Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Autobuso dienoraščiai“. Dviejų merginų ilga kelionė link Viduržemio jūros ir Prancūzijos

Nica
V. Šmerauskaitės nuotr. / Nica
Šaltinis: 15min
0
A A

O viskas prasidėjo taip.. Gavau pora savaičių atostogų darbe, ir pasiūliau draugei nuvykti prie Baltijos jūros autostopu. Kadangi ten jau esame vykę ne kartą, ji man pasiūlė geriau aplankyti Vidružemio jūrą. Kodėlgi ne – iššūkis.

Dalyvaukite konkurse ir jūs bei laimėkite bilietus į norimą Europos šalį. 

Nedelsdamos nė akimirkos užsisakėme autobuso bilietus iš Vilniaus į Varšuvą. Tik įsėdusios į autobusą dar negalėjome patikėti, kad tai darome. Naktį apie 8-9 valandas autobusu pupsėjome iki Lenkijos, buvo gera ir baisu, ramu ir baugu, klausėme muzikos is netyčia rasto „mp3“ grotuvo, tos dainos tarsi buvo skirtos šiai kelionei. Vis svarstėme ar tai merginos ar vaikino muzika, ka veikia tas žmogus gyvenime, gal jis toks pats nutrūktgalviškas kaip ir mes su drauge? Taip nesinorėjo lipti iš autobuso, nes ten buvo patogu ir šilta, tačiau reikėjo, nes toliau kelionė tęsėsi autostopu.

V. Šmerauskaitės nuotr./Pirma šalis  -Lenkija
V. Šmerauskaitės nuotr./Pirma šalis -Lenkija

Autostopu keliavome iš Lenkijos į Čekiją, Prahą, ten jau mūsų laukė internetu rastas žmogus, kuris pažadėjo mums nakvynę ir mini ekskursiją, bei pažintis su įvairiais, visokių tautų žmonėmis. 

V. Šmerauskaitės nuotr./Antra šalis – Čekija
V. Šmerauskaitės nuotr./Antra šalis – Čekija

Truputį vėlavome, nes akimirkų kai strigome Lenkijos keliuose. Iš vienos mašinos bėgti teko net du kartus, tačiau viskas baigėsi laimingai ir taikiai. Pavyko susišnekėti, nors iš tikro liežuvį laužyti reikėjo nemažai. Mat anglų kalba nelabai jiems patiko, gerai, kad rusiškai bent kiek mokėjome. Lenkiškai taip pat vos pora žodžių ar frazių. 

Pasiekėme Čekiją po beveik paros. Suradome su dideliais klaidžiojimais adresą, mūsų jau laukė, ten šiltai priėmė. Sulaukusios kitos dienos ėjome valgyti tradicinio čekiško maisto, bei paties skaniausio alaus! Artėjant vakarui atvažiavo mus apgyvendinusio Michalo draugai ir pasiėmė mus su mašina aprodyt miesto. Po to važiavome į kalnus į tranzuotojų, turistų ir piligrimų vakaronę. 

Kas su mašinomis, kas su motciklais, kas su dviračiais, kas su savo kojomis ten atvykęs. Gėrėme alų, valgėme tradicinį guliašą, dainavome, šokome, kalbėjome. Tai buvo tarsi sapnas, negalėjome patikėti, kad mes jau Čekijoje, ir su tokiais draugiškais nuoširdžiais gerais žmonėmis, kuriems negaila nieko. 

Ankstų rytą atsisveikinome ir išėjome gaudyti traukinio, toliau tęst kelionę į Prancūziją. Autostopu keliaudamos pakeitėme itin daug mašinų, „fūrų“ bei autobusiukų. Niekas iš vairuotojų negalėjo patikėti, kad mes tiek įveikėme ir dar įveiksime. 

Po daugelio valandų pasiekėme Kanus, vėlgi pavėlavusios. Kitaip nei nurodėme per internetą tam žmogui, kuris mus turėjo priimti ir apgyvendinti. 

V. Šmerauskaitės nuotr./Kanuose
V. Šmerauskaitės nuotr./Kanuose

Gyvenome labai didelėje viloje, priešais palmės bei jūra, tiesiog tobula vieta ir vaizdas. Čia apsistojome 3 dienoms, be to su traukiniu dienai vykome į Nicą, pasimėgauti Viduržemio jūra, akmenetu paplūdimiu, žmonėmis, bei nuostabiais architektūriniais pastatais. Kanuose neturejome nė laisvos minutės, mus priėmęs žmogus, mus vežiojo nesustodamas bei rodydamas visas gražiausias vietas. Ragavome daug skanaus vyno, užkandžių, naktį maudėmės jūroje, sėdėjome ant akmenų, vaikščiojom kiek tik kojos leido, o pasiklysti netgi teko, tačiau viskas baigėsi gerai.

V. Šmerauskaitės nuotr./Nicoje
V. Šmerauskaitės nuotr./Nicoje

Planavome dar spėti į Paryžių nutranzuoti nakčiai, bet, deja, iš ten mums neatsiliepė priimantis žmogus, tad nuspresndėmė diena ilgiau pasilikti Kanuose. O iš ten tranzuojant į Vokietiją kilo keblumų, ilgai strigome tai vienoje tai kitoje stotelėje, laikas tirpo, kadangi skubėjome į Vokietiją, kur turėjome nusipirkusios lėktuvo bilietus atgal į Lietuvą, Kauną.

V. Šmerauskaitės nuotr./Pakeleivis kelionėje atgal
V. Šmerauskaitės nuotr./Pakeleivis kelionėje atgal

Atsisėdome i mašiną, kur mus nerealiai greitai „skraidino“ panelė su vaikinu, kuri pasirodo buvo pusiau lietuvė, ji labai apsidžiaugė, mes taipogi, persimetėm keliais lietuviškais žodžiais, kuriuos ją išmokė jos močiutė. Atvežė iki oro uosto skubiai. Dar sumaišėme oro uostus, nuvykome į vieną, tačiau mums reikėjo kito, į kurį tuo nakties metu niekas nevažiavo. Ir keista, nes jį mažai kas žinojo. Tačiau vos ne vos pavyko rasti labai didelės širdies moterį, jei neklystu degalinėje, kuri nuo savo namu net 150 km nusuko, kad tik mus nuvežtų iki reikiamo oro uosto (o užsipylė benzino sau į darbą ir iki namų kitai dienai), net draugam skambino, įsijungė navigaciją, kad kuo tiksliau ir greičiau rastų mums reikalingą uostą. Labai nuoširdus poelgis. Siūlėm jai ir cigarečių lietuviškų ir gėrimų kokių turėjom, ir pinigėlio, tačiau jai nieko nereikėjo.

V. Šmerauskaitės nuotr./Trečia šalis – Vokietija
V. Šmerauskaitės nuotr./Trečia šalis – Vokietija

Atvykome laiku, padėkojome atsisveikinome, bei atėję į oro uostą laukėme. Ieva (mano draugė) užmigo ant grindų, aš ėjau nusipirkto šokolado, pasikroviau mobilųjį, grįžau prie draugės. Ji nubudo ir nesuprato, kas dedasi, kur ji yra. Nuraminau ją. Va, ką daro toks ilgas kelias, mažas miego valandų skaičius, nervai, skubėjimas, baimė, troškimas. 

Sulaukėme skrydžio, lėktuve miegojome, atrodo skrydis truko vos minutę, atsibudome jau Kaune. Išlipome, nusipirkome kebabų, suvalgėme ir autobusu grįžome į savo miestą Vilnių. 4000 km per 8 paras su beveik 1500 lt išlaidomis abiems. Buvo tarsi pasaka, kuria niekas netikėjo, tačiau mes tą pasaką išgyvenom. Ir visiems įrodėme nuotraukomis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje