok. Tai ateis vilkas. Bet iš kur jų irgi čia... Atslinks gyvatė? Na, gyvatė gali. Bet stengiesi nusiraminti, – dėstė Laurynas. – Reikia nugalėti baimes. Niekas čia neis ir tavęs nevalgys – kam tu čia įdomus. Net vagims kokiems – ką jau paims iš mūsų, vargšų su „žiguliuku“. Pamatytų, tai ne apvogtų, o mums dar paliktų eurą.“

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Nutiko kaip A.Juknevičiui Dakare

Jau pasiekę Austriją vaikinai pastebėjo, kad yra problemų su mašina – kaista variklis. „Reikia tvarkyti, bet neaiškų, ką tvarkyti. Padariau viską, ką galiu, ką moku, bet matau – vis tiek nėra dar viskas taip, kaip turi būti“, – apie pirmuosius nesklandumus pasakojo Laurynas.

Automobiliui sveikatos kelionės metu nepridėjo ir Balkanų keliai. Pašnekovas prisipažino, kad nesitikėjo tokių kalnų – į juos reikėjo kilti ilgiau nei kaip, pavyzdžiui, praėjusiais metais į Alpes. „Gal šiek tiek pervertinau savo ir savo automobilio galimybes. Juk važiavom jau keturiese, daugiau daiktų. Buvom užsirovę ant tokių kalnų, kur reikėjo ir pirma pavara važiuoti, ir reikėjo stoti aušinti variklį. Viską apsunkino tai, kad turėjom problemų su varikliu“, – pasakojo keliautojas.

Pasiekusi Kroatiją ketveriukė suprato, kad visgi reikės taisyti „Lados“ variklį. Darbas laukė didelis – reikėjo keisti tarpinę, o tai reiškia – išardyti variklį perpus, o paskui viską surinkti. Jie darbą vis atidėjo, nes paklausė pažįstamo albano. Šis jiems patarė, kad jeigu reikės dalių automobiliui, tai reikia tik pritempti iki Albanijos, o ten jau jų bus pilna, „žiguliuką“ be vargo bet kur suremontuos. Lengva buvo tikėti tais žodžiais – važiuojant per kitas šalis „žiagų“ beveik nesimatė.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Ir štai pagaliau draugai įvažiavo į Albaniją. Nesimatė nė vieno „žiguliuko“. Kiek važiuoja – nė vieno. Užsuko į kelis automobilių servisus pakeliui – niekas reikiamos detalės neturėjo. Kiek palengvėjo, kai internete rado „Lada“ atstovybę, nuvyko į ją. Bet ten irgi – tik naujutėlės „Lados“.

„Tada mums ir paaiškino. Albanija niekada nebuvo Jugoslavijos dalimi, čia nevažinėjo sovietiniai automobiliai, nebuvo sovietinės technikos. Mums tai buvo kaip šaltas dušas – juk specialiai važiavom iki čia, nes manėm, kad čia bus dalių“, – prisiminė Laurynas. Tačiau atstovybės darbuotojai nepaliko lietuvių bėdoje, užsakė reikiamų dalių, kurios atkeliavo kitą dieną.

Bet surinkinėjant man ranka sudrebėjo, ir vienas varžčiukas įkrito į variklio vidurį. Analogiška situacija, kaip Antanui Juknevičiui Dakare.

Tuomet kita problema – o kur taisyti automobilį? „Remontas didelis – servise tikriausiai kainuotų daug, stipriai apkarpytų kelionės biudžetą. Patys kaip ir sugebam, bet abejojam savo jėgomis“, – apie dvejones pasakojo Laurynas. Galiausiai ketveriukė nusprendė – bus čia savo jėgų išbandymas. Laurynas jau kartą buvo tokį remontą atlikęs, tiesa, tuomet buvo su profesionaliu meistru. O čia viską tektų daryti vienam. Bet ryžosi.

Suradę kempingą ir atsiklausę šeimininkų, ar galėtų čia tvarkytis automobilį, vyrai kibo į darbus. Be Lauryno ir dar vienas draugas nusimanė apie automobilius, tad jie kartu ir dirbo.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

„Bet surinkinėjant man ranka sudrebėjo, ir vienas varžčiukas įkrito į variklio vidurį. Analogiška situacija, kaip Antanui Juknevičiui Dakare, kai jie tvarkė variklį. Jiems – didžiulės varžybos, mums – didžiulė kelionė. Ir viską gali sugadinti nedidelis metaliukas“, – pasakojo Laurynas.

Viltis suruseno, kai kempingo šeimininkų dukra lietuviams nukrapštė magnetą nuo šaldytuvo – jie pritaisė jį prie vielos ir mėgino varžčiuką ištraukti. Deja, jis nukrito dar giliau. Dabar jau teks nuimti net ir variklio apačią.

„Prieš kelionę savo garaže, kur turiu ir visus įrankius, ir priemones, su draugu vargom tris valandas, kol uždėjom tą apačią. O čia, Albanijoj, supranti, kad neturi net jokių įmantrių domkratų, tik vieną – kuris gali tik vieną šoną pasikelti“, – iššūkius vardijo Laurynas.

Ką darysi – pamainomis su draugu lindo ir sukinėjo varžtus. „Yra psichologinis momentas. Jeigu pradėsi labai nervintis, svaidyti įrankius, išeisi iš kantrybės – bus dar blogiau. Tai darėm taip – aš palendu, o kai kolega pamato, kad jau pradedu keiktis, lenda jis. Kai girdžiu jau jo keiksmus, lendu aš“, – juokėsi jis.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Vaikinai dirbo iki išnaktų, su prožektoriais ant galvų – tuo stebindami kitus kempingo svečius. Bet ryte darbus pabaigus džiaugsmas buvo didelis – „žiguliukas“ važiuoja!

„Tai buvo didelis pasitikėjimo savimi išbandymas. Gali savim abejoti, yra pinigų, tai gali važiuoti į servisą. Nusikarpys biudžetas, turėsi kažko atsisakyti. Bet kai pasitiki savimi, pasidarai pats – ir maršrutas nenukenčia, ir atsiranda toks pasididžiavimo jausmas. Man pavyko! Ir kokie atsiminimai – niekada gyvenime nepamiršiu. Gulim su draugu po mašina, sakau – „Seni, kada dar gulėsim po mašina Albanijoj?“, – kvatojo Laurynas. Varžčiuką išsaugojo: „Sakiau draugei, kad padarysiu vestuvinį žiedą iš jo“.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Nors šis remontas buvo didžiausias, bet visų problemų tai neišsprendė. Vengrijoje buvo suprasta, kad reikia virinti metalinę konstrukciją prie generatoriaus. Darbo pabaiga, jie kažkokiam Vengrijos kaimelyje. Bet vėl lietuviams pasisekė – rado servisą, angliškai kalbančią administratorę. Ji jau norėjo leisti lietuviams patiems pasinaudoti serviso technika ir susivirinti detalę, bet galiausiai rado vieną namo besirengiantį darbuotoją, kuris ir pagelbėjo vaikinams.

Dar ne pabaiga. Dar nuo Graikijos apie save pradėjo signalizuoti priekinio rato guolis. Jis ėmė ūžti vis garsiau, bet Laurynas atsarginio neturėjo, ir vaikinai svarstė – susitvarkys jį Varšuvoje. Bet vėlgi situacija ta pati – servisų, kur tvarko „Ladas“ randa, bet ten užsiima tik naujomis, tokiems seniems „žiguliams“ negali niekuo padėti. Ką darysi – keliautojai rizikavo. „Kai guolis jau eina į pabaigą, jis pradeda ūžti. Ir vis stipriau. Tai parvažiavom su guoliu, kuris kaukė taip, kad salone jau buvo sunku susikalbėti“, – juokėsi Laurynas.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Nemalonus susidūrimas su pasieniečiais

Vaikinai per beveik tris savaites trukusią kelionę ne kartą susidūrė su pareigūnais: tai Austrijoj mokėjo baudą už viršytą greitį, tai Tiranoje mokėjo už ne vietoje pastatytą automobilį. Kartą policininkas ant motociklo juos sustabdė tik tam, kad gerai uždarytų „žiguliuko“ duris (jos užsidaro ne taip lengvai kaip šiuolaikiškuose automobiliuose – kaip Laurynas sakė, „žiage“ viską reikia daryti „iš jėgos“).

Pašnekovas džiaugėsi, kad pareigūnai vis draugiškai į juos reaguodavo, jiems patiems būdavo įdomu sustabdyti vairuotojus su neįprastu automobiliu. Nemalonesnis įvykis nutiko įvažiuojant į Bosniją ir Hercogoviną.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Iš pradžių jaunas pasienietis džiugiai sutiko vaikinus, kartojo „very nice, guys“. Tačiau grįžus jam į postą, keliautojai buvo paprašyti pavažiuoti į šoną patikrai. „Išlipam, ir jo tonas jau pasikeičia – nebe toks mandagus, nebe toks draugiškas. Klausia, ar kuris rūko. Vienas iš mūsų sako – aš. Jis ištraukia cigarečių pakelį, pareigūnas apžiūrėjo jį. Pasikvietė kolegę, visą mašiną išrausė – panašiai kaip Vokietijoj. Tik Vokietijoj buvo dar griežčiau, čia jie iškniso viską, bet atidarė bagažinę – o ten tetris sudėtas. Ant stogo – dar maišai. Tai jau nekraustė visko, tik paklausinėjo“, – prisiminė Laurynas.

Juokėmės – gal pareigūnas norėjo pažiūrėti, koks pas lietuvį yra. Gal visokių prisižiūrėjęs, lietuvio nematęs.

Neradęs nieko įtartino, pareigūnas liepė rūkančiam draugui eiti kartu su juo į postą, o likusius liko prižiūrėti jo kolegė. „Kolega po 10 minučių grįžta ir rodo – varykim tik kuo greičiau iš čia. Pasirodo, jį nusivedė į kambariuką, liepė nusirengt – marškinėlius, kelnes. Jis nusirengė, stovi. Pareigūnas jam sako: „Mes turim šunis. Galim pakviesti juos. Jeigu ką vežat, pakviesim šunis“. Draugas tikina, kad nieko neveža. Tada jam sako: „Nusirenk visiškai, nes pakviesim šunis“. Jis nesiparino ir nusimovė trumpikes. Nieko pareigūnas nepamatė ir paleido“, – apie keistą incidentą pasakojo Laurynas.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Kaip galėdami greičiau nuvažiavę jie paskui svarstė, kas čia buvo. Jauni keliautojai su kažkokia neaiškia mašina, visko apsikrovę – matyt, pareigūnai tikėjosi, kad lietuviai bus ar „žolės“ ar dar ko rimčiau prisigrūdę. „Mus šokiravo, – prisipažino Laurynas. – Kroatijos sužavėti, užburti važiuojam, ir iškart toks antausis. Tikrieji Balkanai. Bet ir juokėmės – gal norėjo pažiūrėti, koks pas lietuvį yra. Gal visokių prisižiūrėjęs, lietuvio nematęs.“

Gelbėjo ir kitus keliautojus

Viena didžiausių pamokų iš kelionės – griuvo visi iki šiol Lauryno turėti mitai apie Albaniją. Vaikinas prisipažino, kad turėjo įvairių stereotipų apie šią šalį, o ir incidentas Bosnijos ir Hercogovinos pasienyje juos tik pakurstė. „Jau kas ten bus, jeigu Bosnijoj su mumis taip pasielgė“, – savo nerimą prisiminė jis.

Tačiau Albanija sužavėjo Lauryną. Keliuose daugiau chaoso nei mums įprasta, bet jis perprantamas. Kainos – „užmušančios“. „Keturi žmonės sostinėje gali 2 kambarių butą pasiimti už 14 eurų“, – džiaugėsi jis. O žmonės – gražūs, pasitempę, be galo draugiški, skubantys padėti, o jei patys negali – skambina draugams ir ieško pagalbos.

Albanijoje ir lietuvių ketveriukė pagelbėjo kitiems keliautojams. Pakeliui jie pastebėjo sugedusį automobilį – paaiškėjo, kad Berlyne gyvenančių čeko ir vokietės nuomotas automobilis sugedo, ir jie nieko negali padaryti. „Mašina nauja, 2016 m. O mes su savo senu „žiagu“ sustojom. Nesam super mechanikai, bet atsidarėm kapotą, pažiūrėjom elementariausius dalykus, kas galėjo būti – ir pasirodo, tai ir buvo. Ir užsivedė! Pavyko žmonėms padėti“, – su šypsena ir pasididžiavimo gaidele balse pasakojo Laurynas.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Prisimindamas Albaniją, Laurynas dar ir pamini pareigūnų kontrastą su lietuviais. Albanijoje, jiems pasirodė, yra daugiau skurdo, ir tas labai atsispindėjo policijos pareigūnuose. „Jų apranga, įranga atrodo labai skurdžiai, – prisiminė jis. – Mes važiuojam su „žiguliuku“, o policininkų mašina ne ką geriau atrodo. O juk mūsų pareigūnai važinėja su naujais automobiliais, jų uniformos tvarkingos, gražios, nenutrintos – ne taip, kaip albanų. Esam stipriai pažengę į priekį.“

Nors kažin kaip, Laurynas svarstė, atrodytų, jeigu lygintumėm pareigūnų elgesį. „Ar lietuvis sustabdytų mus tik tam, kad uždarytų dureles?“, – šyptelėjo jis su šiltais jausmais prisimindamas policininkų draugiškumą.

Mes važiuojam su „žiguliuku“, o policininkų mašina ne ką geriau atrodo.

Žmonių geranoriškumas ir pasitikėjimas kitais juos stebino ir Graikijoje. Jau išvažiuodami iš šalies sustojo vietinėje kavinukėje šalia kelio. „Ateina savininkas. Jis – ir kepėjas, virėjas, šlavėjas, padavėjas, ir barmenas – viskas viename. Klausiam meniu, jis sako: „No no, I am menu“ („Ne ne, aš esu meniu“). Klausia – valgysit mėsą? Linksim. Valgysit salotų? Bulvių? Mes – žinoma. Ir prikepė kepsniukų, dešrelių, prinešė įvairių salotų, nuklojo stalą. Kaip ponams“, – pasakojo Laurynas.

„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“
„Per Balkanus nepakėlus kapoto“ nuotr./Kelionė per Balkanus su „Lada“

Po kurio laiko savininkas prieina prie lietuvių ir sako – jam reikia nuvažiuoti žmoną parsivežti. „Jeigu kas nors atvažiuos – aptarnaukit. O jeigu ko nors pritrūks – va ten viskas, nueikit ir pasiimkit“, – pasakė lietuviams ir įšoko į savo sulūžusį džipą. „Lietuvoj jau po metalo presu spaudžia tokius, – juokėsi Laurynas. – Bet ten toks pasitikėjimas kitais. Žmonės kažkaip kitaip mąsto. Dūšios žmonės, nesiparina.“

Sakoma, koks pats esi, tokius žmones ir pritrauki. Gali tuo patikėti klausydamas nuotaikingų Lauryno pasakojimų apie kelionę su draugais – kiek kartų jiems tiesiog pasisekė, kiek kartų sutiko pagelbėti norinčių žmonių, nes ir patys yra draugiškai nusiteikę. „Mes visi esame gimę su marškinėliais“, – juokiasi jis, prisiminęs visas situacijas.

Grįžęs ir sutvarkęs per kelionę nuvargusį „žiguliuką“, Laurynas „įkišo jį žiemavoti“. O kitais metais vėl bus leidžiamasi į ilgą kelionę juo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje