Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 26, 20:30

Lietuvį alpinizmas nuvedė link aukščiausių viršukalnių: į vieną įkopė 2-asis istorijoje

Lietuvis alpinistas, verslininkas Stanislovas Vyšniauskas gegužės 12 d. įkopė į aukščiausią Žemės tašką – Everestą, tačiau, kaip jis pats sako, tai nebuvo pats sunkiausias išbandymas. Jo alpinizmo pasiekimų sąraše yra ir sudėtingesnių viršukalnių, o vieną iš jų S.Vyšniauskas, kartu su komanda, įveikė antrasis istorijoje. Į šią viršukalnę kopimas truko 5 dienas, o maistas pasibaigė jau po kelių.
Manaslu viršukalnė, Nepalas Tik prenumeratoriams
Manaslu viršukalnė, Nepalas / Stanislovo Vyšniausko archyvo nuotr.

– Kada ir kodėl jūsų gyvenime atsirado kalnai ir alpinizmas?

– Kiekvienas, kuris eina į kalnus, gali savaip įvardyti ėjimo priežastį, todėl galiu pasidalyti tik savo asmenine nuomone.

Į kalnus pradėjau eiti bei alpinizmu susidomėjau nuo 2007 m. Galbūt pirmas žingsnis buvo žengtas ieškant naujų iššūkių, naujų gyvenimo spalvų, gal ir nelaiminga meilė pastūmėjo.

Stanislovo Vyšniausko archyvo nuotr. / Evgenijos Korženevskajos viršukalnė, Tadžikistanas
Stanislovo Vyšniausko archyvo nuotr. / Evgenijos Korženevskajos viršukalnė, Tadžikistanas

Po pirmos gan ekstremalios kelionės į Slovėniją, kai per dvi ar tris savaites numečiau 10 kg, kai pirmą kartą reikėjo leistis 60 metrų uola ir nusileidimo mazgą reikėjo užsirišti visiškoje tamsoje, nes „ciklopą“ (šviestuvas ant galvos) nuplovė vanduo (leidomės upe), ir daugelio kitų nuotykių noras dar padidėjo.

Manau, po panašių kelionių žmogus atsisako panašių nuotykių arba jų troškimas dar labiau sustiprėja. Na, ir per 15 metų akiratis labai prasiplėtė, alpinizme pradedi įžvelgti daugiau dalykų...

Tiesa, ėjimo į kalnus yra įvairių būdų: slidinėjimas, trekingas (pasivaikščiojimas), techninis alpinizmas, žygiai kalnuose ir t. t. Tačiau pats kalbu daugiau kaip aukštuminio alpinizmo atstovas. Gal įvardyčiau šias ėjimo į kalnus priežastis.

Stanislovo Vyšniausko archyvo nuotr. / Ismailo Samani viršūkalnė, Tadžikistanas
Stanislovo Vyšniausko archyvo nuotr. / Ismailo Samani viršūkalnė, Tadžikistanas

1. Jei turi problemų įprastame gyvenime, kai atsiduri kalnuose, privalai už gyvenimą kovoti, tada jį pradedi labiau vertinti. Antra, kai kalnuose gauni didelius fizinius krūvius, tada pasimiršta visos problemos. Pavyzdžiui, kad ir Nepale, dažnas rytas prasidėdavo mintimis, atsineštomis iš Lietuvos, tačiau, kai privalai išlikti, kai esi bendraminčių draugijoje – viskas prisimiršta. Pajuokausiu – rytais depresuoji, po pietų kaifuoji.

2. Tai yra sportas, o kiekviename sporte norisi iššūkių bei pasiekimų.

3. Pradedi vertinti paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kai sušalęs grįžti į palapinę, draugas paduoda puodelį arbatos – tai nėra tas pats, kas Vilniuje nuėjus į svečius gauti arbatos. Čia paprastų dalykų vertė yra kita. Arba užlipus į viršukalnę, apsikabinti draugą, su kuriuo taip ilgai siekei šio tikslo, tai yra stipru... Na, ir jau tikrai nebėdavosiu, jei Lietuvoje sporto klube ar namuose nebus šilto vandens. Kartais, besileidžiant nuo viršukalnės, taip gera prisėsti, nusiimti kepurę, kad vėjas prapūstų galvą ir žvelgiant iš viršaus pamatyti gamtos galybę, grožį ir pačiam pasijausti stipriam žvelgiant iš viršaus.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje