Kelionėje po šią Viduržemio jūros salą mus daug kur lydėjo vietiniai draugai, kurių vieną aš vadinau vaikščiojančia Maltos enciklopedija. Jis galėjo atsakyti į visus klausimus apie savo šalį.
Tai buvo gerai, nes niekada nereikėjo nieko googlinti. Deja, savo markę jis susigadino parodydamas, kad beveik nieko nežino, kas vyksta už Maltos ribų. Lietuva jam buvo kažkur šiaurėj prie rusų sienos, ir neatrodė, kad norėtų ką nors daugiau sužinoti. Turbūt žinios apie Maltą užėmė visą jo atminties talpyklą. Koks mums skirtumas galų gale, juk tai mes atvykome pas juos semtis patirties, o ne ją dalinti kažkam.
Dėl akmenuoto paviršiaus Maltoje nedaug dirbamos žemės, todėl dauguma maisto produktų importuojama. Malta neturi ir savo vandens gręžinių, tad geriamasis vanduo taip pat gabenamas iš užsienio. Kitoms reikmėms salos gyventojai naudoja perdirbtą jūros vandenį, kurio nerekomenduojama gerti iš čiaupo. Be to, Malta visiškai neturi savo energijos gamybos šaltinių, dėl to energija taip pat importuojama.
Tai ką tada jie turi? Ne kažką, jei kalbėsime atvirai. Turi uolėtą pakrantę, kažkiek paplūdimių ir senovinių miestų. Tai reiškia pajamas iš turizmo. Dar įdomu, kad pagal tarptautinius susitarimus Malta valdo didelę dalį Viduržemio jūros oro ir vandens erdvės. Nežinau, per kokias pažintis jie gavo šias privilegijas, bet jos leidžia byrėti visai neprastiems pinigams iš oro ir jūros transporto įmonių, tranzitu kertančių Maltos oro erdvę ar teritorinius vandenis.
Tačiau šios privilegijos turi ir savo kainą. Kontroliuodama didelį plotą vandenų, Malta yra artimiausias iš Afrikos pasiekiamas taškas, todėl jai tenka tvarkytis su dideliais afrikiečių pabėgėlių srautais. Maltai tai nelengva, nes ji neturi nei pakankamai techninių galimybių, nei žmogiškų išteklių rankioti pabėgėlių valtelių, todėl, anot mūsų visažinio draugo, jūra neretai išplauna į Maltos pakrantę paskendusių afrikiečių kūnus.
Tai yra, žinoma, graudu, bet maltiečiai yra tiek jau prisižiūrėję, kad šie dalykai jų ne tik nebešokiruoja, bet netgi atvirkščiai – suteikia priešingą gailesčiui jausmą. Taip yra, nes daugumas afrikiečių prie Maltos gerovės beveik neprisideda. Maža to, jie dar gerokai ir prisidirba. Ypač maltiečiai nemėgsta atvykėlių iš Libijos, nes jie nemėgsta dirbti ir yra linkę į smurtinius nusikaltimus, tikino draugas. Net trečdalį Maltos kalėjimų gyventojų sudaro būtent libiai. Juodieji migrantai iš Rytų Afrikos irgi nėra mėgstami, bet šie dažniausiai keliauja tolyn į Europą, taigi Maltoje nespėja per daug ir prisidirbti.
Jei maltietį garsiau nei tik mintyse palaikysi libiu, už tai išganytas nebūsi net ir po mirties. Šiuo klausimu maltiečiai net per daug neslepia esą rasistai. Juokas juokais, bet ne taip jau retai vizualų skirtumą tarp maltiečio ir libio nėra paprasta įžvelgti.
Jei maltietį garsiau nei tik mintyse palaikysi libiu, už tai išganytas nebūsi net ir po mirties.
Visgi nuo arabiškosios kultūros Malta nėra tiek toli, kiek jie patys norėtų. Visų pirma – dėl savo kalbos, kuri turi daug panašumų su arabų kalba. Taip pat ir architektūra, kuri man net labiau priminė arabiškas šalis nei Italiją, į kurią maltiečiai taip stengiasi lygiuotis. Panašios kaip arabų pasaulyje klaidžios gatvelės ir namukų raizgalynė. Tik skirtumas, kad vaikščiodamas jomis prieini ne mečetę, o katalikų bažnyčią. Šis reiškinys Maltą tikrai daro panašesnę į Italiją. Na, ir, žinoma, tvarka, žmonių pragyvenimo lygis, naujosios technologijos, civilizacija, viešbučiai, išplėtotas turizmas, demokratija ir ekonominiai pasiekimai rodo, kad tai ne arabų, o Europos Sąjungos šalis.
Prie jau minėtų kultūrų įtakos Maltai, žinoma, reikia pridėti ir svarbiausią – britų kultūrą. Ji čia labai akivaizdi, ir tai nenuostabu, nes net 164 metus iki pat 1964-ųjų, kai Malta tapo nepriklausoma, šalis buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Praradę visas kolonijas britai suteikė Maltai nepriklausomybę taikiai, tad jokių nepriklausomybės kovų maltiečiai neturėjo.
Ilgi metai po britų sparneliu savo darbą padarė. Pradedant kalba, vėlesniąja architektūra, mokslo sistema, eismu kairiąja gatvės puse ir baigiant britiška tvarka. Anglų kalba – viena iš dviejų oficialių Maltos kalbų. Nors 97 proc. gyventojų nurodo, kad jų gimtoji kalba yra maltiečių, angliškai moka kiekvienas. Juokinga, kad maltiečiai tarpusavyje kalba maltietiškai, tačiau paradiniai parduotuvių užrašai, kelio ženklai, spektakliai, net didžiausias Maltos dienraštis yra anglų kalba. Mokyklose ir universitetuose visi dalykai taip pat dėstomi angliškai, nes maltiečių kalboje net nėra reikalingų matematikos ar fizikos terminų.
Jau minėta maltiečių kalba yra arabų, turkų ir italų kalbų mišinys. Michaelis sako, kad arabai net gali suprasti, ką kalba maltiečiai, tačiau jiems atrodys, kad maltiečiai kalba taip lėtai ir juokingai, kaip sulėtintame filme. Nenuostabu, kad libiai lieka Maltoje. Ji yra ir turtingesnė už jų nuskurdintą žemę ir kalbos mokytis nereikia.
Pamenu pasakojimą iš giminės aruodų, kai žemaitis iš Gargždų apylinkių per giminės balių negalėjo susišnekėti su aukštaičiu iš Ignalinos rajono, todėl kalbėjo rusiškai. Taip ir nesužinojau, ar ši istorija tikra, ar išgalvota, bet Michaelis pasakojo, kad Maltoje tai gana įprastas dalykas. Nors valstybė ir nykštukinė, jos regionuose kalbama tokiais skirtingais dialektais, kad kartais maltiečiai vienas kitą sunkiai supranta. Neretai pasitaiko, kad vietos gyventojai vienas su kitu šneka vartodami pusę angliškų žodžių, pusę maltietiškų.
Net 94 proc. Maltos žmonių gyvena miestuose. Atrodo įspūdinga, tačiau žinant, kad miestais čia vadinami visi eiliniai kaimai, o realių miestų apskritai nėra, tai gal ir suprantama, kad visi nori būti miestiečiais.
Maltos gyventojų nekamuoja alkoholizmo problemos, ir joje žemas skurdo lygis. Gal dėl to nepadaroma daug nusikaltimų, ir kiekvienas turistas gali jaustis gana saugiai.
Buvo labai smalsu iš vaikščiojančios enciklopedijos sužinoti šią jums pateiktą informaciją, tačiau metas teoriją paversti praktika. Kitoje pasakojimo apie Maltą dalyje sužinosime, ką įdomaus pamatėme Maltoje ir kokius nuotykius patyrėme.
