Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Kuprinėtojų nuotykiai“. Fantastiškasis Azerbaidžanas: nuo Baku galios spindesio iki vaišingų kaimelio vestuvių

Mus priglaudusi šeimyna Terter kaime
Karolio ir Evelinos nuotr. / Mus priglaudusi šeimyna Terter kaime
Šaltinis: 15min
0
A A

Išlaidoms Adzerbaidžane suskaičiuoti mums tereikėjo vos kelių akimirkų. Išgirdę gandus, kad maistas ten daug brangesnis nei Gruzijoj, mes užsipirkom atsargų bent kelioms dienoms, o jos taip ir liko snausti kuprinių dugnuose. Visą savaitę dosniai maitino visi, ką tik sutikdavom savo kelyje arba kieno gyvenimo kely atsirasdavome mes. Mūsų gyslomis teka arbata jau nuo Turkijos laikų, o štai šitoj šaly mes savo skrandžiuose prikaupėm maistingo kraičio dar kelioms savaitėm.


View Aplink pasauli -- 15min in a larger map - Karolio ir Evelinos kelionės maršrutas

Baiminamės išlepti, nes ir kitose šalyse norėsis, kad dažnas mus kviestų už savo vakariene nukrauto stalo ar apdalintų skanėstais. „Geriausi kada nors valgyti šašlykai“, – murkia Karolis, kramtydamas minkštą ir sultingą mėsą. 

„Šašlyk mašlyk“, – patenkinti juokiasi ir netikėtai susistabdyti policininkai, kurie iš valstybinio atlyginimo gyventi nė neketina. Jų dažniausiai iš Vokietijos varomos mašinos gerokai papildo asmeninį biudžetą. „Turiu 5 namus. Ir išlaidoms man prireikia bent 3 tūkstančių eurų, kaip aš galėčiau išgyventi iš tų 300 dolerių“, – atsidusęs, kad turtai laimės jam neatnešė, vėliau atviravo vienas iš jų. 

Palapinė irgi aptingo jau seniai bestatyta. Nesvarbu ryte ar vakare, riedant mašina ar stovint šalikelėj, vis atsiranda žmonių, kuriems pakviesti keliautojus yra garbė, o svečias – palaiminimas namams. Vis tik visi pakvietimai buvo spalvingi, kartais su komišku ir labai dažnai keistu prieskoniu, tarsi vaikščiotum kokiam skandinaviškam kine. 

Azerbaidžano sprintas turto taku: Baku 

Karolio ir Evelinos nuotr./Baku pakrantė
Karolio ir Evelinos nuotr./Baku pakrantė

„Turtinga šalis Adzerbaidžanas“, – numykdavo ne vienas Gruzijoj, kai išsitardavom, kad traukiam pas jų kaimynus. „Jie turi naftos“, – jautėm nepikto pavydo gaidelę. Ir nuo pat sienos visi žadėjo neprastą reginį pasiekus sostinę. Atrodo, ši šalis ne juokais užsiėmusi varžybomis su Jungtiniais Arabų Emyratais. „Tuoj čia iškils dangoraižis didesnis nei Dubajuje“, – Falsanas išdidžiai pamoja ranka į kol kas tuštoką vietą greta Kaspijos jūros. Regis, ta pakrantė greit pavirs turtingųjų vilų alėja. Vieni galvas aukštai iškėlę giria tokį Azerbaidžano atsigavimą. Šis kiek sutramdęs vis dar teberusenančias politines žiežirbas dėl Kalnų Karabacho su Armėnija, pradėjo kilti it velykinio pyrago tešla. To, be abejo, nepastebėsi tolyn nuo Baku snaudžiančiuose miesteliuose ir kaimuose. Net vienas seniausių miestų Gandža, pavadintas su Šekspyru lyginamo poeto Nizami Gandžavi vardu, negauna to taip reikiamo dėmesio. Bet argi tai ne daugelio šalių su mažomis išmintingomis išimtimis klaida. 

Naktinis Baku mus pasitiko erdviomis gatvėmis. Čia apšviestos netgi menkiausios detalės. Senamiestis negalėjo paslėpti už jo ištįsusių trijų stiklo liepsnų, taip ir pavadintų Baku Liepsnų projektu. Atrodo, miestas nė nebežino, ką daryti – iš pagrindų rekonstruoti senamiestį, gal net pakertant jį iš pašaknų, ar išsižiojus auginti mielinius pastatus, šalies galios įrodymus. „Pas jus Europoje žmonės perka mažas ekonomiškas mašinas. Čia iš paskutiniųjų, kartais įlįsdami į beprotiškas skolas, perka įmantrias, kaip ir Gruzijoj daugiausiai 4×4 monstriškas mašinas, kad įrodytų vyriškumą“, – pasakoja Baku gyventojas Niko, lyg juokdamasis iš tėvynainių, pats vairuodamas nemažą „Hyundai“. Jis pasišovė mus vežtelėti šen bei ten, nors, regis, mes puikiai būtumėm nupėdinę nuo vietos prie vietos. 

Karolio ir Evelinos nuotr./Naujasis Eurovizijos pastatas
Karolio ir Evelinos nuotr./Naujasis „Eurovizijos“ pastatas

Ruzigaras, kuklus azerbaidžanietis, kurio mažučiame būste mes apsistojome, kas rytą ir vakarą, matyt, ir dažniau tiesdavo kilimėlį maldai. Kalbantis įspūdingai taisyklinga anglų kalba, jis dirba anglų kalbos mokytoju net keliose vietose. Sekmadienio popietę drauge su savo draugu Elšaru iškart panūdo aprodyti ypatingą stebuklingąjį Baku. „Ten vyks „Eurovizija“, – atgalia ranka pamojo stiklinio pastato, augančio tarsi iš jūros link. Be abejo, ne vienas čia skuba priminti apie metų įvykį. „Žinot, kas mane labiausiai erzina? Ogi vakariečiai, kurie bando įrodyti, kad taip, kaip gyvena jie, yra teisingiausias būdas. Mes turim savo kultūrą. Na tai kas, kad mes nenaudojam tualetinio popieriaus ir mūsų pasimatymai nesibaigia lovoje“, – rūstinosi jaunas specialistas. 

Terterio komedijos 

Pridavę pasus Kirgizstano vizai, mes patraukėm Šekio link. Kelios valandos lietingo kelio nuo Baku, ir du solidūs pagyvenę vyrai mus išleidžia kažkokiame apokaliptiniame lauke. Lietus ir rūkas dengia dykumą primenančią laukymę su vieninteli užeiga tarp retai išsimėčiusių aplūžusių medžių. Paklausus vieno vyro, kur yra tualetas, netikėtai jų susirenka solidus būrys. Susidaro įspūdis, kad vyrų Azerbaidžane gausiau nei moterų. Aikštėse, autobusuose, šalikelėse. Net namuose jų apsėda pilnas stalas, kai tuo metu kelios moterys sukasi vis pilstydamos arbatą.

Karolio ir Evelinos nuotr./Mums padovanoti tradiciaki Azerbaidžiano galvos apdangalai
Karolio ir Evelinos nuotr./Mums padovanoti tradiciški Azerbaidžano galvos apdangalai

Sustoja „žiguliukas“, iš bagažinės kyšo medis, viduje išsikerojęs visas sodas. Kaip ne kaip įspraudžiam savo mantą tarp gėlių, patys kažkaip įsiraitom. Vairuotojas Zachyras gero veido, lyg ką tik būtų nužengęs iš senovinės komedijos. Šneka jis tik azeri kalba kur ne kur įterpdamas „asiol, kaziol“, visa kita nesuprantama, tik rankomis mostaguoja plačiai. „Žiguliukas“ kriokia, springsta. Jam uždusus sulekia aplinkiniai tamsoj jo taisyt, nes, matyt, prasta „saliarka“ žvakes „užnešė“. Mašina vėl užkriokia ir mes riedam tolyn. Sninga tiesiai į vargiai benuvalomą stiklą, todėl jis šviesas išjungia visiškai. Taip atkarpomis mes važiuojam visiškoj tamsoj. Komiška, nors ir kiek nesaugu – europietiškais standartais. Skambina broliui į Kazachstaną ir tiesia telefoną mums, kad su juo rusiškai žodžiu kitu persimestumėm. 

Karolio ir Evelinos nuotr./Azerbaidžiano kaimo žmonės
Karolio ir Evelinos nuotr./Azerbaidžano kaimo žmonės

Žinoma, pakviečiami į svečius kažkur į gilumą kaimo – negi atsisakysi tokio nuotykio. Pasitinka gausybė ant laiptų išsirikiavusių vaikų, tuoj pat dengiamas stalas, namuose svečiai – vadinasi, didelė šventė. Vakarienei – gaidžio šiupinys. Tada kaimynų ir giminiečių lankymas. Į ta patį „žiguliuką“ įsispraudžiam 11 žmonių, 2 ant vairuotojo sėdynės. Susišnekėti galim tik iš tarnybos trumpam grįžusiu ir gana gerai rusiškai kalbančiu giminaičiu. „Kapitonas“, – išdidžiai prisistatė jis, mums retkarčiais iš azeri į rusų versdamas jo artimųjų klausimus bei susižavėjimo šūksnius.

Žvelgdami į greta besiglaustančius vaikus ir plačiai besišypsančius, aukso pilna burna suaugusius, atrodo, kad juos pažįstam visą amžinybę. 

Pusryčiai. Karštas pienas su 4 šaukšteliais cukraus. Po to seka arbata. Zachyras mums beria dar bent po tris šaukštelius. Atrodo cukrumi mes tuoj tuoj persisotinsim. Jo jie vartoja gausiai. Sakytumėm, kiek per gausiai. Geria arbatą mažomis stiklinėmis (bardakais), ir tuoj pat žiūrėk vėl pripildo iš naujo. Į kiekvieną jų įsimeta bent po du gabalėlius, kartais deda į burną ir skysčiu jį užsigeria. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Šekyje, cukrus net įvairių spalvų – juodos, ryškiai žalios ar geltonos. Didi cukraus kultūra atsispindi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų kiek pajuodusiuose ir sugedusiuose dantyse ir dažnai diagnozuojamame cukriniame diabete. 

Karolio ir Evelinos nuotr./Evelina ryte Azerbaidžiano kaime
Karolio ir Evelinos nuotr./Evelina ryte Azerbaidžano kaime

Reikia kilt mums į kelią, šeimininkai sunkiai išleidžia, vis gundydami vakarui ruošiamu šašlyku. Jei nebūtumėme pažadėję Šekyje aplankyti Tarlano, naujo mūsų draugo, pakvietusio nakvynei šitame senoviniame mieste, mes greičiausiai dar būtumėme susigundę pasilikti. 

Iki Šekio pakeleivingos mašinos stojo noriai net ir, atrodo, visų užmirštuose keliuose. „Mano svajonė aplankyti Kamčiatką. Jei turėčiau pinigų, pasaulį apkeliaučiau du kartus“, – svarsto veterinaras Jašaras. „Vieną kartą, kad susidaryčiau bendrą įspūdį, antrą, kad galėčiau pažinti nuodugniai“, – aiškina jis gera rusų kalba. Ir pakartoja jau ne kartą Azerbaidžane girdėtą ir čia itin populiarų posakį: „Jei skaitai – nežinai nieko. Jei keliauji – žinai labai daug.“ Dėl to ne vienas atsidūsta išgirdęs apie mūsų pradėtą Odisėją. Ne tik patys žavisi, bet dar skambina artimiesiems, pasidalyti, kokie keliautojai yra jų namuose ar mašinose. 

Šiaurinis Adzerbaidžanas 

Šekis – senovinis miestas, artėjant pavasariui vis tiek pasitinka visas puriam sniege. Nors visur ledas, sniegas ir varvekliai, Tarlano namų kieme vis dar šykščiai čiurlena fontanas. Jo vanduo – išgelbėjimas užšalus visiems kitiems vamzdžiams. Netrukus po arbatos ceremonijos, prasideda uogienių ragavimo metas. Tarlano mamos gaminti šilkmedžio ar sedulos uogų džemai, ir greit jau mūsų širdys visai apsąla. Ką tik Baku viešbučio vadybininko darbą gavęs ir paskutines dienas Šekyje gyvenantis Tarlanas labai rūpestingas. Vietinės kultūros gyvoji galerija tęsėsi jo sesers odontologės namuose. Mes gerai įsiplepėjom su jos uošviu, savo amato besiilginčiu metalo raižinių meistru, kurio talentas, regis, posovietinei Adzerbaidžano kultūrai nebereikalingas. Jis ilgesingai išvyniojo savo įrankius, ištraukė kiek apglamžytus juodraščius ir meiliai į juos žiūrėdamas pasakojo, kaip dar norėtų šį tą nukalti, kad galėtų vaikams ir anūkams pagelbėti. „Pas jus Lietuvoje privatūs namai yra skirtingi. Jūs visada buvote maištautojai. Štai aš statydamas namą turėjau tokius pat brėžinius, kaip ir visi kiti“, – su pavydo gaidele pasakojo menininkas.

Karolio ir Evelinos nuotr./Arbatos ir namų aildymas
Karolio ir Evelinos nuotr./Arbatos ir namų šildymas

Šekis, kažkada galėjęs didžiuotis kaip vienas stipriausių tarp Kaukazo chanatų, buvo stipriai nuniokotas upės Kiš išdaigų bei 19 a. pradžios įsilaužėlių iš Rusijos imperijos. Iš to meto 40 puošnių pastatų, telikusi vien tik Šekio Khano pilis. Akys raibo nuo gausių stiklo mozaikų, pagamintų be vinies ar klijų. It chrestomatinė bibliotekininkė atrodanti muziejininkė storo stiklo akiniais ir pakeltu kuodu pasakojo apie chanatų ir imperijų vingius. Įdomu dar ir tai, kad didžioji dalis Adzerbaidžano po Irano ir Rusijos imperijos dalybų su bent 40 milijonų gyventojų ir, žinoma, atitinkama teritorija, taip ir liko Irane. 

Sutuoktuvės kaimelyje 

Savaitės pabaigoje netikėtai atsiduriam azerbaidžanietiškose vestuvėse. Vienas esminių

Karolio ir Evelinos nuotr./Vestuvėse nuotaka privalo būti liūdna, mat jai tenka palikti namus
Karolio ir Evelinos nuotr./Vestuvėse nuotaka privalo būti liūdna, mat jai tenka palikti namus

pasirengimo darbų – kaimo vyrai sumezga jautukui kojas ir paskerdžia jį „halal“ būdu. „Halal“ panašiai kaip ir žydiškas košerinis skerdimas turi savą techniką – vienas žinovų staigiai perrėžia aštriu peiliu gyvuliui kaklą taip, kad kraujas nustotų tekėti į smegenis. Gyvulys kurį laiką dar spardosi, kiek leidžia surištos kojos. Šiaip jau kai kurios šalys siekia uždrausti tokį nehumanišką būdą, tačiau tiek musulmonai, tiek žydai laikosi tvirtai – taip geriau, juk smegenų kraujoplūdis gyvūnui neskausmingas. Taigi su pasididžiavimu bent trijų kartų atstovai uždeda kojas ant ką tik besiraičiusio gyvulio. Jau kitą dieną gana paprastai paruošta mėsa gausiai nešama išalkusiems svečiams. 

Vestuvių dieną ceremonijos pradžioj prie visos svitos pjaunama avis – auka jaunajai. Tuoj pat jauniesiems krauju paišoma kakta. Jaunajai tai linkėjimas karšto būdo, kad greit galėtų prisitaikyti prie gyvenimo pas uošvius. Tada jaunoji garsiai ir vikriai tarkšteli žengdama per lėkštes. Netikėtai pasipila ryžiai ir monetos, kad tas gyvenimas būtų kuo turtingesnis. Uošvienė paglosto jaunajai galvą, taip sušvelnindama neramią marčios dalią. Lietuviškose vestuvėse nuotaka šypsosi nuo ausies iki ausies iki tol, kol nuovargis suparalyžiuoja jai veidą, o štai azerbaidžanietė jaunoji visą šventę sėdi nudūrusi akis. Jos solidi išraiška ir liūdnas žvilgsnis ypač išryškėja prieš kamerą. Juk reikia apliūdėti paliekamus tėvų namus. Vestuvės „nedidelės“ – tik 300 žmonių. Moterys sėdi vienoje pusėje. Ramios tylios. Negeria. Vyrų kone dvigubai daugiau. Jie linksmi, mat geria. Vieni į kitų pusę nevaikšto, retai dairosi. Vis tik svečio teisėmis sėdžiu su vyrais. Jaučiuosi kiek nejaukiai, bet ant kaktos užsirašius nematomą „mano kultūroje taip galima“, tuoj įninku kalbėtis su aplinkiniais. Gyva folklorinė muzika tuoj pat suburia tiek vyrus, tiek moteris. Publikai gerai įsišėlus, netikėtai kyla – pasirodo gana tradicinės – muštynės. Juk vestuvėse daug ir devinto vandens nuo kisieliaus – ano kaimo atvykėlių. Pamaitinti ir pagirdyti svetimieji išvaikomi, „veselė“ linksmai sau tęsiasi...

Karolio ir Evelinos nuotr./Moterys vestuvėse prie vieno stalo, o vyrai prie kito
Karolio ir Evelinos nuotr./Moterys vestuvėse prie vieno stalo, o vyrai prie kito

Po savaitės vaišių, svečiavimųsi jaučiamės vietinės kultūros paragavę deramai. Bekas atveža mus iki policijos posto, kuriame nežinia kodėl mes pakviečiami „paplepėti“. Rusiškai čia moka daugelis, todėl atsikalbėjom į valias. Vėl kimbam į pasitaikiusią krovininę mašiną ir linguojam per Gruziją – atgal Turkijon gauti savo Irano vizų. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje