Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 7d. 20:30

Kodėl japonai tiki, kad sušius geriau gamina vyrai

Sušiai
123rf.com nuotr. / Sušiai

Pažintys – tai didžiausias turtas, kurį gali padovanoti kelionės. Pažintys įkvepia, moko, o kartais nubrėžia naujas kryptis. Kartu praleistas laikas dovanoja galimybę išgirsti įdomias ir niekur negirdėtas detales apie lankomą kraštą ir jos žmones. Ir žinoma, kartais, jei tik šypsosi sėkmė, galime ne tik išgirsti, bet ir pajusti, o pojūčiai lyg užkonservuoja mūsų prisiminimus. Mus tokia prisiminimų ir pojūčių konservavimo diena ištiko tik tik pradėjus kelionės etapą Japonijoje.

Tai buvo šeštoji mūsų kelionės diena Japonijoje. Ankstyvas sekmadienio rytas. Laukėme suplanuoto susitikimo su Akane, kuri mėgsta pasakoti, dalintis ir, žinoma, mokyti. Jau vėliau, mūsų pokalbio metu, Akanė prisipažins, kad ypatingą dėmesį savo krašto kultūrai ji ėmė skirti išvykusi iš savo gimtosios šalies. Būdama toli nuo namų ir artimųjų, ji ėmė dar labiau vertinti Japonijos kultūrą ir į ją pažvelgė kitomis akimis – išvykusio žmogaus akimis.

Gyvenimas svetur ir galybė klausimų apie jos šalį įkvėpė ją dar labiau domėtis, gilintis ir suprasti. Tuomet užgimė ir noras aplinkiniams padėti pažinti Japoniškosios kultūros detales. Akanė nenorėjo tik kalbėti ir pasakoti, ji buvo pasiryžusi žmonėms suteikti galimybę pajusti, kas gi toji Japonija. Kuomet Akanei ir jos šeimai atėjo laikas grįžti namo į Japoniją, ji ne tik kad neprarado įkvėpimo domėtis ir mokyti, bet ir organizuoja arbatos gėrimo ceremonijas, moko gaminti sušius bei dalinasi savo patirtimi kimono rengimo ceremonijose. Akanės žinių bagažas didžiulis, ir ji pati itin įdomi ir atvira asmenybė.

Frazę, kad geriausi dalykai ir pokalbiai įvyksta virtuvėje, kartoju jau begalę metų ir vis ją tikrinu praktikoje. Ir iš tiesų, ji veikia net ir tolimiausiame pasaulio kampelyje. Pažintį su Akane ir jos šeima pradėjome virtuvėje, kuomet ji kartu su savo mažametėmis dukromis ėmė mus mokyti sušių gaminimo paslapčių.

Mokantis gaminti sušius, Akanė atvirai ėmė pasakoti apie savo šeimos istorijos tarpsnį, kuomet dėl darbo teko keliauti į Jungtinę Karalystę ir adaptuotis visiškai kitokioje kultūroje. Ji papasakojo, kad nors ir puikiai mokėjo ne vieną Japoniškos virtuvės patiekalą, tik išvykusi suprato, kokie vertingi yra tradiciniai receptai. Akanė papasakojo, kaip skambindavo mamai ir jos kalbėdavosi apie japonišką virtuvę, jos tradicijas ir patiekalus.

Akanė puiki mokytoja! Ji ne tik išmokė mus „sukti“ sušius, bet ir atskleidė, kaip teisingai reikia paruošti ryžius sušių gamybai. Jos šypsena išdavė, kad paslapties iš tiesų nėra. Kitaip tariant – reikia tik mokėti gudrauti, tačiau tai daryti Japonijoje itin lengva – kiekvieno japono namuose tikrai galima rasti ryžių virimo aparatą, tad vienu mygtuko paspaudimu galima greitai juos paruošti. Pamačiusi mūsų žvilgsnius, Akanė nusijuokė, kad šiomis dienomis sušius gali gaminti visi – parduotuvės pilnos specialių ryžių, skirtų sušių gamybai, tad ir be stebuklingojo puodo viskas įmanoma.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje

Ji mums parodė, kaip greitai paruošti sušius, kuriems nereikia daug pastangų ir fantazijos. Kuomet sušiai jau buvo paruošti ragavimui, ji prakalbo apie šio, Japoniją reprezentuojančio, patiekalo istoriją. Kaip ir visuomet mus domino klausimas, kur jų pradžių pradžia. O pasirodo, dabar visų taip mėgstamų sušių tikroji ir pirmoji tėvynė yra Kinija. Manoma, kad pirmoji sušių versija atsirado laikotarpiu nuo penkto iki trečio amžiaus prieš Kristų.

Ir žinoma, jie nebuvo tokie kaip dabar. Iš tiesų žalia žuvis, kuri yra vienas pagrindinių sušių komponentų, buvo fermentuojama ryžiuose. Ryžiai buvo puikus produktas fermentavimo procesui atlikti, tačiau niekas į juos nepažvelgė kaip į produktą, kurį būtų galima valgyti. Ir tik japonams perėmus receptą ir jį pritaikius savam skoniui, atsirado nauja ir įdomi forma, iš kurios užgimė šiandien taip visų vertinami ir mėgstami sušiai. Pasak, Akanės, tik maža dalis žmonių, valgydami sušius, žino jų istoriją.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje

Užtat vieną svarbią detalę apie juos Japonijoje žino visi – sušius gali gaminti tik vyrai, kadangi jų rankos šaltesnės! Pokalbiai ir sušių ragavimas galėjo tęstis valandas, tačiau mums akis vis badė nemenki Akanės lagaminai, kuriuose slėpėsi dar viena įdomi Japoniškos kultūros paslaptis – tradicinis rūbas kimono.

Akanė suteikė galimybę ne tik iš arti pamatyti, kaip atrodo tradicinis japoniškas kimono, bet ir pasiūlė juos išmėginti. Išmėginti? Taip taip – kimono nėra paprastas rūbas, tad norint jį apsivilkti reikalinga išmanančio žmogaus pagalba. Akanė profesionalė, tačiau pabrėžia, kad kimono rengimo ceremonija yra atsakingas darbas, kurio turi mokytis nuolat, nes nepuoselėjant įgūdžių jie yra lengvai prarandami.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje

Apvilkti šį rūbą nėra paprasta dėl vienos priežasties – jį sudaro įvairios detalės, apie kurias reikia ir būtina žinoti, jos turi būti uždėtos pagal ilgus šimtmečius gyvuojančias taisykles. Pasak Akanės, kimono rengimo ceremonija yra sudėtingas ir kruopštumo reikalaujantis procesas. O sugebėjimas tai padaryti itin tiksliai ir greitai ateina su patirtimi. Tad kuomet Akanė atkeliauja su lagaminais, ji ne tik nudžiugina žmones, bet ir pati turi šansą pagerinti savo turimus įgūdžius.

Prisipažinsiu – stebėjau kiekvieną Akanės žingsnį šiame procese ir supratau, kad tiek pats kimono, tiek jį rengiantis žmogus yra kaip viena. Tai jautri ir labai asmeniška procedūra. Savajai kimono rengimo ceremonijai pasirinkau puošnų rūbą, jis mane sužavėjo savo paprastumu, švelnia spalva ir medžiaga. Tuo tarpu mano antroji pusė gavo vyriškąjį kimono variantą – daug solidesnį ir ne tokį puošnų.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Japonijoje

Manoma, kad pirmoji šio rūbo versija į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Japonijoje juo buvo vilkima jau maždaug aštuntajame amžiuje. Bėgant laikui kimono tapo kasdieniu tradiciniu japonų apdaru. Jo gamybai buvo skiriamas itin didelis dėmesys, susikoncentruojant į audinį ir jo puošybą. Tad nenuostabu, kaip Akanė pabrėžė, kad kimono greitai tapo ženklu, išduodančiu šeimos statusą. Kimono tapo ne tik japoniškos kultūros simboliu, bet ir meno kūriniu, kurio raštai ir spalvos yra susijusios su metų laiku, kam vyrui ar moteriai yra siūdinamas kimono, kokia proga šis rūbas bus vilkimas. Kitaip tariant, tai rūbas, kuris gali papasakoti kiekvieno žmogaus istoriją.

Akanė atidžiai susidėjo kimono ir visas detales atgal į lagaminus kitai ceremonijai. Lagaminai užsidarė. Bet patirtis liko užkonservuota širdyse. Ir dabar žinome, kad kai kitą kartą kelionės vėjai mus vėl nuneš atgal į Japoniją, mes ir vėl pasimatysime dar vienai jautriai ir gražiai ceremonijai – arbatos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje