Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 4d. 19:00

Kitokia Turkija: 1. Vidinio liūdesio namai – apsilankymas Turkijos viešnamyje

Sveiki atvyke į Turkijos viešnamį
A.Vareikaitės nuotr. / Sveiki atvyke į Turkijos viešnamį

Trys mėnesiai Eskišehire, Turkijos šiaurės vakaruose esančiame mieste, daug kam gali pasirodyti neapgalvota avantiūra. Tačiau būtent tokios kelionės padeda ne tik kitomis akimis pamatyti svetimą šalį, bet ir save. Per tokį laikotarpį pradedi pažinti tikrąją Turkiją. Ramadano vakarienės, religijos įtaka elgesiui, garsų įvairovė, pabėgėliai iš Sirijos, apsilankymas viešnamyje, gyvenimas turkų šeimoje, pokalbiai su užsieniečiais, kurie nusprendė pasilikti šioje šalyje, o grįžus į Lietuvą, bendravimas su turkais, kurie į savo šalį žvelgia su kritikos prieskoniu... Visa tai sugulė į istorijas, kurios tarsi raktas į kitokią Turkiją be kurortinio blizgesio, tačiau padėsiantis atverti autentiškas duris.

Šiandien buvo kaip niekada sunku. Vilas išvyko į Stambulą, ir mes su Gozde niekaip negalėjome rasti sau vietos. Butas, kuriame buvome apsistojusios, tapo slegiančiai tuščias. Pradėjo atrodyti, jog keliautojas kartu su savimi išsivežė visą ramybę, o namų sienos pagamintos iš melancholijos.

Ar žinote tą jausmą, kai, rodos, augi per greitai? Tokiu nežmonišku greičiu, jog plėšia visą kūną. Emocijų, žmonių, žinių, naujienų – visko buvo per daug. Dėl to jokie potyriai nebegalėjo išmušti iš vėžių – pats metas nuvykti į viešnamį, iki kurio tik viena valanda kelio nuo Eskišehiro. Šią idėją išgirdę draugai turkai nesuprato, ko ten ieškoti. Tačiau Gozdei ilgai aiškinti nereikėjo. Norėjome išgirsti bent vienos moters istoriją ir pamatyti, kokie žmonės ten lankosi.

Apsiginklavome fotokameromis ir diktofonais. Visgi įsimečiau ir popieriaus lapą su tušinuku. Nuojauta kuždėjo, kad šios priemonės labiausiais pravers artėjančioje akistatoje.

Kad iki bordelio yra nuolat kursuojantis autobusas sužinojome tik ten atvykusios. Iki tol diskutavome su taksi vairuotojais. Jie atkakliai mėgino mus atkalbėti. „Tai pavojinga. Ką jūs ten darysite?“ – niekaip nesuprato įtikinėjimams pasidavęs taksistas. 60 litų, ir mes jau vietoje.

„Esu gerbiamas“

A.Vareikaitės nuotr./Vieanamis atrodo kaip kalėjimas
A.Vareikaitės nuotr./Viešnamis atrodo kaip kalėjimas

Iš išorės šis pastatas primena kalėjimą. Viela apjuostą pastatą pagyvina tik mėlynai ir rausvai nudažytos sienos. Apsauginiai saugo viduje esančius 6 namus, kuriuose gyvena 7 merginos. Ar tikrai septynios, neturėjome galimybės įsitikinti – moterys čia neįleidžiamos. Tai vyrų tvirtovė.

Į mus atkreipia dėmesį dar trys poros akių. Ypač viena iš jų. Iš kažkur atsiradęs jau 60 metų egzistuojančio viešnamio šeimininkas Baris iškart mėgino išsiaiškinti mūsų atvykimo priežastį. Gozde paaiškina, jog norime parengti reportažą apie šias moteris.

Su moterimis pasikalbėti mums, žinoma, neleidžia, tačiau pats atsakinėti į klausimus sutinka. „Aš noriu jums padėti“, – sako jis. Prostitucija Tukijoje legalizuota ir reguliuojama įstatymų nuo 1923 metų. Paskutiniais duomenimis, viešuosiuose namuose dirba apie tris tūkstančius moterų, nelegaliai – apie šimtą tūkstančių. Pusė iš jų – užsienietės. Gruzinės, rusės, rumunės, lenkės, moldovės, baltarusės, azerbaidžianietės, graikės savo noru ar ne užsiima seniausiu pasaulyje amatu.

Tiesa, jau penkerius metus naujų merginų į viešnamius nebepriima, o kai kuriuos, pavyzdžiui, Ankaroje ir Bursoje, tyliai pradeda uždarinėti. Leidimai dirbti taip pat neišduodami, norint kurti itin stiprios moralės šalies įvaizdį. Tam įtakos turi vis labiau valstybę į religinius pančius vedanti valdžia – daugiausia prie to prisideda Teisingumo ir plėtros partija.
Moterų vaidmuo tebėra neryškus. Du trečdaliai (62,5 proc.) neturi asmeninių pajamų – jų pagrindinė užduotis būti namų šeimininkėmis. Per 40 proc. moterų patiria psichologinį ir fizinį smurtą. Kai kurioms prostitucija yra vienintelė išeitis tapti nepriklausomomis. Skamba šokiruojančiai, tačiau ne viena moteris neradusi padoraus darbo ir norinti išlaikyti vaikus griebiasi šio amato. Tai vienintelė išeitis pabėgti nuo moters orumą žeminančio ir fiziškai smurtaujančio vyro.

„Apmaudu, kad valdžia priima tokius sprendimus – merginoms gatvėje gerokai pavojingiau, čia mes jomis rūpinamės, suteikiame visokeriopą apsaugą“, – savo žodžius mėgina pagrįsti Baris.

Šeimininko pavaldiniai vis atneša naujus arbatos puodelius. O vyras pasakoja, jog merginas kas dvi savaites apžiūri daktarai, vyrai įleidžiami tik nuo aštuoniolikos metų, turi būtinai pateikti ID korteles, negali neštis jokių šaltųjų ginklų ir būti apsvaigę.

Į pasakojimą jis vis įterpia klausimus, kodėl mane tai domina. Gozde kantriai verčia mano atsakymus, nes turkų žiniomis dar negaliu pasigirti. Įspūdingo stoto vyras pabrėžia, kad pasitiki mumis, bet vis pakartoja, jog yra labai „gerbiamas“. Pagarba pasireiškia tuo, kad jo bijoma. Tik įsibėgėjus pokalbiui paaiškina, kodėl – yra sėdėjęs kalėjime, turi daug „pažįstamų“. Apie asmeninį gyvenimą griežtai atsisako kalbėti.

Matau, kad nuo Gozdės kūno liejasi upeliai prakaito – mano klausimai vis atkaklesni. Viduje sukirba klausimas – „O kodėl aš nebijau?“. Bet čia nėra vietos baimei. Aplinkui vieni vyrai, ateinantys susimokėti klientai, šeimininko pagalbininkai, apsauginiai. Jei kažkas ir atsitiktų, mes bejėgės.

Penktadienis – laisvadienis

Taip, kaip mes mėgaujamės sekmadieniu, musulmonams šventadienis yra penktadienis. Dėl to tądien moterys gali daryti, ką tik nori. Kitomis dienomis jos priima klientus nuo vienuoliktos ryto iki vienuoliktos vakaro. Apie 80 litų, priklausomai nuo to, kokio amžiaus ir išvaizdos mergina, ir apie valandą minučių kūniškų malonumų tavo.

A.Vareikaitės nuotr./Turkijos vieanamis
A.Vareikaitės nuotr./Turkijos viešnamis

Prieš mums išlipant iš taksi stebime, kaip į viešnamį eina žavūs, jauni vaikinai, kurie galėtų laisvai susirasti merginą. Štai čia ir išryškėja turkų tradicijų pinklės, nuo kurių jie patys ir kenčia. Merginos ir vaikinai negali santykiauti iki vestuvių. Jei šeima sužino, kad visgi buvo nesusilaikyta, merginos gali netgi išsižadėti, o apie vestuves nebelieka net kalbos. Ne veltui ceremonijos metu vienas svarbiausių simbolių yra nekaltybės ženklas – raudonas diržas ant merginos liemens. Natūralu, jog jausdami tokį spaudimą vaikinai neaplenkia viešnamių (apie ką jų antrosios pusės dažniausiai žino) arba karts nuo karto bando prisijaukinti dėmesio neišlepintas užsienietes.

Prie durų prieina senukas pasiramsčiuodamas lazda. Ką jis čia veikia? „Tai mūsų vyriausias lankytojas. Jam 85 metai“, – matau, kad Gozdė vis nerimastingiau į mane žvilgčioja. Baris išduoda, kad dažniausiai kiekvienai merginai tenka bendrauti su mažiausiai dešimčia vyrų per dieną. Kiek nudelbęs akis, pripažįsta, kad skaičius didesnis – per dieną apsilanko apie 200 vyrų.

Kodėl moterys tam ryžtasi? „Visos čia dirbančios moterys yra išsilavinusios, dauguma netgi baigusios šalia esantį universitetą. Bet joms nepavyko susirasti darbo pagal specialybę ir jos pasirinko darbą viešnamyje. Mes jų nevertėme ateiti, neverčiame ir išeiti. O ir kur joms tektų eiti? Dirbti gatvėje? Čia bent yra saugios ir gali užtikrinti finansinę gerovę savo vaikams“, – moterų apsisprendimą aiškina Baris.

A.Vareikaitės nuotr./Vyrai besilankantys meilės namuose
A.Vareikaitės nuotr./Vyrai besilankantys meilės namuose

Klausiu, ar viešieji namai – tai kalėjimas savo noru? Jis pabrėžia, kad tai kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Vyras pripažįsta, jog jį liūdina, kai tokį darbą pasirenka jaunos merginos. Šiuose meilės namuose – tik dvi užsienietės – mongolė ir rusė. „Nataša (Taip Turkijoje vadinamos iš Rytų Europos atvykusios moterys – aut. past.) ar kas kitas – vis tiek žmogus“, – pokalbį baigia vyras ir dar kartą nusistebi mūsų drąsa. „Be čia dirbančių merginų, jūs esate pirmos, kurios čia įkėlėte koją“, – pagiria jis.

Dairausi laikrodžio, nes laiko nuovoka absoliučiai pradingusi. Žinoma, aplinkui jo nėra. Nes laikas čia praranda prasmę. Į paskutinį autobusą nespėjome. Dulkėtu keliu vėl dardame taksi. Baris prižadėjo, kad su mumis susisieks ir surengs susitikimą su prostitute. Sutartą dieną skambučio nesulaukėme – norinčių atsiverti neatsirado. Anksčiau viešnamiai Turkijoje buvo vadinami meilės namais. Ko gero, dabar tai tampa vidinio liūdesio ir šalčio užuovėja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje