Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuva-Makedonija-Olandija autostopu per mėnesį. 8 Skopjė-Novi Sadas: kaip važiuojant sunkvežimiu išsivirti kavos

Pro traukinio langa
M.Podnieces nuotr. / Pro traukinio langa
Šaltinis: 15min
0
A A

Nu ir vis tiek aš suknistas vakarietis: nedaviau konduktoriui kyšio, net nelabai ir pagalvojau apie tokią galimybę. Todėl už traukinį Belgradas-Novi Sadas moku pusantro karto daugiau, nei turėčiau, juokiasi iš manęs visas vagonas: penki studentai, visi nepriklausomai nuo lyties su „kedais“. „Bachūrai“ amžinom šypsenom ir įžūliom akim, ir „panikės“, demonstratyviai žiūrinčios pro langą. Nors turiu spėjimų, tikrosios priežasties, kodėl „panikės“ taip mėgsta papūsti pablizgintas „lūpikes“ ir atrodyti abejingos/susinervinusios, dar neišsiaiškinau. Čia būdas sukelti geismą, būdas atsiriboti ar keistai persipynę abu? Čia mamos jas taip išmokė, ar mokykloj, o gal kai kam ir prigimtimi duota?.. Ar turtinė padėtis bei kultūros provincialumas tam turi įtakos?

Vojvodinos link Serbija tolygiai plokštėja, leidžiasi violetinis vakaras, o aš poniškai brangiai važiuoju traukiniu. Ai, tiek to: pinigai juk vis tiek ne mano, į saują dvigubai daugiau, nei kainuoja bilietas, Belgrade įkišo paskutinės sustabdytos mašinos vairuotojas. „Mes irgi jauni buvom, irgi tranzuodavom,“ pasakė, o aš violetiniame vakare net nepamenu, padėkojau ar ne. Aš likau stovėti ir laukti iš tunelio išlįsiančio traukinio, o automobilis, kuriame, beje, sėdėjo ir Marta, pradingo Belgrado kamščiuose. Dinarų dar ir vyno taurei Novi Sade užteks.

Martos, mano draugės latvės, tikslas kol kas ir tebuvo Belgradas, o man metas į Šiaurę, todėl nusigauti iki Novi Sado – pats tas. Marta pora dienų pasivaikščios po savo baltąjį miestą, tada pasavanoriaus „Exit“ festivalyje, paskui susiras darbą hostelyje, paskui išvažiuos į Olandiją… Kai traukinyje užklumpa vakaras, viskas atrodo keisčiau, nei rytais, dienomis ar naktimis, nei tvirtai stovint ant žemės. Nenugalimas vienakryptis eismas žmogų veikia savotiškai.

Keista, kad kelionę pradėjome kartu, iš karščiu alsuojančios Skopjės, o nesusitiksime dabar jau

M.Podnieces nuotr./Bendrakeleivė Marta gamina kavą
M.Podnieces nuotr./Bendrakeleivė Marta gamina kavą

ilgai. Nuo Aleksandro ir jo arklio pėsčiomis traukėme per albaniškuosius rajonus, per dulkes ir smogą, pasroviui murzinai Vardaro upei, pro Skopjės Saemą („Saem“ – mugė, parodų centras, kaip lietuviškai skamba - suėjims!), pro viešbutį „Kontinental“, prie kurio sustoja keleiviniai autobusai, pro žalius ir raudonus multifunkcinius kioskelius – tokių niekur kitur nepamatysi, čia nusipirkti galima nuo kramtoškės iki dienos pietų. Bet mes užkandom kitur: ant pakelės medžių augo slyvos, ant gatvės kažkas pametė trešnių. Abu normaliai nemiegoję. Marta su dviem krepšiais – visu turtu, kurį pasiėmė iš Latvijos, suvisam. Aš – atkeliavęs į pirmąjį savo kelionės tikslą ir miglotai suprantantis, kad smagus nuolydis į Pietus baigėsi, dabar teks kopti į Šiaurę. Bet tai pasijus tik ties Slovėnija, tad šiek tiek laiko dar turiu.

Ir iš kur man galėjo šauti į galvą tada, kad pirmieji nuobodulio ženklai pasirodys Novi Sade? Kad mane priimanti savanorė slovakė Martina pasirodys nuobodesnė, nei dėl devyneto verkianti klasės pirmūnė? Esu pratęs rusiškai nepasitikėti negeriančiais ir nerūkančiais žmonėmis, o ji dar ir skaito serbiškas knygas, bet gatvėje serbiškai susišnekėti nesugeba. Sėdėjimas vyno šventėje žiaurrriai prailgsta, ir aš vėl toje situacijoje, kai aplinkinių klegesys vilioja labiau, nei kompanionė, bet kažkaip negražu. Panarini galvą kaip arklys ir seki per studentų miestą į nuobodų butą, nes rytoj anksti keltis, ir metalinės lifto durys su grotuotu langeliu užsiveria nelyginant karcerio. „Slovakijoje bandė uždrausti abortus, bet neuždraudė, nes dauguma nėščių paauglių, visi gi žino, yra čigonės!“ toleranciją ir diskriminaciją viename sakinyje sutalpina Martina, o aš nejučiomis prisimenu dienraštį „Respublika“: jei visi žino, tai faktas.

Bet čia vakare, o vidurdienį, ant pačios Serbijos sienos, kur laksto šunys, muitininkai ir valiutos keitėjai, man galutinai suplyšo batai. Bet kai tranzuoji, šalia – išsiilgta atsipūtusi draugė, diena atrodo nesibaigianti, o pro asfaltą prasikalusiose žolėse čirškia žiogai, suplyšusius batus labai lengva palikti pakelėje. „Kaip jau praeitą etapą,“ niūniuoju sau, ir sustoja didelis mėlynas sunkvežimis.

M.Podnieces nuotr./Pakeliui į Novi Sada
M.Podnieces nuotr./Pakeliui į Novi Sada

Nepykit už lentyninį mąstymą, bet fūristus irgi grubiai galima skirstyti į kelias kategorijas, pagal atsakymą į klausimą „Ar jums patinka jūsų darbas?“ Pirmieji numoja ranka ir sako: aaaaaaaaai tai, leistų kas – rytoj pat keisčiau. Vadinasi, meteliai jau atvažinėti, nugara skauda, šalikelės mergaitės nebetraukia. Kiti sako, kad darbas yra darbas. Vadinasi, nugara dar skauda nelabai, bet paskauda, o pakelės valgyklose šiupininė visai nebloga. Treti tikina sergantys „važiavimo liga“, ir jiems, nors ir baisu plėšikų, nors ir meteliai jau atvažinėti, ir spiritas su vynuogių sultimis atsibodęs, bet smagu. Taip pat smagu, kaip tarybiniam darbininkui, visą dieną klojusiam plyteles, būdavo smagu su chebra išmaukti „rašalo“ butelaitį.

M.Podnieces nuotr./Pietūs kelyje
M.Podnieces nuotr./Pietūs kelyje

O mūsų geradaris, Serbijos vengras, ketvirtos kategorijos: kabinoje jis kaip namie, jam čia taip patinka ir tinka, kad net liežuvis nesiverčia nieko klausti. Šokinėja sau sėdynėje, sukioja baranką pietinės Serbijos kalnų serpantinais, ir jam visiškai ne problema, kad Marta susirangė ant gulto ir nusimovė batus, ar kad ant to paties serpantino stabtelti reikia. „Pats daug tranzuodavau, o dabar nebereikia – sau važiuoju ir viskas tvarkoj,“ toks džiugesys skamba balse! „Tai jūs prisnūskit, nusitaisyk kėdę kaip patogiau.“ Aš, aišku, nusitaisau ją taip, kad jaučiuosi kaip amerikietiškuose kalneliuose – aukštyn žemyn kairėn dešinėn…

M.Podnieces nuotr./Gerasis vairuotojas
M.Podnieces nuotr./Gerasis vairuotoja


Kai prabundam, fūristas apverčia dėklą ir parodo mums pietus: omletas, salotos, padažas, man – skardinė graikiško alaus, Martai – limonadas. Negi dėl patriarchato pyksi, kai šiandien valgęs tik trešnių nuo šaligatvio? Jei nejudėtumėm 90 km/h duobėtais keliais, jaustumėmės kaip pas mamą. „Viskas namų gamybos,“ juokiasi vairuotojas. „Kabinoje viskas įmanoma.“ Po pietų įmanoma gerti kavą: ištraukiam kelis pakelius tirpiosios, vairuotojas pastato primusą, aš laikau arbatinuką, o jis primusą – on the go, nesustojam nei akimirkai. Porą kartų suklykiam, kai pernelyg užsikalbėjęs Suboticos vengras nelaiko sunkvežimio lygsvaros ir svyra link griovio, bet kava, tegul ir ne per karšta, paruošta.

„Ne, nu šitaip dar nebuvo,“ nusprendžiam su Marta, kai mūsų vairuotojas nusuka link Smederevo. Iki Belgrado apie šimtą kilometrų, mes – žaliose pagreitkelės pievose, sotūs laimingi ir keliaujantys. Surūkom po makedonišką cigaretę: Marta turi įprotį ją palaižyti prieš įsidėdama burnon, neva tabakas per sausas. Hm. Pagaliau viduje atsisveikinam su čigoniškais Balkanų nuotykiais – tik ar ilgam? Ir pasigaunam automobiliuką iki sostinės. O toliau jau visi viską žino: vakarai pro traukinio langą keisti, bet serbiškos dienos sunkvežimiuose irgi priplaukę.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje