Makedonija–Olandija–Lietuva autostopu per mėnesį. 10. Grįžimas iš magiškų Balkanų į nuobodžią ir sterilią Vakarų Europą

Viskas, tariu aš sau, čia yra riba tarp dviejų pasaulių, ir aš palieku vieną, žengiu į kitą. Apskritai tai jokia ne riba, tai tik mokėjimo būdelės švara spindinčiame Kroatijos greitkelyje. Pasaulis, kurį palieku – tai Rytų Europa ir Balkanai, kur žmonės vis dar uoliai tiki magija, o dalykai veikia keista, jiems vieniems suprantama ir nestabilia tvarka. Pasaulis, į kurį žengiu laikydamas ženklą „Wien“ – tai Šengenas, Euras, Greitkeliai: visa, kas draugiška, visa, kas patogu, visa, kas vakarietiška, visa, kas vokiška, visa, kas nuobodu.
Europos atvirutė
Europos atvirutė / 123rf.com nuotr.

Slovėniją aš rimtai pasiryžęs prašokti. Prieš kelerius metus prie Liublianos su draugu ir dviem didelėm kuprinėm stovėjom septynias valandas. Didžiausias dėmesys, kurio tada susilaukėm iš vairuotojų – atsainus „aš turiu mašiną, o tu?“ žvilgsnis neatitraukiant mobiliako nuo ausies. Gal tai ir geriausi buvę jugoslavai, spjoviau aš į juos, krito man akmuo į užantį ir lai jis ten tūno. Jei kur būtų fotoaparatas – tokį vaizdą būtų galima dėti į Vikipediją arba kelionių katalogą. Šilta diena, platus greitkelis, pervargęs laimės kūdikis tranzuotojas, jam iš šonų – tarpekliai, o už nugaros – tunelis po kalnu. Štai kur elgetos gyvenimas!

Į tą kitą pasaulį mane veža slovakų porelė, jie važiuoja į Bratislavą. Nuo Bratislavos centro iki Vienos centro – mažiau nei 70 kilometrų, o jei skaičiuoti pakraščiais – nesusidarys nei 40. „Taip kad nieko, prasuksim,“ sako jie. Pasakoja, kaip graudu būdavo geležinės uždangos laikais, kai kas vakarą iš aukštesnio čekoslovakiško daugiabučio galėjai matyti Vienos šviesas. Taip arti atrodė tas kitas pasaulis, taip ranka pasiekiamas – beveik kaip Berlyne.

123rf.com nuotr./Viena naktį
123rf.com nuotr./Viena nakt

Bet čia dar tik Viena, ne Berlynas. Joje aš tik vakarui, ir Vienos dvasios tikrai neperprasiu. Aš esu visiškai tikras, kad tai nuostabus miestas su puikia architektūra ir „vaizdžiu naktiniu gyvenimu“, bet, žinokit, ne. Man nepatinka pernelyg gražus, imperiškai masyvus senamiestis su vandens fontanėliais, Swarowski vitrinomis ir po tamsiais akiniais, sulaižytomis garbanomis, Armani kostiumais besislepiantys kylantys verslininkai, rėkiantys į išmanųjį telefoną austrišku vokiečių kalbos akcentu: jame „rasen“ (skubėti) tampa „Hasen“ (kiškiai). Bent jau kol Julia, padedanti man sofa ir veganišku maistu – Dieve, koks jis nesotus nepratusiam! – nenusiveda manęs į Wurstelprater atrakcionų parką. Ji užverčia galvą į neskoningai žibančius, besijuokiančius, burbuliuojančius eurobytu paplūdusius monstrus ir svajingai sako: „A, kai buvau maža, per gimtadienius tėvai man leisdavo čia būti visą dieną, kol skrandis nesustodavo nuo ledų ir neapvemdavau kurios nors karuselės.“ Tada einame kultūringai gerti alaus.

Tai, kas nutiko kitą vėsų rytą, kai prasikasęs per Vienos priemiesčius pagaliau radau tinkamą degalinę, man nutiko pirmą kartą. Tiek kartų esu ilgesingai akimis nulydėjęs „Turystyczny“ autobusus, o dabar – ėmė ir sustojo! „20 eurų iki Berlyno,“ sakė vairuotojas Jurgenas, bet kai pagūžčiojau pečiais, paėmė dykai ir dar dešrelę pakeliui nupirko. Jaučiausi kaip Labai Svarbi Persona, vienas taip sėdėdamas dviaukščiam autobuse, tik Jurgenas visąlaik norėjo vokiškai šnekėtis. „Mhm mhm“ yra geriausias išsisukimas, kai ne viską supranti. Tai, ką jis man pasakojo apie Čekijos pasienio su Austrija miestus, visgi supratau. Tik išbyrėjo tinkas iš buvusios tvirtos sienos, tik pakvipo austrišku šilingu – ir Mikulovas pasipuošė naktinių klubų reklamomis. Visos kaip viena: prigulusi/stulpą apsivijusi/ant apsuktos kėdės prisėdusi krūtininga stereotipinė čekė aukštuose aukštakulniuose ir ankštuose apatiniuose.

O Berlyne – vis kažkas naujo. Šįkart tai Andrius, Alytaus gimimo anarchistas, ir pigaus alaus

A.Savicko nuotr./Pieainys ant sienos Berlyne
A.Savicko nuotr./Piešinys ant sienos Berlyne

parkeliai su hipsteriškais pašnekesiais apie politkultūrą. Dar neseniai jis rezidavo Anglijoje, studijavo, paskui gyveno skvote ir valgė iš konteinerių už prekybos centrų (plačioji publika freegano neskiria nuo bomžo – iš dalies tai netgi labai gerai; tik mano mama sakydavo „ajajai, o jam taip gerai fizika sekėsi.“). Dabar Andrius vėl studijuoja Anglijoj, o Berlyne nelegaliai plauna indus slovakiškam restorane ir mokosi vokiečių kalbos su įvairaus plauko afganistaniečiais. Tokiems piktiems žmonėms labai tinka gyventi Rytų Berlyne, Schonebergo rajonėlyje, daugiabučiame name, o ant namo sienos – random revoliucijos random ispanakalbėje šalyje momentai, freska, verčianti žavėtis socrealizmo galimybėmis laisvesnėje lagerio pusėje.

Rašyti apie Berlyną yra paprasčiausiai pernelyg sunku dėl jo įvairovės ir toje įvairovėje įkalintos savotiškos pilkumos. Tokiuose individualizmo centruose visi yra pernelyg ypatingi, kad net būdami supersocialūs iš tikrųjų būtų socialūs – ir čia tai tvyro ore. Vokiškoji kultūra nepaleidžia, ir, tik niekam nesakykite, sklinda gandai, kad pankai čia už savo skvotus ėmė mokėti paskolas bankams. Pankai ir bankai pagaliau susivienijo! Bet mes tik žemiečiai, sėdintys raudoname buvusiame skvote ir nuobodžiaujantys, kol bumbsi stalo futbolo stalai ir išprotėjęs vokietis nori papasakoti apie ant jo tėvynės jau tuoj tuoj krisiančias bombas.

123rf.com nuotr./Berlyno sienos atkarpa
123rf.com nuotr./Berlyno sienos atkarpa

Kaip skaniai čia galima valgyti iš konteinerių, man visiškai aišku: norėčiau būti indų nurinkėju Berlyno kebabinėje. Perteklius ir skurdas – faini saviakai, nusprendžiam pakeliui į Velnio kalną – Teufelsbergą. Smagūs velniai ant šitos miškuose paskendusios dirbtinės kalvos dėjosi Šaltojo karo metais: penio formos pastate buvo įrengti radarai, besidomėję, kaip gyvena Rytų Berlynas. Dabar ir sėklidėse, ir galvutėje renkasi paaugliai, žolės ir trimitų pūtėjai: čia ištartas žodis ataidi penkiolika šimtų kartų, čia puiki akustika ir filmuojami filmai. Lengvumas į buvusią karinę baimės teritoriją įsibrovė per skylę metalinėje tvoroje. Berlyne tokių palengvėjusių, staiga lyg helio pririjusių vietų – šimtai, net keista, kaip jis iš viso neatsiplėšia nuo dirvožemio ir nepatampa skrajojančia sala. Tikriausiai dėl šito lengvumo, aš jaučiu, kad būtent dėl jo, kai prisėdam vidury nakties parūkyti – ir pauostyti marihuanos dūmų su lenkų kalba, sklindančių nuo gretimos kompanijos – labai paprastai ir natūraliai tenka klausti: „Klausyk, Andriau, o tu nesijauti čia vienišas?“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius