Krokodilo gimtadienis
Kuo karaliai senesni, tuo jie ksenofobiškesni. Paviršiuje Krokuva – agresyviai konservatyvus miestas, savo laisvę (o jos, beje, labai nemažai) slepiantis senamiesčio gatvių trinkelėse. Būti vieša lesbiete čia – nemenkas iššūkis. Todėl Martos draugių ratas primena mažą kaimelį –trisdešimt-penkiasdešimt merginų, kurias vienija (tikra ar apsimesta – tai jau sudėtingas klausimas, ar orientaciją galima suklastoti?) lytinė orientacija, pora menininkų rajono Kazimierz barų ir pakankamai įžūlus gyvenimo būdas.
Tokių bendruomenių pamatysi retai, tad šiandien man suteikta garbė pasijusti labai nepritampančiu. Ir gerai, taip man bjaurybei heteroseksualiam baltaodžiui jaunam vyrui ir reikia. Pati bendruomenė, prigimtimi netradicinė, yra provincialesnė ir uždaresnė nei Jiezno vidurinės socialinė sankloda. Kiek ameba bepulsuotų, už membranos ribų jai neišeiti. Krokuvos lesbietės turi savo vietas, savo iniciacijas ir ekskomunikacijas, savo pravardes, savo meilės istorijas, savo imigrantus ir emigrantus, savo niekšus ir angelus. Ir yra pasiryžusios krūtinėmis gultis ant spygliuotos vielos, kad šį savo apgintų.
Marta neseniai išsiskyrė su mergina – į penktą dešimtį įkopusia diskžokėja. Jos rankas puošia pjautiniai randai, bet tikri draugai apie tokius dalykus neklausinėja. Mane Marta vadina belly boy, kas man patinka nelabai, o Marta čia žinoma kaip Krokodyl, dėl ko, atrodo, ji visiškai nesiparina. Krokodilas jau penkta diena švenčia savo gimtadienį, todėl ramybė pavargusiam keliautojui suteikiama tik tol, kol pastarasis sukerta legendinę Krokuvos zapiekanką. Neišmanėliams reiktų paaiškinti, kad zapiekanka – tai tokia tautinė lenkiška užkepėlė, o skaniausios zapiekankos kepamos Kazimierze, didelėje raudonoje rotundoje, iš kurios visų pusių – mažiausiai penkiolika zapiekankinių (?) Kodėl prie vieno langelio nusidriekusi eilė, o kitame pardavėja Juzefa ramiai dildinasi nagus, Marta man paaiškinti negali. Pati, kaip ir priklauso alternatyvščikei, visuomet perka tik iš pačių nepopuliariausių langelių.
Šiandien susirinkimo vieta – laiptai į Vyslos krantinę, čia gražu ir ramu: pro šalį važiuoja dviratininkai ir riedutininkai, vaikšto normalios porelės ir retai užsuka mentai. Taip ir sėdime – apie dvidešimt penkias lesbietes, du gėjai ir aš. Mane į šio paveikslo kampą įpaišė pasteliniais dažais – laisvai liejasi ne tik alus ir vynas, bet ir lenkiškos šnekos, o aš pernelyg mandagus ir pavargęs, kad į jas kiščiausi. Man ir taip gerai, aš stebiu skirtingus tipažus: būna didelių lesbiečių, būna smulkių lesbiečių, būna labai moteriškų ir labai vyriškų, būna labai draugiškų ir labai piktų. Sveikinuosi su vyriškų bruožų trumpaplauke ant ramentų – ji tik mane pagiežingai nužvelgia ir, rodos, tuoj apspjaus – niekingas prašalaitis. Dabar jau rėkia ant paupiu einančio geziuko: „Supistas normalas! Veskis savo kūrvą bažnyčion ir ženykis!“ Tų, kurių gyvenimas – nuolatinis neigimas ir karas, pyktį galima suprasti.
„Išrinkim tris gražiausias,“ sugalvoja tyliai angliškai pažaisti Marta. Oooo-kei, numeris vienas – ta septyniolikinė strazdanota lakstančių akių raudonplaukė, gosliai čiulpianti cigaretę. Numeris du – štai ta elegantiškų judesių blondinė laiptų apačioj, dėl tokios išraiškos pats Pilsudskis skandintis eitų. Numeris trys – ana maža žaisminga juodukė, studijuojanti anglų kalbą ir vaikystėje, pasak jos pačios, buvusi labai stora.
„Gerai išrinkai,“ pritaria man Marta. „Atrodo, sutarsim.“
Ženijamės!
„Tomai, ženijamės!“ prikimusiu balsu siūlo man gera Martos draugė, barmenė Magda. „Ir mano mamą, operos solistę, amžinai ieškančią man vyro, nudžiuginsim, ir tau gyvenimas smagesnis bus. Atsikraustysi į Krokuvą, įsidarbinsi, daug gersim ir mušimės!“
Ženijamės tai ženijamės, aš ne koks čiočeras, kad prieštaraučiau. Tuo labiau, kad Magdos rankose – šviežiai iš miesto gazonų išrautos gėlės. Viena puokštė raudonų ir viena puokštė baltų – su gimtadieniu, Marta, tik tau – su visomis žemėmis, nuo policijos įpakuotos į juodą šiukšlių maišą. „Japirdolie, kurgi aš dabar kišiu,“ aimanuoja Marta, bet nesipriešina – neša juodžemiu byrantį krovinį per visą Krokuvos senamiestį. Einame per barus – prie laiptų vis dėlto prisistatė policija, užrišo kaspiną mėlyną ir piknikėliui šakės.
 |
| T.Marcinkevičiaus nuotr./Dvi draugės Krokuvoje - Margda ir Marta |
O Magda lyg supersocialus ir hiperaktyvus vaikas – šokinėja ant tvorų ir nuo bordiūrų, laksto gatvėmis, išlenkia taurelę citrininės vienam bare, kitam, tada rodo mums spyną ant tilto su savo vardu. Rusiška „kol mirtis mus išskirs“ nesąmonių tradicija atėjo ir iki čia, visas milžiniškas tiltas jomis nukabinėtas. Magdos spyną pakabino girtos draugės, todėl ji kiek originalesnė – širdutė ir vardas negrabiai išraižyti raktu. Magda, beje, dieną ir pabaigs kaip vaikas – po visų lakstymų ir šokinėjimų gilioj juodai raudonoj nakty prie zapiekankinės pasipils girtos ašaros dėl nelaimingos meilės vienai nepilnametei, kuri tikriausiai net ne lesbietė, tik paprasta žaidėja...
Kai norisi
Bet iki ašarų mums dar reikia apsilankyti bare „Cocon“. Barai-dvyniai „Coco“ ir „Cocon“ Kazimierze nėra tikri lesbiečių ar gėjų barai, jie yra paprasčiausiai tolerantiški. „Homoseksualų vakaras“ – kas begali skambėti juokingiau? Kaip ir visi (trys) homoseksualų lankomi barai, kuriuose esu buvęs, šis – tokia pati beskonybės viršūnė. Neoninės šviesos, karaokė vakaras, fluorescensuojantis a la Vokietija 10 dešimtmečio pradžioj interjeras ir brangus alus. Net susimąstyti verčia: o jei taip atidarius normalų, tikrai gerą barą homoseksualams? Antra vertus, gal jie į normalų barą ir neitų, nes normalūs barai - normalams?..
Šiaip ar taip, merginos čia jaučiasi laisvai – šoka, bučiuojasi, glėbesčiuojasi, geria, rūko ir klega. Vienintelė gėjų porelė jau irgi rado savo vietą. Ne visada suderinti dainorėlių balsai tik prisideda prie saugios aplinkos kūrimo – išorinis pasaulis su paslaptimis, pykčiu ir smurtu taip ir lieka išorėje. Magda tempia mane šokti, bet muzika iš tikrųjų baisi – lenkiško popso, prastos persenusios elektronikos ir M-1 plius hitų mišrainė.
Numeris Vienas nuo laiptų prie Vyslos, jau nebesikoordinuojanti bet vis dar viliojanti ryža ugnimi ir nepilnametystės strazdanomis, prisislenka arčiau manęs. Atsisėda taip, kad mano keliai atsiduria tarp jos trumpa suknele pridengtų kojų.
„Labai faina, kad keliauji, turėtų būt įdomu, daug įvairių žmonių sutinki, gal gali ką nors papasakoti,“ rėkia man į ausį kabinimo standartus, taip arti prisiglaudusi, kad nuo girto vėjo gūsio piestu stojasi kaklo plaukai. Stengdamasis išlaikyti šaltumą, standartiškai pasakoju kažką apie keliones, tikslus, rašymą. Matau, kad lygiai taip pat galėčiau pasakoti apie triušienos kainas. „Einam pašokt?“ Numeris Vienas uždeda ranką man ant kojos.
Stabdom filmą! Nutyla muzika, sustingsta žmonės, užgęsta šviesos, nebeteliūskuoja alus bokaluose ir nedžerška kokteilių stiklinės. Nuo šios sekundės, nuo šio sprendimo priklausys šiandiena ir rytojus, mano paties ir Martos nuomonė apie mane, geros istorijos ir prisiminimai. Tai kaip – praslinksim lengvu vėjeliu ar tvieksim raudonu pornofilmo nešvankumu. Ar aš einu pašokti?
„Man nepatinka muzika,“ atsakau, atsistoju ir nueinu ieškoti Martos. „Bet juk galėjai tiesiog padaryti ją tualete,“ nustemba Marta. Nustembu ir aš. Dar ir dabar negalėčiau atsakyti, kodėl taip, o ne kitaip: ar todėl, kad tai negera prieš čia susirinkusias merginas, ar todėl, kad nenoriu myžti ant šventovės kampų? Gal todėl, kad bachūrai irgi gali jaustis išnaudojami, net jei tai ir pirmas numeris? Jei taip – tuomet viskas gera ir žmoniška, bet kas, jei tai tik man galvoje vis dar likę konservatyvaus auklėjimo šrapneliai, keista gėda? Kaip vėliau sakys kita mergina Belgrade, esu arba labai durnas, arba labai geras, arba abejaip.
Marta viską supranta, mes panašūs. Mūsų Pirmas Numeris jau lėtai rangosi su kitu, matyt netyčiomis baran užsukusiu vaikinu. Man, Martai ir Magdai metas atsidusti, susirinkti gėles su visomis žemėmis ir traukti namo. Iki J. Dietlos gatvės laukia ilgas kelias per Krokuvos naktį.
