Kaip žinote, 1950 m. Tibetą okupavo Kinija. Nuo to laiko tibetiečiai gyvena priespaudoje, o jų dvasinis lyderis Dalai Lama yra pabėgęs į Indiją. Tibetą vis stipriau apraizgo Kinijos voratinklis. Tačiau jis vis tiek yra unikalus.
Kadangi turėjau 12 laisvų dienų Azijoje, galvojau, kur galėčiau nuvykti. Rinkausi tarp Japonijos, Šilko kelio Kinijoje, tibetietiškos Kinijos dalies Amdo ir Kham, ir Autonominio Tibeto Regiono – mums žinomo kaip Tibetas. Japonijai reikėjo skirti daugiau laiko, todėl ją pasilikau kitam kartui. Šilko kelią nugalėjo noras aplankyti Tibetą. Amdo (kur, beje, buvo „surastas“ reinkarnavęsis esamasis Dalai Lama) ir Kham regionai yra laisvai prieinami keliautojams, be leidimų ar policijos postų. Visiems vakariečiams turistams Tibete laisvai keliauti draudžiama, reikia gauti leidimą vykti į jį, ir privaloma keliauti su turu ir gidu. Labai norėjau į Amdo ir Kham, tačiau ten turistų labai mažai, vyksta tik po vieną viešąjį autobusą per dieną, mano turimų dienų skaičius buvo per mažas, kad galėčiau aplankyti visą regioną. Pasirinkau griežtai kontroliuojamą Tibetą.
Norint vykti į Tibetą, reikia turėti Kinijos vizą ir Tibeto leidimą. Darant vizą, kinams reikia pateikti visą kelionės planą, visų naktų rezervacijas ir draudimą. Negalima sakyti, kad skrisi į Tibetą – tuomet nepatvirtins vizos. Todėl Booking.com tinklalapyje rezervavau viešbučius tik kelionei po Kiniją. Ir kai gavau vizą, visas rezervacijas atšaukiau. Užsakyto turo agentūra išsiuntė man raštišką leidimą į Tibetą, į prie Pekino oro uosto esantį viešbutį. Prieš lipant į lėktuvą, skrendantį į Tibetą, aš privalėsiu parodyti leidimą. Į Pekiną atskridau 2 valandą nakties. Skrydis į Tibetą buvo 7 valandą ryto.
Nusigavau į netoliese esantį viešbutį ir priimamajame pradėjau aiškinti, kad man turi būti atsiųstas leidimas. Bandžiau aiškinti ir gestais, ir anglų kalba. Niekas nepadėjo. Jau pradėjau nerimauti. Tuomet bandžiau su „Google Translate“.
Parašau, kiek įmanoma aiškiau, kad manęs čia laukia dokumentai, o jie vis tiek nesupranta, nori mane tik kambarį skirti. Nerimas kaupiasi, pavaikštau po priimamąjį, nusiraminu ir vis bandau kitais žodžiais paaiškinti ir kalbinti skirtingus priėmėjus, gal kažkuris supras. Niekaip. Išsitraukiu turą pardavusios įmonės informaciją, susirandu telefonus. Skambinu vidury nakties – nieko. Velnias… Rusiškų keiksmažodžių vis tiek nesupras, nėra tikslo. Galvoje jau pradedu dėliotis planą, kur teks keliauti Kinijoje. Prieš 7 metus per 1,5 mėn. išnaršiau didžiąją dalį Kinijos, nedaug kas beliko. Turbūt vykčiau į Šilko kelią, kur nereikia leidimų.
Vėl bandau skambinti keletą kartų. Trečias kartas sėkmingas! Ragelį pakelia užsimiegojusi kinė ir kalba angliškai. Aš jai trumpai paaiškinu, ko noriu, duodu ragelį viešbučio priėmėjui. Jis, pasakęs porą sakinių, ištiesia ranką ir nuo spausdintuvo paima kurjerio pakuotę su dokumentais ir mano pavarde. Taip!!! Praplėšiu, išsiimu gausiai užantspauduotą leidimą ir iš džiaugsmo jais pamojuoju viešbučio darbuotojams prieš nosį! Dabar jau galima įsiregistruoti ir eiti pasnausti porą valandų. Neįmanoma užmigti, nes nuolat ūžia lėktuvai, o langai skylėti. Užmiegu, kai lieka 30 minučių iki žadintuvo.
Kitą rytą oro uoste visur tenka rodyti leidimą. Lėktuvui įskridus į Tibeto teritoriją, dauguma lėktuvo keleivių, tarp jų ir aš, prilipę prie lango. Labai gražūs kalnai, upės. Dar nenusileidęs, o jau pradedu justi malonumą… Leidžiamės. Tibetas turi ilgiausią lėktuvų pakilimo taką pasaulyje – 5500 m ilgio. Turbūt todėl, kad lėktuvų varikliams kylant kalnuose nepakanka deguonies veikti visu pajėgumu.
Pasitinka gidas, uždeda šventintą laimės prijuostę ant kaklo, kažką pasako tibetietiškai ir mane vienintelį nuveža į viešbutį ilsėtis. Sostinė Lasa yra beveik 4000 m aukštyje, ir tuoj pradės skaudėti galvą dėl deguonies trūkumo. Bandau užmigti, tačiau galvą jau spaudžia. Ir nors miego trūkumas jaučiamas, niekaip neįmanoma pailsėti.
Prasivartau ir nusprendžiu geriau eiti pasivaikščioti po senamiestį. Bandau eiti normaliu žingsniu, bet matau, kad neįmanoma. Iškart pavargstu. Tada pradėjau naudoti patarimus, kuriuos atsiuntė agentūra, ir pradėjau eiti pasimatymų žingsniu…
Praėjau policijos patikras, užtvėrusias švenčiausią senamiesčio dalį. Kelios senamiesčio gatvės susijungusios ir sudaro ratą. Pro šalį praeina daug vietinių piligrimų ir paprastų tibetiečių, atvykusių pasimelsti. Iš karto matyti, kur kinas, o kur tibetietis.
Tibetiečiai įdegę, su spalvotomis prijuostėmis. Dažnas į plaukus įsipynęs raudonas virvutes. Beveik visi nešasi ir suka maldų ratelį. Ir visi rankose turi Malą – vietinį rožančių. Gatvėse daug vienuolių. Priėjau prie šventyklos. Šalia jos stovi didelis židinys, ir priėję besimeldžiantieji traukia iš maišelio kvepiančias žoleles ir meta į jį. Rūksta dūmai. Aplink tvyro įdomus kvapas.
Priėjau arčiau šventyklos, kur stovėjo eilė vietinių, norinčių įeiti į vienuolyną ir pasimelsti. Šalia vienuolyno daug pasitiesusių kilimėlius ir besimeldžiančiųjų. Tibetiečiai nesiklaupia kaip mes. Jie gulasi visu kūnu ir liečiasi prie žemės. Net kakta liečia grindinį. Kai kurių, baigusių melstis, kaktos būna purvinos.
Labai įdomi atmosfera. Noriu daugiau jos įkvėpti. Reikia pabūti ilgiau. Susirandu paparaco kampelį šalia įdomiai atrodančių vienuolių. Pafilmuoju juos, atsisėdu, ilsiuosi. Aš prie aukštumų nepratęs, todėl spaudžia galvą, kvėpuoju lėtai, paskęstu mintyse.
Vienas vienuolis be šypsenos rodo, kad duočiau telefoną. Duodu, nes galvoju, vis tiek nieko nepadarys. Atsidaro galeriją ir žiūri mano nuotraukas. Randa savo draugelį vienuolį, parodo jam, pasijuokia abu iš savęs. Atiduoda, parodo liuksą. Po geros valandėlės vėl einu pasivaikščioti. Gatvėje mane vis susistabdo vienas kitas vietinis ir bando pakalbinti. Bandau nufotografuoti gražias vietines močiutes, bet jos slapstosi ir juokiasi.
Eidamas matau, kaip maldininkai glaudžia savo kūnus prie grindinio. Kai kurie užsidėję ant rankų medines lenteles, kad nesusižeistų delnų. Ant žemės gulasi ir vaikai. Vietiniai jiems duoda pinigų. Anksčiau piligrimai ėjo šimtus kilometrų iki sostinės besimelsdami ir atsiguldami kiekvieną žingsnį. Kelionė trukdavo iki 6 mėnesių. Visi norėjo tai atlikti bent kartą gyvenime. Visur daug šventyklų. Vietiniai, prieš įeidami į jas, eina aplinkui ir suka išpuoštus aukso spalvos cilindrus.
Vietiniai maldininkams draugiškai dalija maisto produktus. Lauke šilta, maždaug 25 laipsniai. Gatvėje pardavinėja daržoves, iškabinta džiūstanti jako mėsa. Šaldytuvų nėra. Daug jako sviesto ir kailių. Dar akis užkliūva už suvenyrinių jako kaukolių su ragais. Jos gražiai išskutinėtos, laukia savo vietos kažkieno namuose kaip puošmena.
Įlindau į vietinius arbatos namus, kur lankosi tik tibetiečiai. Viskas ūžia, visi geria arbatėlę iš termosų. Arba saldžią su jako pienu, arba sūrią su jako riebalais. Pietų užeinu į vietinę gatvės kavinukę. Vietiniams aš labai įdomus, spokso į mane, paduoda ranką. Sunku išnagrinėti siūlomą meniu, nes visi spokso. Bet labai smagu, nes visi su šypsena! Atrodo, kad esu tikrai laukiamas.
Nuo mano veido taip pat nedingsta šypsena. Prie mano staliuko atsisėda ir vietinė močiutė, nes daugiau nėra laisvų vietų. Pilstome vienas kitam arbatą. Koldūnų dubuo su jako mėsa už 2 dolerius gal ir nebuvo pats skaniausias maistas, bet atmosferos geresnės sukurti neįmanoma.
Užsuku į sostinėje esantį musulmonų kampelį. Čia tibetiečiai atrodo visiškai kitaip. Kai kurie su barzdelėmis, skrybėlėmis arba takijomis (musulmoniška kepurytė). Ir viso rajono musulmonai būreliais žarsto kažkokį smulkų daiktą, kaip lietuviškas kabančias beržo sėklas.
Prasibraunu arčiau padėklų ir pamatau, kad jie apžiūrinėja labai įdomų dalyką, kurio niekada anksčiau nebuvau matęs – himalajietišką viagrą Yarsagumbą. Tai yra iš kirmino išaugęs grybas, išdžiovintas kartu su kirminu. Šis labai brangus vaistas, iki 100 dolerių už gramą, randamas tik aukštai Himalajuose.
Naktį vėl labai sunku užmigti, skauda galvą, muša karštis, nepadeda ir vaistai. Ryte girdžiu, kaip šūkauja turistai ir pykstasi su gidu, nes tas davė per mažą automobilį visai grupei. Galvoju, na man tai taip tikrai nenutiks.
Dėl visa ko parašau elektroninį laišką įmonei, kuri mane užtikrina, kad transportas bus erdvus. Atsikėlęs išeinu pasivaikščioti po kitą senamiesčio dalį. Valgau vietinėje mažoje kavinukėje. Vietos vėl mažai, šalia manęs atsisėda šeima. Visiems įdomu bandyti mane pakalbinti, o ne jų maistas. Su „Google Translate“ trumpai papasakoju, kas aš ir iš kur esu. Atmosfera vėl puiki.
Einu link didžiausių Potalos rūmų, kurie stovi ant kalno. Užeinu į vietinį turgų. Žuvies labai mažai, mėsos daugybė, nes tokiam aukštyje ir šaltyje reikia sočiai valgyti. Narveliuose spurda vištos, antys, triušiukai, o šalia guli paruoštas kirvis.
Pardavėjų veidai ne iš maloniausių – kinai. Tolimiausias ėjimo taškas – neturistinė šventykla. Sunku nueiti lėtu žingsniu, bet šiaip ne taip. Įsitaisau šalia šventyklos. Prie manęs nuolat prisėda maldininkės močiutės. Įdomu ir joms, ir man. Grįžtu pro Potalos rūmų sodus. Vietiniai aktyviai žaidžia kauliukais. Kiti šoka dideliame rate. Šoka ir seni, ir jauni. Aš prieinu arčiau, ir šokių organizatorius mane įsitempia į ratuką. Jam smagu, visiems smagu, visi juokiasi.
Grįžtu į senamiestį, o čia pilna policijos transporto ir plūsta pareigūnai. Kadangi tą dieną vyko smilkalų šventė, ir daug aplinkinių regionų gyventojų suplūdo į Lasos šventąjį senamiestį, nesnaudžia ir oficiali valdžia.
Norėdama užkirsti kelią 2008 metais vykusių protestų pasikartojimui, valdžia dabar griežtai kontroliuoja didelius žmonių sambūrius. Vakarą praleidau ant svečių namų stogo. Vaizdas buvo pasakiškas. Saulėlydis ir kalnų fone apšviečiami Potala rūmai. Ideali vieta pabūti su savimi.
Bus daugiau
Daugiau skaitykite Journey.lt Kelionė į Tibetą, o naujus autoriaus straipsnius galite sekti ČIA.
