Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 28d. 14:09

Ko garsiausių pasaulyje restoranų šefai pirkti vyksta į Kambodžą?

Kompot pipirų atrinkimas reikalauja itin kruopštaus darbo
Ievos Bašarovienės nuotr. / Vertingiausių pasaulyje – Kompot pipirų atrinkimas reikalauja itin kruopštaus darbo

Ji – egzotiška ir spalvinga, bet Kambodžai tenka Pietryčių Azijos podukros dalia. Dažnam turistui Kambodža tėra tik papildomas kelių dienų „priedas“ prie atostogų, poilsiaujant šalia esančiame Tailande ar Vietname. Nuvertinti Kambodžos nevertėtų, nes ši šalis savo unikalumą atskleidžia toli gražu ne turistiniuose maršrutuose. 

„Ar yra dar ką aplankyti Kambodžoje be Ankoro šventyklų?“, – šis klausimas vienoje populiarioje „Facebook“ keliautojų grupėje parodo, kad Kambodža nėra itin populiari ir atrasta Pietryčių Azijos kryptis. Šalies šiaurėje esantis senasis Ankoro miesto šventyklų kompleksas „suryja“ beveik visus į Kambodžą užklydusius turistus. Vien šio objekto pamatyti kasmet atvažiuoja apie 2,6 mln. lankytojų.

Didžiąją laiko dalį keliavome mažiau populiarioje pietų Kambodžoje, kur atradome išskirtinį šios Pietryčių šalies gastronomijos kelią ir kartu su „Michelin“ restoranų šefais ieškojome „juodojo Kambodžos aukso“.

Sriuba, kruasanai ir prostitutės

Pnompenis, ko gero, daug kam mažai girdėtas miestas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai – dar vienas smoge skęstantis Pietryčių Azijos didmiestis, bet Kambodžos sostinė yra kitokia. Tikrai jaučiasi, kad Pnompenio masteliai yra gerokai mažesni nei Bankoko ar šalia esančio Saigono, tačiau azijietiškas „vaibas“ – toks pat stiprus ir įtraukiantis.

Pnompenyje rytas – nesvarbu, ar esi kambodžietis, ar keliautojas – prasideda nuo sriubos, kuri lyginant su vietnamietiška Pho yra gerokai aštresnė ir spalvingesnė, labai panaši į japonišką Ramen sriubą. Tai – ir pusryčių, ir pietų, ir vakarienės maistas.

Plastikines taburetes palei gatvę išsistatę lauko virtuvės restoranėliai visada pasiūlys skaniausią ir šviežiausią maistą, o valgant aplink nuolat chaotiškai burzgės rikšos ir su renkamų aukų krepšiais šmirinės budistų vienuoliai. Tai – tipinis Pietryčių Azijos didmiesčio ritmas.

Ievos Bašarovienės nuotr./Rytinis budistų aukų rinkimas. Kambodža, kaip ir kitos Pietryčių Azijos šalys, priklauso Theravados budizmo krypčiai, kurių vienuolius atpažinti galima iš oranžinės arba šafrano spalvos rūbų
Ievos Bašarovienės nuotr./Rytinis budistų aukų rinkimas. Kambodža, kaip ir kitos Pietryčių Azijos šalys, priklauso Theravados budizmo krypčiai, kurių vienuolius atpažinti galima iš oranžinės arba šafrano spalvos rūbų

Vis dėlto Pnompenis yra išskirtinis. Miestas yra išlaikęs kontrastingą kolonistų prancūzų braižą, jaučiamą ryškiausiai Pnompenio architektūroje ir... gastronomijoje. Kruasanai, ilgosios bagetės ir įvairūs sluoksniuotos tešlos pyragėliai yra tapusi neatskiriama Kambodžos sostinės valgiaraščio dalis.

Vakarėjant, nuslūgus alinančiam karščiui, į palei Mekongo upę esančią promenadą užplūsta tiek vietiniai su šeimomis, tiek turistai, kurie dienomis mirksta viešbučių baseinuose. Dienos metu Pnompenis įkaista iki beveik +40 laipsnių, tad ieškant nakvynės Pnompenyje, nesigailėsit pasirinkę viešbutį, kuris turės baseiną.

Ievos Bašarovienės nuotr./Mekongo upės promeda yra mėgiama tiek vietinių, tiek ir turistų
Ievos Bašarovienės nuotr./Mekongo upės promeda yra mėgiama tiek vietinių, tiek ir turistų

Sutemus Pnompenio gatvėse įsižiebia ryškūs raudonieji žibintai ir darbą pradeda prie barų įsikūrę grožio salonai, kuriuose gražinasi Pnompenio prostitutės. Sakoma, kad nelegaliai Kambodžoje klestintis sekso turizmas yra vienas didžiausių pasaulyje. Turizmo gidai įspėja, kad beveik kas antra Pnompenio prostitutė nešioja mirtiną ŽIV virusą.

Yra ir dar tamsesnis Pnompenio išskirtinumo bruožas... Labai sunku įsivaizduoti, kad šiandien gyvybės pilna Kambodžos sostinė palyginti neseniai buvo virtusi miestu-vaiduokliu.

Ievos Bašarovienės nuotr./1975–1979 m. teroristinį raudonųjų khmerų režimą atskleidžia Genocido muziejus, kuriame veikė vienas žiauriausių Pnompenio kalėjimų, ir už miesto esantys Mirties laukai, kur vykdytos nekaltų Kambodžos žmonių egzekucijos
Ievos Bašarovienės nuotr./1975–1979 m. teroristinį raudonųjų khmerų režimą atskleidžia Genocido muziejus, kuriame veikė vienas žiauriausių Pnompenio kalėjimų, ir už miesto esantys Mirties laukai, kur vykdytos nekaltų Kambodžos žmonių egzekucijos

1975–1979 m. valdant teroristiniam raudonųjų khmerų režimui Pnompenyje veikė tik valdžios įstaigos ir kalėjimai, kur nukankinta ir nužudyta milijonai taikių Kambodžos žmonių. Pnompenyje veikiantis Genocido muziejus, kur buvo vienas žiauriausių kalėjimų, atskleidžia šį kruviną Pnompenio ir visos šalies laikotarpį. Už miesto esantys „mirties laukai“, kur vykdytos nekaltų Kambodžos žmonių egzekucijos, yra atverti šios skaudžios istorijos puslapiai.

Prancūziškos atostogos Kambodžos „rūgpienių kaime“

Iš Pnompenio yra dvi populiariausios kelionės kryptys: į šiaurę, kur yra visos Kambodžos turizmo „arkliukas“ – senasis Ankoro miestas, arba į pietus – prie Siamo įlankos.

Pietų Kambodža yra mažiau populiaresnė kryptis, todėl ją renkasi tie, kas turi laiko ir nori ramesnio poilsio Kambodžos kaimo vilose. Sutikome keliautojų, kurie net kelioms savaitėms atvyksta į kambodžietišką „rūgpienių kaimą“ pasimėgauti nieko neveikimu. Ir tai padaryti pietų Kambodžoje puikiai pavyksta!

Šį regioną yra itin pamėgę prancūzų turistai, kurie mėgaujasi buvusios prancūziškosios Indokinijos dvasia.

Nuo XIX a. pabaigos Kambodža buvo Prancūzijos kolonija. Šiuo laikotarpiu Kambodžoje vyko sparti modernizacija: asfaltuoti keliai, tiestas geležinkelis, atrastas ir pradėtas restauruoti garsusis Ankoro miesto kompleksas, pradėti leisti laikraščiai ir žurnalai...

Skirtingai nei kaimyniniame Vietname kombodžiečiai su kolonistais sugyveno palyginti draugiškai ir atsisveikino 1953 m., kai pripažinusi Kambodžos nepriklausomybę ir suverenitetą, Prancūzija išvedė savo kariuomenę. Ko gero, tai ir nulėmė, kad iki šiol kambodžiečiai didžiuojasi turintys prancūziškosios Indokinijos paveldą.

Pietuose esantis nedidelis Kampot miestelis yra ryškus ir spalvingas kolonializmo eros atspindys. Čia kaip niekur kitur itin stipriai jaučiamos XIX amžiaus iš Paryžiaus padiktuotos architektūrinės mados, susimaišiusios su buvusių Kinijos pirklių namų stiliumi. Vietos palikta ir kambodžietiškam mados klyksmui: vidury Kampot miestelio centro stūkso milžiniškas paminklas durijui (taip, tam pačiam – dieviško skonio ir sviesto riebumo Azijos vaisiui, kuris atsiduoda neskalbtomis kojinėmis).

Ievos Bašarovienės nuotr./Kampot miestelio centre stūkso milžiniškas paminklas garsiajam Pietryčių Azijos vaisiui – durijui
Ievos Bašarovienės nuotr./Kampot miestelio centre stūkso milžiniškas paminklas garsiajam Pietryčių Azijos vaisiui – durijui

Iš naujo atgimstančiuose prancūziškos dvasios pastatuose šiandien įsikūrę daugiausia prabangūs butikiniai viešbučiai, restoranai ir barai. Po košmariško raudonųjų khmerų režimo į Kambodžą grįžusi jaunoji prancūzų karta dievagojasi, kad į bohemišką Kampot senamiestį – kaip ir į daugelį Kambodžos pajūrio miestų – veržiasi kinai su milijoninėmis investicijomis. Kampot miestelyje kiniški daugiaaukščių pastatų projektai laikinai sustabdyti, nes iš UNESCO laukiama kvietimo Kampot įrašyti į saugomus pasaulio paveldo sąrašus, bet akivaizdu, kad ekspansinis Kinijos drakonas taip lengvai nebus sustabdytas.

Tuo tarpu baltu smėliu ir smaragdine jūra garsėjančiuose Otres paplūdimyje ir Koh Rong saloje vienas po kito dygsta kinų pastatyti neskoningi viešbučiai ir kazino. Tad verta suskubti į pietų Kambodžią ir pasimėgauti jos ramybe, kol laike sustojusio Kampot miestelio dar neužplūdo turistai ir Kinijos statybininkai.

Juodasis Kambodžos auksas. Kas jis?

Taip vadinami Kampot miestelio apylinkėse išauginti pipirai, kurių salstelėjusį kartumą vertina geriausių pasaulyje restoranų šefai. Iš smalsumo atvykę pasižvalgyti į vieną iš pipirų ūkių netikėtai sutikome jauną šefą iš Nicos, kuris atvyko į pietų Kambodžą vien tam, kad nusipirktų garsiųjų pipirų.

Pipirų ūkio šeimininkai pasakojo, kad garsiausi Europos ir JAV restoranų šefai nuolat atvyksta, kad savo akimis ir rankomis patikrintų ir įsitikintų, jog perka kokybiškus juoduosius Kampot pipirus, kurie yra laikomi vienais geriausių pasaulyje.

Kampot pipirų išskirtinumą, kurį yra pripažinusi Pasaulio prekybos organizacija, nulemia būtent tik nedidelei Kampot apylinkei būdingas kvarcingas dirvožemis ir sausas klimatas.

Ievos Bašarovienės nuotr./Šviežiai skintos žaliosios Kampot pipirų uogos yra naudojamos daugelyje patiekalų, ypač troškiniuose su jūros gėrybėmis
Ievos Bašarovienės nuotr./Šviežiai skintos žaliosios Kampot pipirų uogos yra naudojamos daugelyje patiekalų, ypač troškiniuose su jūros gėrybėmis

Ekologiniuose ūkiuose, kur yra auginami būtent šie pipirai, nenaudojamos jokios cheminės ir mechaninės apdirbimo priemonės: žaliosios pipirų uogos tradiciškai skinamos rankomis, o džiovinamos saulės atokaitoje bei specialiuose šiltnamiuose, kurie įdienojus įkaista ir iki +65 laipsnių karščio.

Kiek kainuoja „juodasis Kambodžos auksas“? Vietos ūkio krautuvėlėje už 1 kilogramą juodųjų Kampot pipirų prašoma apie 50 eurų. Tuo tarpu Lietuvoje „gourmet“ parduotuvėse mokama apie 160 eurų už kilogramą. Akivaizdu, kodėl net iš Europos atskrendama nusipirkti pipirų grūdelių.

Kalbant apie „juodąjį Kambodžos auksą“, verta paminėti, kad kaip ir kiekvienoje brangakmenių rinkoje, esama klastočių ir padirbinių. Tuo užsiima kaimyninis Vietnamas, kuris dažnai pesticidais purkštus juoduosius pipirus krikštija Kampot vardu ir be sąžinės graužaties siūlo patikliems pirkėjams visame pasaulyje.

Žuvies ir jūros gėrybių pragaro virtuvė

Kampot pipirai yra tinkami ne tik mėsai ar žuviai, bet ir desertams gardinti, o geriausiai salstelėjęs Kampot pipirų kartumas atsiskleidžia jūros gėrybių patiekaluose. Tą įsitikinome netoli esančiame Kepo pajūrio miestelyje, kur nuo seno veikia krabų turgus.

Čia prekyba prasideda nuo 6 valandos ryto, kai iš vandens pradedamos traukti bambukinės krabų gaudyklės (primena žiurkėnams laikyti skirtus narvelius, kuriuose pamautos žuvies galvos per naktį privilioja šimtus mėlynakraujų Siamo įlankos krabų). Laimikis yra sučirškinamas čia pat krantinėje, ant ugnies užkaistose keptuvėse. Tai, ko neišperka Krabų turgaus smaguriai, iškeliauja į prabangius Kambodžos sostinės viešbučių restoranus. Krabus gaudančios moterys giriasi, kad jų pagauti laimikiai pasiekia net JAV bei Europos parduotuves.

Ievos Bašarovienės nuotr./Krabų gaudyklės primena žiurkėnams laikyti skirtus narvelius, kuriuose pamautos žuvies galvos per naktį privilioja šimtus mėlynakraujų Siamo įlankos krabų
Ievos Bašarovienės nuotr./Krabų gaudyklės primena žiurkėnams laikyti skirtus narvelius, kuriuose pamautos žuvies galvos per naktį privilioja šimtus mėlynakraujų Siamo įlankos krabų

Už 9 dolerius nusiperkame vieną didžiulį (dviejų plaštakų dydžio) ir vieną mažesnį krabą. Primokam dar 2 dolerius, kad ištroškintų juos šviežiai skintų žaliųjų Kampot pipirų padaže. Tai – klasikinis Kambodžos receptas, o gardumėlis neišpasakytas!

Nors visi čia skuba nebrangiai iki soties pavalgyti krabų, tačiau nedideliame Kepo kaime esantis Krabų turgus primena tikrą jūros gėrybių pragaro virtuvę. Negana to, kad lauke kaitina +37 laipsnių karštis, dar papildomą karštį „dovanoja“ užkurti griliai, ant kurių nuo ryto iki vakaro čirška ką tik ištrauktos žuvys, kalmarai, krevetės, aštuonkojai ir kitos jūros gėrybės. Vidurdienį – kepimo įkarštis: akis nežmoniškai graužia dūmai, o nosį riečia skrudinamų šviežiai iš Siamo įlankos ištrauktų jūros gėrybių kvapas. Ant žabelių suvertų ir nuo karščio besitraukiančių jūros bestuburių agonija pradeda skambėti it simfonija pilvui.

Ievos Bašarovienės nuotr./Vakarienė tradiciniame kambodžietiškame šeimos restoranėlyje
Ievos Bašarovienės nuotr./Vakarienė tradiciniame kambodžietiškame šeimos restoranėlyje

Kaip katinai išvarvintomis akimis prisikrauname pilnas lėkštes ir sėdam po brezentinėmis palapinėmis prie šalia rūkstančių grilių ištiestų stalų. Prabangos nėra, bet žuvies ir jūros gėrybių šviežumas – aukščiausios klasės! Krabų turguje išvystyta plati maisto industrija: tie, kas negaudo ir nekepa žuvies, verda ryžius ir gamina aštrų čili padažą, kiti – pardavinėja alų. Čia pat krevetės džiovinamos ir marinuojamos, su jomis kepami blynai.

Ievos Bašarovienės nuotr./Kepo turguje parduodamos šviežios jūros gėrybės iškeliauja ne tik į Pnompenio restoranus, bet ir toliau. Krabus gaudančios moterys giriasi, kad jų pagauti laimikiai pasiekia net JAV bei Europos parduotuves
Ievos Bašarovienės nuotr./Kepo turguje parduodamos šviežios jūros gėrybės iškeliauja ne tik į Pnompenio restoranus, bet ir toliau. Krabus gaudančios moterys giriasi, kad jų pagauti laimikiai pasiekia net JAV bei Europos parduotuves

Tiems, kam autentiška Krabų turgaus aplinka atrodo pernelyg „autentiška“, šalia veikia bent keliolika restoranų, kuriuose gaminami patiekalai iš to paties Krabų turgaus nupirktų jūros gėrybių, tik kainos žymiai aukštesnės, nes juk reikia susimokėti už patiestas staltieses.

Džiunglių prarytas miestas, kurį atrado prancūzas

Ir vis dėlto net ir ignoruojant turistinius maršrutus, atvykus į Kambodožą būtų nuodėmė nenuvažiuoti į senąjį Ankoro šventyklų miestą, kurio siluetas šmėžuoja ne tik ant valstybinės vėliavos, parduodamų turistinių niekniekių, bet net ir ant populiaraus „Cambodia“ alaus etiketės.

Savo masteliu buvusi Khmerų imperijos sostinė yra nepralenkiama Pietryčių Azijoje. Tai šimtai buvusių gyvenviečių, šventyklų ir jas juosiančių tvenkinių. Akmeninės statybos vykdytos pagal induizmo dievų valią, tiksliau Khmerų karaliai tikėjo, kad juose yra įsikūnijęs Dievas, kuriam pagerbti reikia šventyklos. Žinoma, svarbu, kad ji būtų didesnė ir įstabesnė nei pirmtako.

Khmerų karalių konkuravimas ir sukūrė Ankoro didybę. Vėliau Ankoro šventyklose įsitvirtino Budos sekėjai. Ankoras klestėjo iki XV amžiaus, o išsikrausčius žmonėms senąsias šventyklas pasiglemžė džiunglės. Tik XIX amžiuje prancūzų keliautojui atradus pamirštą Ankoro miestą jis atgimė iš naujo.

Dabar čia zuja turistai ir vietiniai kambodžiečiai, norintys pasigrožėti buvusia Khmerų imperijos didybe. Tiesa, įėjimo kaina irgi „imperatoriška“: užsienio turistams vienos dienos įėjimo bilietas į Ankoro šventyklų kompleksą kainuos 37 dolerius (62 doleriai – trims dienoms, 72 doleriai – savaitei), ant bilieto bus išspausdinta ir jūsų nuotrauka, kad brangaus vardinio bilieto negalėtumėte perleisti kitam lankytojui.

Keliauti pasigrožėti Ankoru reikia anksti, dar patekant saulei. Vidudienio kaitra tampa nepakeliama, tad ir Ankoro šventyklos ištuštėja. Istorijos ir architektūros mylėtojai vėl čia susirenka vakarais, kad palydėtų saulę senųjų šventyklų fone.

Daugiau kelionių istorijų ir nuotraukų rasite autorių tinklaraštyje Kelionių prieskoniai bei keliautojų Instagram paskyrose: @ieva.basa ir @tbasarovas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje