Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Mano Juodoji Afrika“: apie savanorystę Zambijoje išsamiai

Nuotaka
I.Pavliukevičiaus nuotr. / Nuotaka
Šaltinis: 15min
0
A A

Kalbant atvirai, po 12-tos klasės svajojau keliauti ir padaryti kažką gero kitiems, nes graužiau save, kad gyvenu tą egoistišką gyvenimą, kai nieko neveiki tik egzistuoji. Visą laiką su malonumu klausydavausi pasakojimų, daugiausia iš Skandinavų šalių, apie jaunimą, kuris po mokslų mokykloje metus ar daugiau keliauja po pasaulį, kol apsisprendžia, ko nori.

 
Bet tai man liko svajone dar vieniems metams. Pasidaviau „miniai“ ir po gimnazijos įstojau į Medicinos fakultetą Vilniaus universitete. Negaliu pasakyti, kad buvau ten laimingas. Buvo daug priežasčių, bet dabar jų nevardinsiu. Todėl visus metus taip ir apgaudinėjau pats save. 
 
Vis dėlto vieną dieną benaršydamas internete radau reklamą su antrašte „volunteering in Africa“ (savanorystė Afrikoje) ir supratau – tai yra tai, ko aš noriu. Be abejo, apsisprendimas buvo sunkus, palikti šeimą, mesti mokslus, palikti visa tai, ką buvau susikūręs per 19 metų ir išvykti kažkur į nežinomybę... vis dėlto noras buvo stipresnis nei baimė.
 
Kalbant apie žmonių, šeimos, artimųjų ir draugų požiūrį į tokią kelionę, nuomonių buvo įvairių. Vis dėlto sunkiausia buvo pasakyti viso gero, ir man, ir jiems. Kaip bebūtų, pirma kelionė, ir dar taip ilgam, taip toli.
 
Danų organizacijos pavadinimas su kuria išvažiavau savanoriauti „Humana people to people“. Programa prasidėjo Danijoje, kur praleidau 6 mėnesius. Šis laikotarpis vadinamas „preparation for Africa“ (pasiruošimas Afrikai): mokymai, darbas su vaikais, konferencijos ir gyvenimas su jaunais žmonėmis, kurie siekia to paties tikslo. Be visko dar buvo ir pinigų užsidirbimas kelionei į Afriką, t.y bilietas, vakcinos, antimaliarinės tabletes ir t.t. 
 
Po šio pasiruošimo iškeliavau į Zambiją, Samfya regioną, „Child Aid“ programą.
 
Afrika – kas labiausiai pribloškė? 
 
Tik išlipus iš lėktuvo pirmiausiai tiesiogine to žodžio prasme pribloškė karštis. Vis dėlto atvykus lietaus sezonu spalvos buvo pasakiškos. Pačioje Zambijos sostinėje Lusakoje neįmanoma nepastebėti šiukšlyno. Tikriausiai tik Afrikoje įmanoma tokį pamatyti, sunku ir įsivaizduoti. 
I.Pavliukevičiaus nuotr./Kažkas sudomino
I.Pavliukevičiaus nuotr./Kažkas sudomino
Žmonės labai paslaugūs, begalė besišypsančių veidų, visą laiką šypsosi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo visi laimingi, visi šoka, dainuoja, rengiasi spalvingai, džiaugiasi kiekvienu menkniekiu, nėra jokio streso, jokio skubėjimo, irzlumo, neapykantos... tik kažkaip visam tam trūksta tikrumo.
 
Visgi adaptacija sunki nebuvo. Kai supranti, jog tai tu, kuris atsidūrė naujoje kultūroje, o ne jie, tada viskas iš karto lengviau, paprasčiau – arba aš prisitaikau, arba važiuoju namo.
 
Šalis, į kurią atvykau
 
Zambijos populiacija yra viena mažiausių Afrikos žemyne – apie 10 mln., bet šalies dydis yra beveik kaip pusė Europos. Visoje Zambijoje yra 7 skirtingos kalbos (vietinės) ir anglu, nes tai buvusi Didžiosios Britanijos kolonija. Daugiau nei 70 genčių. Apie 80 proc.  krikščionys. Kas be ko, tiki ir vietiniais dievais ar šamanais. 
I.Pavliukevičiaus nuotr./Moterys neaančios kukurūsus ant galvos
I.Pavliukevičiaus nuotr./Moterys, nešančios kukurūzus ant galvos
Gyvenimas mieste. Čia žmonės yra išmokę gyventi su labai mažais ištekliais. Pagrindinis pinigų gavimo šaltinis yra gatvės, kuriose jie vaikšto su daiktais ant galvų, bando parduoti menkniekius arba tiesiog sėdi su išdėliotomis prekėmis. Pradedant nuo riešutų, vaisių ar daržovių, baigiant elektronika. Bedarbių daugiau nei 60 proc.
 
Pats gyvenau Afrikos kaime, kur atsiskleidžia tikroji Zambija. Vietiniai tave supa kiekvieną dieną, tos pačios gyvenimo sąlygos. Vandenį nešdavomės iš šulinių, prausdavomės lauke iš šiaudų suręstoje užuovėjoje. Gyventi nusprendėme kaime, nes žinojom, kad .bus lengviau susidraugauti su vietiniais, pamatyti visas problemas iš arčiau ir su jomis kovoti. 
I.Pavliukevičiaus nuotr./Audros debesys
I.Pavliukevičiaus nuotr./Audros debesys
Klimatas. Pats atvažiavau į lietaus sezono pabaigą, tuo metu buvo labai karšta ir drėgna, miegoti buvo beveik neįmanoma, bent jau pradžioje. Temperatūros nepasakysiu, niekas tokių dalykų ten nematuoja. Po mėnesio prasidėjo sausros sezonas, viskas po truputį pradėjo džiūti, keisti spalvas, ir taip visus likusius penkis mėnesius nemačiau jokių kritulių.
 
Gamta Zambijoje. „Čia tikroji Afrika“, – taip sako joje gyvenantys. Iš tikrųjų Zambijoje galima rasti beveik viską, kas
I.Pavliukevičiaus nuotr./Viktorijos kriokliai
I.Pavliukevičiaus nuotr./Viktorijos kriokliai
yra pasakojama apie Afriką. Išskyrus vandenyną ir dykumas. Pats apkeliavau daugiau mažiau visą Zambiją – upės, ežerai, karštos srovės, „bušmenų“ buveinės, kalnai, džiunglės, daug gyvūnų ir svarbiausia vieni didžiausių krioklių pasaulyje – Viktorijos kriokliai.
 
Gyvenimas kaime ir maistas
 
Kaime – žvejyba, žemdirbystė. Labai mažai vaikų, kurie baigia mokyklą. Mergaitės, pradėjusios mokyklą jaunesnės nei 10 metų, po 5 klasių jau laikomos suaugusiomis ir gali ištekėti. Dauguma kaimiečių tiki tradiciniais gydytojais. Kaime žmonės džiaugiasi mažais dalykais, ir problemos yra pasidalijamos, vieni kitiems padeda nutikus nelaimei. 
 
Maistas. Pradžioje valgėm daug baltos duonos su sviestu ir arbata pusryčiams. Grįžus namo, nesinori į tai net žiūrėti. Dienos meniu dažniausiai nuspręsdavome patys, tik bėda, kad nelabai didelis pasirinkimas. Rinkdavomės iš šių produktų: makaronai, pupelės, ryžiai, soja. Juos kombinuodavom skirtingai, taigi iš šių keturių turėjom 16 patiekalų. Juokas juokais, bet tai realybė. 
 
Taip pat kiaušiniai, pomidorai, svogūnai, kartais česnakas, o jei nuvažiuodavome į didesnį miestą, tada ir šokolado paragaudavome. Kai išvažiuodavome į susitikimus ar kokią programą, tai dažniausiai valgydavome „nshima“ (įsivaizduokit manų košę be pieno, be cukraus, be druskos, tik vanduo) su žuvimi arba vištiena, kartais mėsytės ar drugelių lervų pasiimdavome. „Nshima“ man patinka, ir valgyti įrankiais grįžus sunku priprasti. 
 
Apie vaisius. Atvažiavus valgėm mango, daug mango, buvo pats jų įkarštis, lipi į medį, nusiskini ir valgai. Taip pat guavos, keistas vaisius, iš pradžių nelabai patiko, bet vėliau pripratau. Arbūzų ir ananasų nedaug. Cukranendrės – įdomus daiktas, skanu, kerti kaip pagalį, nulupi ir iščiulpi cukrų su vandeniu. Taip pat pusryčiams dažnokai pasiimdavau avokadų. Labai dideli, minkšti ir net neprimena Lietuvoje parduodamų. Apelsinai taip pat skanūs. Bet bananai – fantastika. Tokie saldūs, kad sustoti valgyti neįmanoma. Grįždami iš kelionės po krioklius, pasiėmėm daugiai kaip 50 bananų už 2,50 Lt ir dviese juos suvalgėm. Kieme vis laukėm nokstančių kitos rūšies apelsinų, mandarinų ir papajų.  Valgėm daug žemės riešutų, šviežių, virtų, keptų ir pan.
 
Dauguma afrikiečių pamatę baltąjį galvoja, jog mes esam aptekę  pinigais. Daugelis iš jų  prieina išmaldos, vien dėl to, kad tu baltas ir net paaiškinus, jog neturi, retai kuris patiki. Turguje bando apgauti ir už viską paprašyti didesnės sumos. Tik labiau išsilavinę, daugiau matę žmonės supranta, jog mes tokie patys kaip ir jie.
I.Pavliukevičiaus nuotr./Mano draugeliai
I.Pavliukevičiaus nuotr./Mano draugeliai
Vaikai atbėgę pradeda apžiūrinėti baltą odą, gnaibioti, žiūrėti, kaip virsta į raudoną ir vėl baltą. Einant gatve visi vaikai šaukia „musungu“ (baltasis) arba „how are you?“. Tada bėga visi paskui, net jei važiuoji dviračiu. Ir atrodo, kad jiems niekas daugiau laimės nesuteikia, kaip paprastas pasisveikinimas jų vietine kalba. 
 
Savanorystės darbai
 
Pirmasis darbelis, kurį nuveikėme, buvo savanorių mokymai. Vietinių savanorių, kurie kas mėnesį susirinkdavo pas mus biure sužinoti apie ŽIV/AIDS. Pasimokę ir jie gauna sertifikatą ir leidimą mokyti kitus. Po apmokymų jie eidavo į savo kaimelius ir švietė aplinkinius žmones apie pavojingą ligą vietine kalba.
 
Vienas iš svarbesnių įgyvendintų darbų – atidaryti penki nauji darželiai mūsų rajone. Gavome paramą iš organizacijos, surengėm mokymus darželių auklėtojams. Su bendruomenėmis buvo sutarta dėl pastatų, kuriuose vaikai mokysis. Vieni turėjo, kiti statė naujus. Veliau eidavom per darželius ir patys vesdavome pamokas, jas stebėdavome. Taip pat patys statėme vaikams žaidimų aikšteles naujuose darželiuose. 
I.Pavliukevičiaus nuotr./Mundubi Basic School
I.Pavliukevičiaus nuotr./Mundubi pagrindinė mokykla
Statėm tualetus, įrenginėjome naujus gręžinius, vandens pompas. Važinėjom po kaimus, organizavom kaimo susitikimus, kalbėdavome su žmonėmis apie reikalus.  Ir galiausiai kartu nuspręsdavome, kur, kada ir kas bus statoma.
 
Be visų veiklų, vedėm įvairias pamokas mokyklose (apie AIDS, higieną, tropines ligas ir t.t.)
 
Aplankęs vieną iš mokyklų, pamačiau, jog ši neturi stogo, todėl nusprendžiau surinkti pinigų stogui prašydamas draugų. Ir man pavyko. Ne visiškai pakankamai, bet sugebėjau išsisukti. Pažinojau pardavėjus, kurie nuleido kainą stogo plokštėms, stulpams, vinims ir pan. Pažinojau ir žmogų, kuris viską atvežė nemokamai, ir suorganizavau vietinius, kurie už pietus atėjo į talką. Galiausiai mokyklose statėm krepšinio lentas ir apmokėm vietinius žaisti.
 
Organizavom šventes, tokias kaip pasaulio tualeto diena, vandens ir pan. Apdovanojimai, konkursai, tradiciniai šokiai, muzika, ritmai. Rengėm stovyklą vaikams. 
 
Afrika keičia mane daugiau nei aš ją
 
Žinau, kad būdamas Afrikoje pasikeičiau... tai supratau grįžęs. Kai pamačiau, kad man visi ir viskas atrodo kitokie ir kitaip – draugai, šeima, pastatai ir gamta. Į viską dabar žvelgiu per kitokią prizmę. 
 
Taip pat kasdieninius dalykus po Afrikos pradedi vertinti daug labiau, kad ir, pavyzdžiui, dušas, arba dar nuostabiau karštas dušas, tualetas ant kurio galima atsisėsti, elektra, vanduo iš čiaupo. Būdamas Europoje net nesusimąstai apie šiuos dalykus.
I.Pavliukevičiaus nuotr./Afrikos vakaras
I.Pavliukevičiaus nuotr./Afrikos vakaras
Patirtis, įgytos savybės ir išgyvenimai, patirti  Zambijoje, yra neįkainojami. Visų pirma, tapau daug savarankiškesnis, atsakingesnis, geriau sprendžiantis įvairias užduotis ir problemas. Taip pat socialinio gyvenimo įgūdžių tobulėjimas. Anglų kalbos žinios, bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio. Be to, portugalų kalbos pagrindai ir netgi vietinė afrikiečių kalba. Kultūriniai mainai taip pat vienas iš svarbiausių dalykų šioje programoje. Pagalvojus, kaip visa ši patirtis sutelpa tik į vienus metus, skamba neįtikėtinai.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Zambija Afrika
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje