Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liudas Dapkus: kad kelionė patenkintų, joje turi būti trys komponentai

Liudas Dapkus su žmona
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Liudas Dapkus su žmona
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Trys svarbiausios kelionės dalys, patenkinančios žmogų, yra kultūra, gamta ir kulinarija, LRT RADIJUI sako žurnalistas Liudas Dapkus. Anot jo, jei žmogus gali sau tai leisti, reikia užsiimti itin aktyvia veikla – pavojaus šešėlis ir išlikimo džiaugsmas yra daug stipresni, nei minioje pamatyta Mona Liza ar Florencijos šedevrai.

– Šiuo metu kelionės jūsų gyvenime labai svarbios. Kas atsitiko?

– Man patiko keliauti jau seniai, tik kelionės, kaip ir daugeliui, būdavo apribotos dėl pagrindinės veiklos ir laiko likdavo vos keturios savaitės, prabėgančios labai greitai. Mačiau tam tikrus dėsningumus žiniasklaidoje ir nusprendžiau savęs su tuo nebesieti, o imtis to, kas man patinka.

– Ar nusivylėte žiniasklaida?

– Tiesiog akivaizdžiai įsitikinau tuo, ką nujaučiau anksčiau. Mano pirmas pabėgimas iš žiniasklaidos buvo 2008 m. prieš pat krizę, kai išėjau iš „Lietuvos ryto“ po beveik 18 metų darbo. Norėjau sulėtinti tempą, nes maniau, kad beprasmiška kasdien kurti naujienas, kurios pagyvens vos kelias valandas. Mačiau, kaip greitai geltonuoja popierius ant palangės.

Vėliau buvo šuolis į naujienų portalą. Tai tarsi žiūrėjimas į laužą, balanų smulkinimas ir mėtymas į ugnį, stebėjimas, kurios iš jų ryškiausiai dega. Deja, ryškiausiai dega menkavertės – apie nelabai išsilavinusių ar įdomių žmonių gyvenimą, garsių todėl, kad jie suvokiami masėms.

Įvyko tai, ką vadinu logocentrinio principo žlugimu. Elitas liovėsi vesti mases ir pradėjo jas mėgdžioti. Todėl turime tai, ką turime – „Brexit“, Donaldą Trumpą, tokią žiniasklaidos situaciją ir situaciją apskritai.

– Sakote, kad elitas pataikauja masėms, bet galima sakyti, kad ir didžioji žiniasklaida pataikauja masėms. Ar turite vilties, kad atsiras laikraščiai, portalai, kurie tam nepataikaus ir kalbės apie tai, kas svarbu? Ar nebuvo noro kažko tokio sukurti pačiam?

– Manau, kad to jau yra. Pats prisidedu prie žurnalo „Happy 365“, rašau kaip vienas iš autorių. Žurnalas atitinka mano suvokimą, jis skatina sveiką mąstyseną, jame aprašomi įdomūs žmonės. Dabar žmogus atakuojamas informacija iš visų pusių. Kai kurie atsirenka, sulėtina – grįžta vinilinės plokštelės, fotografavimo juostelės ir pan. Žinoma, tai skirta rinktinei publikai, bet, kai žinai, kad tokia publika yra ir ji lavina skonį, viskas atrodo ne taip prastai.

– Svarbu susikurti tokį gyvenimą, kokio norime. Kelionės ir buvo žingsnis, kad darytumėte tai, kas smagu ir svarbu. Esate įmonės „Travel Planet“ kelionių vadovas. Taigi kelionės nėra tik poilsis?

– Tai 180 laipsnių posūkis gyvenime, kai supranti, kad ėjai viena vaga, bet yra ir kita. Ėmiau tai jausti gerokai anksčiau, nei apsisprendžiau. Yra tokia Lauko teorija, pasak kurios, jei, pavyzdžiui, nori pirkti automobilį, imi pastebėti to modelio automobilius. Taigi aš ėmiau sutikti žmones, kurie pradėjo savo gyvenimą antruoju bandymu.

Keliaudami su žmona Fidžyje sutikome žmones, kurie gyveno ant medinių platformų ir augino perlus. Vienas jų buvo iš Kanados, Toronto, didelės reklamos agentūros bendrasavininkis. Jis pabėgo iš tų žiurkių lenktynių, nes suprato, kad jo nebedžiugina nei greitos mašinos, nei dideli pastatai. Tas žmogus nusipirko jachtą ir išplaukė aplink pasaulį.

Tačiau keliones lydi paradoksas – jos turi pradžią ir turi pabaigą. Apiplauki pasaulį, ir kas toliau? Plauksi antrą kartą, o gal prieš srovę? Tas žmogus tuomet pasėdėjo, pamąstė ir prisiminė vietą Taityje, kur auginami perlai. Nuvykus ten ir pradėjus verslą, jam nepasisekė, nes tai sudėtinga. Tačiau jis viską pradėjo iš naujo ir dabar Fidžyje jau septynerius metus augina perlus.

Tai ryškiausias pavyzdys, bet sutikau ir kitų žmonių, kurie, sulaukę maždaug 40 metų, sako – gerai, buvo faina, bet tai nebedžiugina, todėl darysiu kažką kita, būsiu tas ir tas. Nors mano atveju ne taip radikalu.

– Kas jums yra kelionės? Kokie tikslai ir kaip pradedate jas organizuoti?

– Ilgą laiką kelionės buvo toks hobis, kai malonumas prasidėdavo dar prieš kelionę. Visada viską organizuodavausi pats, susirasdavau vietą, kur noriu nuvykti. Aš ieškodavau žmonių istorijų. Dabar esu susikūręs sistemą, tarsi turiu šeštą pojūtį ir pamatau, kad kažkur bus įdomu, nes ten žmogus, padaręs kažką įspūdingo. Po to pasitikrinu su „Google Earth“ sistema, pažiūriu, koks priėjimas ar privažiavimas prie paplūdimio ir pan., kaip aplankyti tą šalį. Procesas prasideda anksčiau, nei pati kelionė.

Man patiko keliauti jau seniai, tik kelionės, kaip ir daugeliui, būdavo apribotos dėl pagrindinės veiklos ir laiko likdavo vos keturios savaitės, prabėgančios labai greitai.

– Pradedate ne nuo lankymosi muziejuose, bet nuo žmonių ir tam tikrų vietų?

– Taip, nes aš ieškau istorijų. Tai neįmanoma visai atvejais, ypač didmiesčiuose. Bet, jei galiu rinktis, miestas tesudaro trečdalį visos kelionės. Manau, kad kelionėje turi būti trys sudėtinės dalys – kultūra, gamta ir kulinarija. Tai toks minimumas, kuris patenkina žmogų.

– Šie komponentai leidžia suvokti tą šalį?

– Užgriebia paviršių. Ketvirtas komponentas – aktyvi veikla, jei žmogus gali tai sau leisti, nėra vyresnio amžiaus ar sergantis. Jei gali vaikščioti, reikia daug vaikščioti. Jei gali plaukti upėmis, reikia plaukti. Jei gali lipti, reikia lipti.

Tas pavojaus šešėlis, išlikimo džiaugsmas yra daug stipresni nei minioje pamatyta Mona Liza ar Florencijos šedevrai. Kaip kažkada dainavo Ricky Martinas, reikia ieškoti savo private emotion – to, kas bus tavo asmeninis potyris šioje kelionėje.

– Ar kelionės, į kurias vykstate, turi būti egzotinės?

– Kalbant apie save, geografija yra specifinė. Kai su žmona nuvykome į Bahamų salas, užsikrėtėme „tropine liga“. Tai buvo pirma vieta, kur matėme savarankiškai augančias palmes. Todėl dabar nuo pusiaujo per daug nenutolstam, išskyrus Zelandiją.

– Jūsų dar laukia Lotynų Amerika?

– Taip, Lotynų Amerikoje būta, bet nedaug. Man, kaip žmogui, gaunančiam mažai vitamino D ar valgančio nedaug skaidulų turinčio maisto, tropinės sritys yra kaip vitaminai. Ypač jei tai tamsus laikotarpis. Keliaujame vasarį arba lapkritį, kai Lietuvoje būna ūkai. Manau, kad tai yra geriausia, ką gali gauti žmogus už ne itin dideles sumas. Yra tikrai brangių Europos kurortų, kurie daug arčiau, reikėtų mažiau vargti fiziškai, bet tai jau bus kitokios atostogos.

– Ką reikia padaryti, kad suvoktum šalį? Dažnai atvažiuoja grupės, kurių priešakyje lekia gidas su vėliavėle. Nebūna jokių susitikimų su žmonėmis, kurie gyvena toje šalyje, jokio gilesnio suvokimo.

– Tai yra fetišas, kelionių imitavimas, kaip nuvažiavus į Tanzaniją ar Keniją prasėdėti už uždarų sienų, nes baisu. Naujausiame „Happy 365“ žurnale esu padaręs interviu su tokiu ponu Justinu, kuriam 64 metai ir jis nuolatos keliauja vienas. Jis pasakoja apie tai, kad Kenijoje turi daug draugų. Važiuoja ten ne dėl žvėrių, safaryje yra buvęs tik kartą, nes tai jam neįdomu. Jis sako bendraujantis sielomis, besikalbantis su žmonėmis, kurie jam daug artimesni nei europiečiai.

Reikia tik išjungti savo kaimo gyventojo ksenofobijos jausmą. Reikia nustoti bijoti, kad ten kažkas tave suės. Jei yra dalykų, kurie rūpi tau ir kurie rūpi kitiems žmonėms, jei jus vienija panašios problemos ir atradimai, tikrai praturtinsite save ir įgausite to, ko net nesuprantate. O grįžus iš kelionės imsi ir staiga pagalvosi – o kodėl, pavyzdžiui, nenudažius tos staktos mėlynai?

– Kaip susiorganizuoti kelionę, jei tam nėra itin daug pinigų?

– Pagrindų pagrindas – mokėti angliškai. Jei nemokate, mokykitės, nes be jos nebūsite savarankiški, negalėsite gauti informacijos. Toliau – technologijos. Galima į telefoną įsirašyti programėlę, kad ir „Holiday Pirates“, kurią turi kiekvienas save gerbiantis keliautojas.

Iš ten galima gauti įvairių pasiūlymų, pavyzdžiui, vykti į Barbadosą už 150 svarų. Reikia veikti greitai ir maždaug žinoti, kada galima keliauti. Bėda, kad šiuo metu iš Vilniaus beveik neturime normalių tiesioginių skrydžių. Jungtys dažniausiai – iš Londono. Tačiau turime dvi pigių skrydžių avialinijas, kurios nugabens iki ten.

Kitas žingsnis yra gyvenimas. Buvau įstojęs į vieną svetingumo klubą, įsipareigodamas priimti svetimšalius, kurie norės pas mane pagyventi. Taip turėjau teisę pats pas kažką gyventi.

– Taigi reikia atsisakytu didžiųjų oro linijų paslaugų, prabangių viešbučių ir kitų dalykų, kurie traukia pinigus?

– Taip. Pasaulyje dabar viskas keičiasi į „aš tau, tu man“ sistemą. Viešbučiams darosi vis sunkiau. Naudojantis „Airbnb“ sistema gali tekti šiek tiek mokėti, bet tai bus butas. Jei jame bus gyventojų, jie pasidalins įspūdžiais, kur nors nuves. Daug muziejų Europoje yra nemokami. Apskritai, geriausi dalykai visada nemokami. Sėdėti paplūdimyje ir žiūrėti į saulę taip pat galima nemokamai.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje