TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvis Amazonės džiunglėse: 4. Laimikis delfinų ir kaimanų pilnoje upėje

Amazonės upė
„Fotolia“ nuotr. / Amazonės upė
Šaltinis: 15min
0
A A

Ketvirtąją dieną plaukiame į džiunglių gilumą, kur gyvena indėnų gentis janomamai. Gytis ir jo kompanionai delfinų, kaimanų ir piranijų pilnoje upėje gaudo žuvis, gaminasi maistą, tyrinėja aplinką. Nuotykiai Amazonės džiunglių tankumyne tęsiasi.

Šis pasakojimų ciklas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas.

Sausio 7 d.

Pajudame iš San Fernando del Atobapo. Apsiniaukę, pila lietus, žvarboka. Šiek tiek gelbsti plastikiniai lietpalčiai. Gurkšnis džino sušildo. Beje, džino likutis nedžiugina, romo, mano galva, taip pat užteks neilgam.

Lietus nurimsta tik po keturių valandų. Priplaukiame eilinį pasienio postą, kuriame privalu užsiregistruoti. Vėl tikrina pasus ir daiktus.

Pasieniečiui padovanojame pačio pigiausio muilo gabalą. Jis, bjaurybė, dar taikėsi ir į trauktinės atsargas, bet aš išlikau tvirtas ir sulaukiau nuoširdžių bendrakeleivių pagyrimų. Pasieniečiai mėgino mums įsiūlyti neaiškios kilmės brendžio už nenormalią kainą. Tai savotiškas reketas. Derėtis palikome Akselį – jis turi neįtikėtiną talentą įjungti „durnių“ ir išsisukti iš panašių situacijų.

Priplaukiame labai gražią vietovę – Santą Barbarą. Tai upės išplatėjimas su daugiau nei 70 salų. Čia savo namus turi turingiausias Venesuelos žmogus. Praplaukiame pro juos – kuklus pastatas nuostabioje vietoje.

Indėnų kaimelis, kurį netrukus priplaukiame, turi tą patį pavadinimą. Namai nedideli, stogai nendriniai, sienos – iš supintų ir moliu apteptų karčių. Šiame kaimelyje gyvena vieno iš mūsų indėnų motina, čia jis atvežė pasisvečiuoti savo sūnų. Indėnas Andrea prieš susitikimą su motina persirengia, apsiauna batus.

Avinčio batais jo daugiau nemačiau per visą mūsų kelionę. Iš kaimelio mūsų palydovai parsineša maišą manijokos ir didelių manijokos papločių.

Šalia kaimelio teka siauras Orinoko intakas, kuriame, pasak Akselio, gausu piranijų. Pabandžiau žvejoti, bet niekas nekibo. Aukštai medyje išvystu termityną. Termitai puikiai prisitaikę – liūčių sezono metu upės vanduo pakyla keletu metrų ir medis yra saugiausia vieta.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Nakvynei sustojame smėlio salelėje su nepakartojamu vaizdu į indėnams šventą Japakano kalną. Salelė lygi kaip stalas, be jokio krūmo, už kurio norėtųsi pasislėpti, todėl kyla tam tikrų nepatogumų.

Pati sala nėra labai didelė, jos pakraščiuose lizdus susisuko žuvėdros. Šalia esančioje protakoje nardo Orinoko delfinai. Jų leidžiami garsai labai panašūs į žmogaus dūsavimą. Žvejoju, spiningu pagaunu šamą, Akselis – pajarą (žuvis, panaši į lydeką). Leidžiasi saulė ir žvejoti spiningu darosi per tamsu. Paruošiame dugninę meškerę – jei kibs šamas – pagausime, jei piranija – nugrauš masalą ir pabėgs.

Vakarienei Akselis paruošia ant laužo virtą vištienos sriubą su aštriu salsos padažu ir laimo sultimis, ant medinių grotelių iškepa/išrūko šviežią žuvį.

Vakarienei Akselis paruošia ant laužo virtą vištienos sriubą su aštriu salsos padažu ir laimo sultimis, ant medinių grotelių iškepa/išrūko šviežią žuvį. Džinas su laimo sultimis.

Nusileidus saulei einame praustis. Reikia būti atsargiam, nes dugnas smėlėtas, todėl gali būti rajų.

Saugumo sumetimais į vandenį brendame tik iki kelių. Sergejus nusprendžia bristi giliau. Po akimirkos jį išgąsdina kažkoks gyvis, kuris jį vandenyje bandė paskanauti Nusprendžame, kad šis gyvis lotyniškai vadinasi „sosunus vulgaris“ – SerGėjams jis labai pavojingas. Labai juokinga.

Nakvojame laivelyje sukabintuose hamakuose. Visą naktį kažkas valties gale graužia manijokos papločius. Du variantai – arba indėnas Andrea, arba atklydęs džiunglių gyventojas. Labiau panašu į džiunglių gyventoją. Andrejus bijo patikrinti.

Sausio 8 d.

Turėjome planų pažvejoti, todėl kėlėmės tekant saulei. Salelės kampe yra vieta su galbūt kaimanų paliktomis šliūžėmis. Čia yra gili protaka, todėl vieta puikiai tinka žvejybai.

Kaimanai, skirtingai nei Afrikos ar Australijos krokodilai, žmogaus iš vandens nepuola, nes yra gerokai mažesni ir  baikštūs, todėl žvejoti čia nėra pavojinga. Koks trumparegis kaimanas krimstelėti gali tik vandenyje. Žuvis vaiko delfinai, niekas nekimba. Su saule pasirodo puri-puri – milimetro dydžio muselės, kurių įkandimai iš pradžių nėra skausmingi, bet vėliau labai niežti ir ilgai negyja. Šių muselių kelionės pradžioje nepastebėjau, todėl dabar visas kūnas nusėtas mažomis raudonomis dėmelėmis, visi atrodome kaip niežų apsėsti. Ir stipriausi repelentai nelabai padeda.

Išplaukiame. Ši upės vieta nuobodoka, džiugina tik Japakano kalno vaizdai. Šalia šio kalno rasta aukso, kuris dabar traukia avantiūristus ne tik iš Venesuelos, bet ir iš Kolumbijos bei kitur. Aukso gavyba nėra legali, Nacionalinė gvardija mėgina upėje stabdyti aukso ieškotojus. Kadangi teritorija praktiškai negyvenama, tai padaryti sudėtinga.

Praplaukiame aukso ieškotojų kaimelį. Nėra net minčių sustoti, nes įstatymai ten negalioja. Tarp miško indėnų ir aukso kasėjų kartais kyla susirėmimai.

Praplaukiame aukso ieškotojų kaimelį. Nėra net minčių sustoti, nes įstatymai ten negalioja. Tarp miško indėnų ir aukso kasėjų kartais kyla susirėmimai.

Praplaukiame apleistas papajų plantacijas, vakarop pasiekiame Kiritario kaimelį, kuriame gyvena Kuripako indėnai.

Prieplauka įrengta prie nuožulnios, iš vandens kylančios uolos. Aš tvarkau meškeres, kompanija išeina pasižvalgyti po kaimelį. Kaimelyje įrengtas pora valandų veikiantis apšvietimas, kuriam energiją tiekia generatorius.

Žvejyba nesėkminga, praradau priešpaskutinę blizgę. Miša dar mėgino ją ištraukti, bet srovė šioje vietoje buvo pavojingai stipri.

Blizgės praradimas yra blogas dalykas, nes progos nusipirkti naujų jau nebeturėsiu. Planuojame blizges pasidaryti patys, tam panaudodami šaukštus ir kabliukus. Indėnai blizgių nenaudoja, nes neturi nei spiningų, nei ričių, čia jos būtų neįtikėtina prabanga. Indėnai žvejoja prie piršto pririšę valą su kabliuku, viskas labai paprasta ir efektyvu.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį
G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Prieplaukoje maudosi vietinė indėnė ir penki jos vaikai. Vaikai maudosi nuogi, paauglė – su kelnaitėmis, motina vandenyje sėdi su visais drabužiais – varžosi mūsų. Indėnai puikiai pažįsta šią vietą, vaikai drąsiai maudosi stiprioje srovėje, kuri mus buvo nejuokais išgąsdinusi.

Akselis krante kepa likusią mėsa. Mėsa kieta, Akselio kulinariniai sugebėjimai akivaizdžiai riboti (kaip ir mūsų maisto atsargos). Ekspedicijoje jau įpratome valgyti visokį kulinarinį šlamštą – tiesiog maistas yra maistas, kalorijos ir tiek. Ypač, kai nuolat jauti lengvą alkį.
Leidžiasi saulė, ragaujame negausius alkoholio likučius (keletą lašų nupilame ir Mordvių dievui, mūsų ekspedicijos globėjui (Miša labai rimtai rūpinasi šiuo ritualu) ir einame miegoti.

Gyvename indėnų ritmu, keliamės ir gulamės kartu su saule, laikrodis čia praranda prasmę. Hamakus ir tinklelius nuo moskitų sukabiname laivelyje, išmokome tai daryti per rekordiškai trumpą laiką. Stipriai dvokia benzinu, praleidžia viena kuro statinių. Upėje šokinėja žuvys, girdisi praplaukiančio delfino kvėpavimas. Virš galvų skraido varnos dydžio šikšnosparniai. Pasibaigė ketvirtoji diena plaukiant upe.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje