Lietuva-Makedonija-Olandija autostopu per mėnesį: 1. Iš Alytaus į Varšuvą – „tranzuotojo klasika"

Tariami pavojai ir kiti nepatogumai, tykantys tavęs kelyje – šaltis, karštis, alkis, troškulys, vienatvė, nesėkmė, lietus, nepatogios vietos nakvynei, nuobodulys, pyktis, apiplėšimai, išprievartavimai ir nužudymai – praranda bet kokią prasmę tavojoj mąstymo sistemoj ir smegenys priima juos kaip duotybę, kaip kažką, kas bus arba ne, o ne kažką, nuo ko galėjai apsisaugoti.

Baimė, jei ji tokia ir egzistuoja, akivaizdžiai išėjusi parūkyti – tavo likimas priklauso nebe tau, o keliui, laikui, kitiems žmonėms, ir tuo pat metu jautiesi visiškas ne tik savęs, bet ir viso pasaulio šeimininkas: kelias vingiuoja į nematytus horizontus, plaukelius ant kūno piestu kelia, ausų membranas virpina dieviškos nuovargio, naujos informacijos ir visiškos laisvės bangos. Kuriam laikui iškritęs iš bet kokios bendruomenės, iš esmės joms visoms esi laikinai miręs, o pačiam sau – kaip niekuomet gyvas, puikiai supranti, kad šiuo metu nieko neveiki, bet jautiesi lyg į nepažįstamą atmosferą įšokęs pasiklydęs meteoras – judi taip greitai, kad jauti oro pasipriešinimo karštį ant odos.

Bandai nagrinėti, knibinėti šį jausmą, traukyti jam akytes ir kojytes, vartyti prieš saulę, žiūrėti, kokiom spalvom žaižaruoja, bet visa, kas lieka – tai dūmai ir tolimų balsų aidas, ilgas tylus žvilgsnis pro važiuojančios mašinos langą, nuoplaišos, vėjyje besiplaikstančios nudraskytos minčių vėliavos.

O juk iš šalies viskas atrodo kur kas paprasčiau: naivuolis, pankas, barzdotas mąslus otčkarikas, užsiimantis atsitiktinumais, kelionėmis, literatūra ir kitų rūšių intoksikacijomis, pagaliau baigė žurnalistikos studijas. Ta proga pakėlė bokalą alaus, gūžtelėjo pečiais ir dar kartą nusipurtė vien pagalvojęs apie etatinio darbo galimybę. Susikrovė mėlyną kuprinę ir vieną antradienio rytą patraukė iš namų – Alytaus – į kelionę autostopu. Pietuose buvo meilė – Skopjė. Šiaurėje – Olandijoje – manėsi rasiąs laisvės. Ak, kaip jis klydo. O pakeliui – Varšuvoje, Krokuvoje, Budapešte, Belgrade, Novi Sade, Zagrebe, Vienoje, Oldenburge, Hamburge, Berlyne – žinojo turįs arba susirasiąs draugų ar bent jau žmogiško kvapo pažįstamų. Kelionė užtruko be vienos dienos mėnesį.

Prieš stodamas ant kelio, gerai pamenu, užsukau pas jauną metalistą, alkoholiką ir šiaip saviaką Mečką pasitikrinti el. pašto; dėkui jam už tai.

Visažiniai vairuotojai.

– Ne, ne, čia gi viskas normaliai, ką tu ten stovėsi Augustave, aš išmesiu tave vidury kelio Gdanskas–Varšuva, ten visi važiuoja, – visiškai įsitikinęs savo teisumu pasakoja man lietuvis, krovininio mikriuko vairuotojas.

Ak, ar begali būti kas labiau erzinančio tranzuotoją, nei už tave geriau viską žinantis vairuotojas. Jis gi geriau žino, kur tau eiti ir ką daryti: „Čia sudžiūsi, nuvešiu tave į traukinių stotį“; „Ne, tai tu eik ir klausk fūristų, jie gi čia visi važiuoja į tą pusę“; „Ne, neik ir neklausk fūristų, nes jie tikrai nei vienas į tą pusę nevažiuoja“; „Ne, jei tave čia išmesiu, tai tikrai nieko nepasigausi“; „Žinau čia tokią vietą, kur tikrai viskas bus normaliai“.

– Aš truputį ne į tą pusę, bet ten vis tiek bus gerai...,- numykiu.

Tai, kad tokie vairuotojai bando paneigti pačią atsitiktinumų kelionės prasmę – laisvės, laisvės, laisvės! – dar būtų nieko. Bet 80 proc. atvejų (išskyrus penktadalį tų vairuotojų, kurie patys kažkada tranzavo) viskas baigiasi taip, kaip baigtis privalo – tokio geradario dėka atsiduri:

a) greitkelio, kur visi važiuoja mažiausiai 150 km/h ir draudžiama stovėti bet kokiai neratuotai būtybei, viduryje.

b) visiškame mirties taške, pvz., stovėjimo aikštelėje kažkur pasienyje, kur vienintelis vairuotojas – jau žubruvkos pritraukęs fūristas Jacekas, o virš galvos, jej bogu, įtartinai sklando maitvanagiai.

c) Fritzo Lango fantazijų metropolyje, 78 milijonų gyventojų miesto viduryje, iš kurio išsigauti į teisingą pusę užtruks tris kartus ilgiau, nei iki jo atvažiuoti.

d) Kelyje priešais minėtąjį metropolį, kurį tau žūtbūt reikia apsukti, bet visi važiuoja tik į jį, o ne aplink.

e) Įrašykite patys... Svarbiausia, kad būtų visiška šikna.

Žalgirio mūšis.

Šį kartą esu išmestas kažkur prie Ostrudos, situacija labiausiai primena variantą a). Man tyliai keikiantis, sustoja sunkvežimis, jame – porelė, vairuotojas ir jo draugė. Nužvelgiu provincialiai seksualios – palyginkime tai su užsakytomis atostogomis Turkijoje, kur tarp alkoholizmo dar aprodomi ir Romos imperijos palaikai – draugės kojas, ir iš plaukelių ilgumo suprantu, kad važiuoja iš toli. Nei vienas nešneka niekaip kitaip, tik lenkiškai, o man nuo gniaužiamo pykčio mažiausiai norisi laužyti liežuvį slavų esperanto – rusų, makedonų, serbų ir lenkų kalbų nuotrupomis – tad palieku juos glostinėtis ir burkuoti, o pats šypsausi, tak tak linksiu ir žvelgiu į pro šalį dardantį kraštovaizdį.

O, štai ir geroji šio kelio pusė – pravažiuojam pro Žalgirio mūšio vietą. Atsitiktinumas tai ar ne, po kelių minučių šilta, netgi kiek kasdieniškai erotiška atmosfera kabinoje virsta nauju mūšiu, su visais taktiniais manevrais ir Polocko pulkais. Fūristas ir draugė riejasi iš peties, decibelai kyla, o vairuotojas vis dažniau ne juokais kelia atbulą kairę ranką, versdamas mane galvoti apie moralinės dilemos galimybes – ką daryti, jei svetimoje mašinoje įvyktų buitinio smurto išpuolis?

Ko gero, pirmą kartą gyvenime taip apsidžiaugiu pamatęs kelių policiją: „Ateik čia, vyruti“. Rytoj Lenkijoje Dievo Kūno šventė, ir sunkvežimiams jau šiandienos pavakare negalima važinėti. „Dievo Kūnas“ – toks Joninių atitikmuo, kurio tikslios reikšmės nežinojo nei vienas kalbintas lenkas. Bet visi labai nuoširdžiai džiaugėsi ilgu savaitgaliu. „Čia ilgai užtruks?“ – sušvebeldžiuoju, gavęs teigiamą atsakymą šoku iš kabinos tegul ir pačiame kelio viduryje. Mes jaunieji hedonistai – jei neišeina rasti sprendimo, vadinasi, nėra ir problemos, mes pustomės padus iš šio konflikto lyg Vytauto pulkai iš Žalgirio mūšio, ir istorikams tikrai nereikės svarstyti, ar tai buvo taktinis manevras su galimybe sugrįžti. Atsakymas yra „ne“.

Kaip išvengti rasizmo.

– O kodėl nusprendėte gyventi būtent Varšuvoje, o ne kitame Lenkijos mieste? – tartum pats nežinodamas elementaraus atsakymo į elementarų klausimą, tartum apsimesdamas „per pagalvę darytu“, klausiu aš dviejų juodaodžių, kurie mane veža į šį Rytų Centrinės Europos metropolį. Matyt, žurnalistikos studijos paliko įprotį klausinėti kvailų klausimų.

Mano juodieji geradariai atvažiavo čia iš Nigerijos, o mane sutiko droga ekspresowa viduryje – net padangos parūko, kai nuo 150 km/h ėmė stabdyti. Jie dirba vadovaujantį darbą paklausiausioje Lenkijos industrijoje – kelių tiesime didžiojo Čempionato belaukiant. Projektas „Lenkijos Greitkeliai“ – jo pavydėtų net didžiųjų BAM statybų krikštatėviai. Tai jis pavertė visą šalį viena didele statybų aikštele, tai jis uzurpavo šalies naujienas nelyginant Golovatovas, tai jis pritraukė net kinų statybų kompaniją. Kinai, beje, pastatė pusę autostrados, tada pastebėjo, kad lenkų darbininkų ryžiais neužkiši, nusprendė viską mesti ir paliko lenkus tvarkytis pačius – nieko sau, ane?

Nigeriečiai žiūri į mane kaip tėvas, kuriam sūnus ką tik ant kojos užmetė plaktuką. Taip, Lodzėje ir Olštine juodaodžių bendruomenės tikrai nėra gausios. Ir ne be priežasties.

Kai važiuoji tokiais trikampiais, netrunka sutemti. Paleistas Varšuvoje už Vyslos tilto, didelio ir ne itin turtingo Pragos rajono pakraštyje, bandau pasiekti, kaip esame sutarę jį vadinti su draugu Andrzejumi, „Stalino pasididžiavimą“. Tik trys stotelės, bet be nuotykių neapsieisim. Varšuvos tramvajų kontrolieriai – įdomūs gyvūnai. Vieno kontrolieriaus salotinei liemenei priskiriamos viena-dvi tamsiai mėlynos policininkų uniformos. Tikriausiai irgi ne be priežasties.