Varšuva evakuojasi ilgajam Dievo Kūno savaitgaliui – kas prie Mozūrijos ežerų, kas į kalnus aplink Zakopanę, kas prie jūros link Trojmiasto (Trimiesčio). Tiek ir meilės tame metropolyje, jei kas tik gyvas, nutaikęs menkiausią laisvą progą, neša kudašių kuo toliau. O štai Lenkijos didmiesčių priemiesčiai – tai jau tikroji apsilaupiusi mistika. Nesibaigiančių pakelės versliukų virtinės tūlam lietuviui tokios egzotiškos. Tos užkandinės ir okna i drzwi tokios lyg ir savos, pažįstamos, o kartu ir egzotiškos, paslaptingos. Kartais gali pasirodyti, kad visi 38 milijonai lenkų gyventojų užsiima gatvės reklamų gamyba. Jacekas lanksto, Andrzejus klijuoja, Bartoszas maliavoja raudonas raides Promocja dideliu teptuku. Versli šalis, neprikiši.
Automobilių vyslos ir volgos – blogiau nei tranzavimas tarp Šilalės ir Šilutės. Psichologinis dalykas, žmonės sako – štai varšuviečiai galvoja „vis tiek kas nors paims”, todėl stoja kur kas rečiau, nei visiškose plynėse, kur visa kaltė ir atsakomybė būti geram gula ant atskiro individo pečių. Spindi saulėje stiklai, o aš stoviu ne pusvalandį ir ne valandą, keičiu vietas, paeinu pirmyn, pavažiuoju pasitaikiusiu autobusu, aplinkui ima rinktis autostopininkų minia. Vienas, iš veido primenantis neseniai mokyklą baigusį sandėlininką – sakau tai be jokios paniekos sandėlininkams – prieina ir prie manęs.
Aš – Tomas, jis irgi Tomekas, Varšuvoje mokosi profesinėje mokykloje ir dirba budowose statybose. Važiuoja į nedidelį Radomo miestelį, žymų tuo, kad yra tarp Varšuvos ir Krokuvos. Pašnekam ir apie pilką nožna, ir apie krepšinį, ateina metas moterims. Nestojančių mašinų stiklai numaldo man norą priešintis stereotipams ir aiškinti, kad visur yra ir gražių moterų, ir negražių, kad grožis – dalykas subjektyvus, o tema – penktokiška. Na, nebent išskyrus Britų salas – ten tai tikrai objektyviai negražios. Bet tiek to, pavaidinkim negyvą žuvį. Ar jam lietuvės gražios – gražios, ar man lenkės gražios – gražios, o rusės juk visiems pačios gražiausios, tik kaip čia jų visų, bet kokių, kuo gausiau gavus?
Yra, pasirodo, tokia pasitikėjimo savimi programa. Pirmą dieną turi paklausti 50 mergaičių, kiek valandų. Antrą dieną turi paklausti 50 mergaičių, bet taip, kad jos matytų laikrodį ant tavo rankos. Trečią dieną turi paklausti 50 mergaičių bet kokio adreso ir paprašyti, kad tave palydėtų, jei nesunku. Taip po truputį, praėjus vos dviem savaitėms, prieisi prie 50 bučinių, o trečios savaitės pabaigoje jau būsi tiek kietas, kad dvidešimčiai mergaičių tiesiai šviesiai pasiūlysi lytinius santykius. Tomekas priėjo tik iki penktosios dienos, o štai vienam draugui pavyko baigti visą gydymo kursą. Ir kiek iš dvidešimties sutiko?
- Nustebtum, - sako man Tomekas. Ačiū Dievui, man sustoja mašina.
Vestuvės po penkiolikos metų ir cirkininkas
Nežinau, kas nutiko nigeriečiams, bet man jie kaip reta malonūs. Štai ir vėl – prie vairo Macejus, o prieky ir gale – dvi tamsiaodės garbanės iš mišrios šeimos. Macejaus mergina Čiči ir jos sesuo Lulu – nors dešinį nykštį kirskit, dėl vardų nemeluoju. Aštuonviečiu karavanu – pritaikytas ilgoms kelionėms ir muzikos festivaliams – kompanija traukia į mergaičių mamos lenkės vestuves. Su dabartiniu draugu Katovicuose ji išgyveno penkiolika metų – kas begali būti nuoširdžiau, aistringiau ir nestabiliau nei multikultūrinės šeimos. O dabar sukvietė visus į šventę – išgers vyno sode, pakeps kepsnių, susituoks lyg tarp kitko. Gal neturi ką veikti? „Nemanau”, – atsako Čiči. – Mūsų mama beveik visuomet turi ką veikti.”
Merginos vaišina mane pieniškais pyragėliais – pačioms jie nelabai. Juodaodžių skrandžiai dėl biologinių priežasčių mažiau tolerantiški laktozei, nei baltaodžių, ir, norint valgyti pieno produktus, reikia gerti specialius maisto papildus.
Paleistas netoli Katovicų, suprantu per Lenkiją ir vėl važiuojantis trikampiu. Visa, ką galiu daryti – tai atsidusti ir pasiduoti atsitiktinumui. Atsitiktinumas – geras prietelius, jis retai kada nuvilia, o jei ir nuvilia – tai labai nuoširdžiai. Opa – ir sustoja man automobilis tiesiai į Krokuvą, o jame – tikrų tikriausias cirkininkas.
Gerai, gerai, ne visai cirkininkas, akrobatikos trupės treneris, vadybininkas ir vadovas. Užtat su savo treniruojamu mergaičių balaganu keliauja po visą didžiąją Lenkiją, linksmina žmones miestelių šventėse, sporto renginiuose ir turizmo mugėse. Dabar grįžta iš Gdansko. Stuksena į tachometrą, kuriame tik ir verčiasi nuliai – per metus mažiausiai 100 tūkstančių kilometrų, daugiau nei trys šimtai per dieną. O kam tuomet gyventi Krokuvoje, Lenkijos pietuose, o ne, tarkim, pačiame viduryje – Lodzėje?
Lodzės paminėjimas negali neprajuokinti, ir krizena barzdotas, kresnas buvęs akrobatas. Krokuvoje prabėgo visa jaunystė, geriausi laikai, kai dar pats lakstė lynu ir vertėsi salto, kai neskaudėjo nugaros ir skersinį tvirtai laikė rankos. Todėl dabar, nuo kalnų žvelgdamas į gimtą miestą, geriau jau kasdien važiuos nuo Vilniaus iki Klaipėdos, nei kraustysis gyventi kur kitur.
Kaip myli Krokuvą, pajusti labai gerai gali ir tas, kuris į ją atvažiavo iš Varšuvos. Lengviau atsikvėpiu, kojos pačios neša centro link, veide tvieskia šypsena. Jaučiuosi lyg būčiau namie. Draugiškos pilkai geltonų plytų senamiesčio gatvės, parkai ir nepiktas turistų šurmulys tarytum apglėbia mane, ir man taip džiugu, kad aš vėl čia – įmanyčiau, pulčiau ir mėlyną tramvajų apkabinčiau. Nežinau, kokiai mistikai tai nurašyti, turiu teoriją, kad kasdien matomas tikras, neatstatytas senamiestis, nors dažniausiai ir autokratijos pasekmė, į žmonių sielas įneša tam tikros esminės laisvės, verčiančios ją vertinti labiau, nei tvarką ar gerovę. Apkabinčiau tramvajų, o jis linksmai skambintų varpeliu ir neštų mane pro Vavelį į Juzefo Dietlos gatvę, kur laukia puiki draugė Marta. Marta, beje, yra labai šilta ir nuoširdi lesbietė, kuri pernai dar buvo tik pažįstama. Po to, kai mus abu pernai prie Vyslos apiplėšė, tapome tikrais draugais.
