Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 6d. 20:30

Lietuviai Turkmėnistane suprato, kodėl pasaulio musulmonai nemėgsta šios islamiškos šalies

Didžiausia Turkmėnistano mečetė
V.Mikaičio nuotr. / Didžiausia Turkmėnistano mečetė

Kaip ir žadėjau praeitoje pasakojimo apie Turkmėnistaną dalyje, atėjo metas išvykti iš futuristinio, tačiau ir apokaliptinio Ašchabado ir sukti į provinciją. Per dvi dienas žadame aplankyti įdomesnius Ašchabado apylinkių objektus, pasiekti Darvazos kraterį ir likti nakvoti dykumoje.

Vienas iš Turkmėnistano pasididžiavimų yra didžiausia šalies mečetė, pavadinta turkmėnų tėvo motinos vardu. Ji stovi netoli Ašchabado esančiame Gypjako kaime, kuriame ir gimė minėtas turkmėnų tėvas Nijazovas. Jos statybą kontroliavo pats Nijazovas norėdamas, kad ji būtų viena didingiausių pasaulyje.

V.Mikaičio nuotr./Didžioji mečetė ir jos apylinkės
V.Mikaičio nuotr./Didžioji mečetė ir jos apylinkės

Nijazovas panoro – Nijazovas padarė. Šimtą milijonų JAV dolerių kainavusi mečetė yra didžiausia centrinėje Azijoje. Daugokai, bet ką reiškia tokia suma dėl kilnaus tikslo.

Tiesa, siekdamas šio kilnaus tikslo Nijazovas įžūliai išsišoko. Vienas išsišokimų – mečetės minaretų aukštis, siekiantis 91 metrą. Šis skaičius simbolizuoja metus, kai Turkmėnistanas atgavo nepriklausomybę (1991 m.). Toks aukštis gerokai viršija standartinius kitų pasaulio mečečių minaretus, o tai islame nėra priimtina. Islamo pasekėjai tokio įžūlumo netoleruoja ir šios mečetės nepripažįsta kaip savos.

Tačiau tai ne vien dėl minaretų aukščio. Taip pat ir dėl Ruhnamos – sielos knygos, kurią būdamas ne tik turkmėnų tėvu, bet ir ganytoju, atpirkėju bei pranašu Nijazovas parašė norėdamas, kad ji būtų dvasinė kiekvieno turkmėno kelrodė. Joje išdėstyta turkmėnų tautos istorija, tradicijos, kultūra, pamokymai, eilėraščiai, gidai ir visokie dvasiniai patarimai.

Islamo pasekėjai tokio įžūlumo netoleruoja ir šios mečetės nepripažįsta kaip savos.

Nijazovo noras – turkmėnams įsakymas. Ruhnama yra įtraukta į mokyklų programas, ją kiekvienam turkmėnui privalu laikyti garbingiausioje namų vietoje, ji naudojama priesaikoms priimti. Ir netgi norint gauti vairuotojo pažymėjimą tenka laikyti egzaminą iš Ruhnamos.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Ruhnama
„Wikimedia Commons“ nuotr./Ruhnama

Tai dar būtų normalu – daugumą diktatorių kamuoja didybės manija. Tačiau kitų šalių musulmonai pyksta, kad Ruhnama Turkmėnistane laikoma aukščiau už Koraną. Didžiausias akiplėšiškumas jiems yra tai, kad didžiosios mečetės sienos papuoštos ne arabiškais užrašais iš Korano, o turkmėniškais iš Ruhnamos.

Nijazovas tai aiškino paprastai: ne visi turkmėnai moka arabiškai, taigi nėra čia ko maivytis, reikia daryti, kad žmonėms būtų patogu. Tokiu požiūriu Nijazovas pasiekė, kad kitų šalių maldininkai nevyktų į šią mečetę melstis. Būtent dėl to ši daili ir išpuoselėta mečetė yra visiškai tuščia. Kai mes joje lankėmės, didžiuliame plote meldėsi vienas žmogus.

V.Mikaičio nuotr./Didžioji mečetė ir jos apylinkės
V.Mikaičio nuotr./Didžioji mečetė ir jos apylinkės

Panašu, kad šis faktas Nijazovo visiškai nejaudino, netgi atvirkščiai – jis tuo džiaugėsi, nes prie viso to, kad jis neįsileido turistų, taip pat jis nepageidavo savo šalyje turėti įtakingos musulmonų bendruomenės, galinčios kelti grėsmę jo valdžiai. Dievas Turkmėnistane turėjo būti vienas – jis pats. Dėl to po didžiosios mečetės pastatymo Nijazovas nusprendė, kad mečečių šalyje jau yra pakankamai, tad naujų daugiau nebus. Valstybė ir dabar griežtai kontroliuoja šalies religinę bendruomenę ir pati administruoja religinius reikalus.

Šalia mečetės Nijazovas pasistatė ir dailų mauzoliejų, į kurį ir atgulė praėjus dviem metams po mečetės atidarymo. Mauzoliejus yra atviras turistams.

V.Mikaičio nuotr./Nijazovo mauzoliejus
V.Mikaičio nuotr./Nijazovo mauzoliejus

Dar vienas šalia Ašchabado esantis Turkmėnistano pasididžiavimo objektas yra senovinis Nisos miestas. Jis buvo visiškai sugriautas per 1948 m. žemės drebėjimą ir dabar yra vėl iš lėto atstatinėjamas. Čia nuolat vyksta kasinėjimai, randamos visokios puodų duženos ir panašūs atributai.

Viskas yra kilnu, bet paprasto žmogaus, galvojančio, kur čia dabar išgėrus šalto alaus ir pažiūrėjus „Žalgirį“, tie griuvėsiai labai nepakerės. Su visa pagarba Nisai, ji gali būti įdomi tik tokio pobūdžio dalykų mėgėjams. Tą liudijo grupelė snaudžiančių suomių, sekiojančių paskui savo gidę pavandenijusiomis nuo nuobodulio akimis.

V.Mikaičio nuotr./Gidas aiškina gruvėsių prasmę
V.Mikaičio nuotr./Gidas aiškina gruvėsių prasmę

Norėdami juos prablaškyti, pavardijome suomiškų alkoholinių gėrimų. Kai kurie vyrukai atgijo tarsi būtų mostelėję vieno iš tų gėrimų. Jie taip įsitraukė į diskusiją apie gėrimus, kad net jų gidė kuriam laikui nutilo laukdama, kada gėrimų rezervai užsibaigs, ir ji tęsdama pasakojimą apie tūkstančio metų senumo molio šukes galės vėl leisti suomiams nugrimzti į snaudulį.

Papasakosiu apie vieną šalies ypatumą. Per visas mano keliones pasaulyje pasitaikė tik dvi šalys, kuriose buvome visiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio. Kita šalis, kurioje telefonus ramiai galėjai pasidėti į stalčių, buvo, žinoma, Šiaurės Korėja. Viešnagės metu nei ryšio, nei interneto mūsų telefonai nepasiekė.

V.Mikaičio nuotr./Senovinis Nisos miestas
V.Mikaičio nuotr./Senovinis Nisos miestas

Turkmėnistanas ne veltui vadinamas Šiaurės Korėjos giminaičiu. Tik skirtumas, kad čia tai buvo nemaloni staigmena. Žinant valstybės uždarumą galėjome įtarti, kad kai kurie tinklapiai ar socialiniai tinklai gali būti blokuojami, bet visiškai eterio tylai pasiruošę nebuvome.

Nesu tikras, ar visi užsieniečiai Turkmėnistane lieka be mobiliojo ryšio, ar tik mūsų lietuviškas operatorius iškrėtė mums pokštą, bet nusileidę Ašchabade, o telefonui nepagavus jokio ryšio, labai aiškiai suvokėme, kad skambinti ar siųsti SMS mes negalėsime.

V.Mikaičio nuotr./Kažkur Turkmėnistano keliuose
V.Mikaičio nuotr./Kažkur Turkmėnistano keliuose

Nieko, galvojome, jei bent viešbutyje bus internetas, tai nebus taip blogai. Tą tvirtino ir gidas, pasitikęs mus oro uoste. Tiesa, perspėjo jis, feisbukas greičiausiai neveiks. Be to, egzistuoja tikimybė, kad kitos bendravimo programėlės irgi neveiks.

– Ar didelė ši tikimybė? – klausėme.

– Nemaža, – sakė jis. – Gali būti apie devyniasdešimt devynių procentų, o gal net ir viso šimto.

– O elektroninis paštas? – toliau kamantinėjome.

– Jis tai tikrai veiks, – žadėjo gidas. – Nors jei jis yra „Gmail“ ar „Yahoo“, tai yra tikimybė, kad irgi gali neveikti.

Tik vėliau sužinojau, kad turkmėnai ryšį specialiai lėtina – nėra čia ko sugedusiems užsieniečiams skleisti interneto tiekiamą žalą.

Jau tada iš jo neaiškaus mykimo ėmiau suprasti, kad su išėjimu į virtualų pasaulį gali kilti nesklandumų. O juk ne visus net buvome perspėję, kad galime kelioms dienoms pranykti.

Mus nuramino užsimiegojęs Ašchabado viešbučio administratorius, patikino, kad internetas čia puikus, ir suvaidino įsižeidusį, kad drįsome tuo suabejoti. Puiku, apsidžiaugėme ir išsitraukėme telefonus, laukdami slaptažodžio. Bet jis jo nepasakė. Liepė duoti telefonus – jis slaptažodį suvesiąs pats. Pasirodė keista, bet jau nebeturėjome jėgų ginčytis. Padavėme telefonus, kuriuos pamaigęs jis mums atidavė su įsižiebusiu „wi-fi“ ženkliuku. Viltis užgeso per minutę, nes neužsikrovė ne tik jokie socialiniai tinklai ar elektroninis paštas, bet ir joks interneto tinklapis apskritai. Tik vėliau sužinojau, kad turkmėnai ryšį specialiai lėtina – nėra čia ko sugedusiems užsieniečiams skleisti interneto tiekiamą žalą.

Mane nustebino, kad niekas šalyje neviešina savo neegzistuojančio interneto slaptažodžio. Restorane buvo tas pats – matome, kad giriamasi internetu.

– Tai koks slaptažodis? – klausiame.

– Duokite telefoną, – sako, – suvesime.

Suveda, internetas neva atsiranda, bet neveikia joks tinklapis. Žodžiu, Turkmėnistane į feisbuką ar instagramą nuotraukų neįkelsite, ir, kad štai aš dabar dykumoje geriu kumysą, nepasigirsite. Nuo interneto čia pailsėsite, net jei ir nebūsite pavargę nuo jo. Tik artimuosius perspėkite, kad jei Turkmėnistane dingsite, tai nebūtinai reikš, kad jus jau pagrobė.

– O kodėl tu pats sėdi telefone nuolat? – paklausėme gido. – Juk matome, kad feisbukas pas tave įjungtas.

Šiaurės Korėjoje gavę tokį klausimą gidai „vartytųsi iš gaidžio“ kaip nors išversdami, kad jie taip daro dėl kokio nors kilnaus tikslo ar mokslinių tyrimų, maždaug panašiai kaip vartosi vyrai, prigauti benaršant pornografiją. O čia gidas tiesiog pasakė, kad jis naudoja VPN programėlę, kuri leidžia išvengti apribojimų, naudojasi ir feisbuku, ir instagramu, ir pajuokavo, kad tikisi, jog mes niekam jo neišduosime. Prižadėjome neišduoti.

V.Mikaičio nuotr./Turkmėnistano kaimas
V.Mikaičio nuotr./Turkmėnistano kaimas

Štai jums ir draudimai, pagalvojau. Eiliniam žmogui jie gal ir aktualūs, o va kiek protingesni sugalvoja būdus juos apeiti net ir griežtos diktatūros Turkmėnistane.

Bet palikime šiuos niuansus turkmėnams, o mes kelias dienas pabūkime be ryšio. Net ir pačiam įdomu, kaip čia seksis tą daryti. Geriau važiuokime į dykumą ir pamatykime Pragaro vartus – amžinai degantį Darvazos dujų kraterį. Pasakojimas apie jį – paskutinėje istorijos apie Turkmėnistaną dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje