Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Malaizijos trilogija: Koks Kvala Lumpūras nulupus tikrosios Azijos žievę?

Erdvioje, su dideliais vitrininiais langais salėje pilna aukštų kėdžių, aptrauktų raudonais audiniais. Susėdę prie stambių apvalių stalų svečiai suka stiklinius padėklus, kad būtų patogiau iš didelių lėkščių išgraibyti padažuose skendinčias jūros gėrybes. Dauguma valgytojų vieni kitus perrėkinėja sklandžiu mandarinų, grynu kantoniečių ar hakos dialektais. Valgiaraštis išmargintas hieroglifais. Tačiau kad čia – ne Kinija, išduoda tik padavėjų būryje besisukiojančios merginos juodais hidžabais.
Indonezietės, atvykusios studijuoti į Kvala Lumpurą
Indonezietės, atvykusios studijuoti į Kvala Lumpurą / Godos Juocevičiūtės nuotr.
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kinų restoranas
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kinų restoranas

Savitam Kvala Lumpūro skoniui pajusti pirmiausia reikia nuo jo kaip nuo to rambutano nulupti švelniai dygliuotą žievę.

Tokie puikūs kinų restoranai Malakos pusiasalio ar Borneo salos miestuose, kaip ir išpampęs kinų, taip pat indų kvartalas Kvala Lumpūre, miesto gatvėse skambančios bent kelios Rytų šalių kalbos – nuo tamilų iki malajų – ir greta jų nuolat besiliejanti anglų liudija, kad keliauju po kraštą, kuriam reikia daugiau laiko ir atidumo, dargi tyrinėtojiško azarto norint jį pajusti ne vien kaip Aziją bendrąja ir plačiąja prasme, ne vien kaip epinį šūkį „Malaysia – truly Asia“, bet kaip konkrečią Malaiziją.

Sostinėje ją išdarinėju tarsi rambutaną, ištrauktą iš kitų šviežių, jau ne kartą ragautų gėrybių krūvos. Iš pirmo žvilgsnio Kvala Lumpūras – kaip vienas iš tų daugybės egzotinių vaisių, kurį norisi skubėti pačiupinėti vien dėl to, kad dar neišbandytas ir atrodo kitaip nei pabodę obuoliai. Tačiau jo savitam skoniui pajusti pirmiausia reikia kaip nuo to rambutano nulupti švelniai dygliuotą žievę. Tada atsiveria skaidri, taisyklingos ovalios formos masė, kurią jau galima imti ir kąsti. Tik svarbu nepamiršti, kad viduje dar yra branduolys – kauliukas.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Greta obuolių - ir rambutanai švelniai dygliuota žieve
Godos Juocevičiūtės nuotr./Greta obuolių - ir rambutanai švelniai dygliuota žieve

Tikra atgaiva, kai slegiant tropiniam karščiui, pažinimo troškulį už smagiai mažą kainą numalšina lengvos, ne per saldžios ir ne per rūgščios vaisiaus sultys. Bet jei metaforų per daug, papasakosiu paprasčiau.

Daugiau nei „Petronas“ dvyniai

Europą ir Kvalą Lumpūrą skiria apie 8000 kilometrų ir iš viso 12 valandų skrydžio. Iš Vilniaus greičiausiai ir ypač patogu Malaizijos sostinę pasiekti turkų oro linijomis. Skrydžio laukimas tarpiniame Atatiurko oro uoste neprailgsta: „Turkish Airlines“ į Kvalą Lumpūrą iš Stambulo skraidina kasdien.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kelionė į Malaiziją prasideda Vilniuje
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kelionė į Malaiziją prasideda Vilniuje

Savarankiški keliautojai įpratę su Kvala Lumpūru susipažinti probėgšomis, tik kaip su atokvėpio miestu pakeliui į aplinkines šalis. Vietiniai „Air Asia“ skrydžiai pigūs, bilietą į kaimyninį Singapūrą ar Balį galima įsigyti už 30 eurų. Tad Malaizijos sostinė tampa tik vienu krašteliu iš kokio nors Pietryčių Azijos maršruto trikampio ar zigzago.

Ir kelionių organizatoriai turistų grupėms Kvala Lumpūrą paprastai „įdarbina“ vos kelių valandų turui po ilgo skrydžio arba prieš išvyką namo. Galbūt dėl to, kad jis nėra tiek pertekęs išreklamuotų grožybių kiek Šanchajus, Honkongas ar Bankokas.

Be to, vietinė turizmo rinkodara ir jai pasidavusios laikinų atvykėlių masės tiek išaukštino „Petronas“ dvynius, kad, regis, jei ir yra ką Malaizijos sostinėje nuveikti, tai nebent atsižymėti su fotokadru prie garsiųjų bokštų. Na, dar pakilti viršun ir apžvelgti miesto panoramą.

Beje, daugybė pasipūtusių Azijos megapolių – nuo Dubajaus iki Taipėjaus – įsigudrino rungtyniauti kategorijose, kuriose jų dangoraižiai taptų „-iausiais“. Vienuose yra aukščiausiai įrengtos apžvalgos aikštelės, kiti turi aukščiausiai pasaulyje įsikūrusius viešbučius, dar kiti – kavines ir t.t.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Straipsnio autorė prie „Petronas“ dvynių
Godos Juocevičiūtės nuotr./Straipsnio autorė prie „Petronas“ dvynių

88 aukštų, 452 metrų aukščio „Petronas“, kuriuos Kvala Lumpūro verslo srityje prieš pat naująjį tūkstantmetį pastatė naftos kompanija, dešimt metų buvo tituluojami aukščiausiais planetos pastatais. Dabar juos perspjovę jau kiti stikliniai kaimyninių šalių gigantai. Bet kaip dvyniai jie vis dar išlieka aukščiausi.

Vis dėlto bent sykį gyvenime į Kvalą Lumpūrą verta užsukti ne tik dėl momentinės asmenukės, kurioje abu „Petronas“ virš pozuotojo galvos paprastai atrodo kaip neproporcingai dideli ragai. Iš ganėtinai simetriško, palyginti tvarkingo ir švaraus daugiamilijoninio miesto nesinori bėgti galbūt ir todėl, kad jis turi perkrautam megapoliui netikėto jaukumo ir gaivos suteikiančios žalumos – parkų, botanikos sodą.

Tie nemenki išpuoselėti įmantrių augalų plotai ar paprasčiausios plačios žolės vejos ir aikštės nejučiomis pririša prie Kvala Lumpūro, leidžia jame, kad ir koks lipnus nuo drėgnos tvankumos miestas būtų, lengviau kvėpuoti.

Net skrupulingai taupiam keliautojui ar kuprinėtojui lengva Kvala Lumpūre kvėpuoti ir dėl kainų. Antai nakvynė tvarkingame viešbutyje – išvertus iš vietinių ringitų, vidutiniškai 12 eurų, pilnas maišas vaisių iš turgaus ar pietūs neišvaizdžioje valgyklėlėje – apie pusantro euro, o gardus persivalgymas, užsigeriant alumi ar kola, prabangiame kinų restorane – 5 ar 7 eurai. Bet maistas Malaizijoje nusipelnys atskiro pasakojimo.

Tautų daugiskaita

Jokiuose kituose šios šalies miestuose nerasite tokios didelės Malaizijos įvairovės kaip jos sostinėje.

Kvala Lumpūras vertas daugiau nei epizodinės pažinties visų pirma todėl, kad jame prisikaupę Malajų salyno, karalysčių, Šrividžajos, kurios civilizacijos centras buvo Sumatroje, ir Malakos sultonato, taip pat kolonijinio meto istorijos ir skirtingų tautų gyvenimo. Kitaip tariant, jokiuose kituose šios šalies miestuose nerasite tokios didelės Malaizijos įvairovės kaip jos sostinėje.

Buvęs kuklus salų krašto, kurio džiunglėse ir lietaus miškuose greta orangutangų krebždėjo aborigenų gentys, kaimas prieš porą šimtmečių ėmė staigiai plėstis, kol ambicingų kinų migrantų dėka ir vis nepasisotinusių kolonistų pastangomis išaugo į didelį miestą. Britų Malaja ėmė lobti iš alavo gavybos ir kaučiuko eksporto.

Vietos sultonai ir jų kraštą apžioję anglai turbūt tikėjosi, kad pasamdyti kinų varguoliai taip ir liks pigiais juodadarbiais. Tačiau atkaklūs ir itin verslūs atvykėliai iš „Vidurio valstybės“ tiek prakuto, kad tapo svarbiausia šalies ekonomikos pavara: ilgainiui sukūrė stambių verslų ir į savo rankas suėmė dabar Vakaruose įnirtingai keiksnojamo palmių aliejaus biznį. Lėktuvui leidžiantis, jau iš viršaus atsiveria Kvala Lumpūro apylinkes tankiai užgulusių palmių eilės.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Malaizijos kinas
Godos Juocevičiūtės nuotr./Malaizijos kinas

Šiandien tarp kinų, kurie sudaro apie 25 proc. šalies gyventojų, – ir nemažai nekilnojamojo turto plėtotojų bei magnatų. Kuklesni apsiriboja smulkesniais verslais – turi krautuves, restoranus. Jų vaikai lanko privačias mokyklas, ten kala ir mandarinų, ir vietinę oficialią malajų, ir anglų kalbą, o paaugę mokslus tęsia Australijoje, Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje, dauguma Vakaruose ir pasilieka.

Jau senais istoriniais keliais ir vėliau per britus į Malajų salas patekusių indų, kurie dabar sudaro apie 7 proc. Malaizijos gyventojų, padėtis čia beveik visada buvo nepalyginamai prastesnė nei kinų. Tai iš dalies lėmė ir valdžios požiūris, ir pačių indų iš gimtosios šalies svetur perneštos kaustančios kastų normos, kai net turėdamas gabumų ir daugiau galimybių praturtėti, vis tiek negali sau leisti pakilti virš gimdytojų ir likimo suteikto socialinio statuso ar profesijos. Pavyzdžiui, jei gimei darbininkų šeimoje, tai ir tau lemta tokiu būti, ir nė trupučio aukščiau.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kvala Lumpūre – didelė indų bendruomenė
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kvala Lumpūre – didelė indų bendruomenė

Palyginti nedaug indų turi solidžią vietą po Malaizijos saule. Tai per kartų kartas aukštesniam visuomenės sluoksniui priklausantys sikhai. Gatvės minioje, kad ir kur jie gyventų – ar Delyje, ar Honkonge, ar Kvala Lumpūre – juos pirmiausia galima atpažinti iš tiurbanų ant galvų ir itin orios laikysenos.

Britų valdymo laikais Malaizijoje jie daugiausia dirbo valdžios apsaugininkais ir kariais. Beje, ne šiaip sau sikhai pravardžiuojami Azijos žydais ar su jais net rimtai lyginami. Tie, kurie tvirtai laikosi įsikibę savo bendruomenės vertybių ir tradicijų, užsitikrina gerą išsilavinimą ir sukasi ten, kur šlama daug banknotų. O štai jų vargdienius tėvynainius, daugiausia kilusius iš Pietų Indijos ir Šri Lankos, pastaruoju metu Malaizijoje keičia viltingai nusiteikę indonezai ir filipiniečiai – šie čia atvyksta lieti prakaito.

Nuo mečetės iki gurudvaros

Pažvelgus visai kitaip „išdresiruoto“ šiuolaikinio europiečio akimis kiek giliau, gali atrodyti, kad valdžia skatina gyventojų nelygybę ir etninę diskriminaciją.

Net baimingas atvykėlis šioje Kvala Lumpūro kultūrų makalynėje gali sau leisti jaustis visai saugiai. Agresyvūs etniniai susirėmimai – bent kol kas – gatvėse nėra dažni ir tuo labiau nėra chroniški. O po skandalingų rinkimų 1969 m. kilusios riaušės, per kurias malajai degino už juos turtingesnių kinų parduotuves ir namus, jau lyg ir primirštos. Tačiau tai dar nereiškia, kad skirtingos kilmės gyventojai vieni į kitus nešnairuoja.

Kad įvairių Azijos tautų mirganti ir šen ten baltaveidžių atmiešta Malaizija – pasakiškai tolerantiška, daugiau inertiškas įsivaizdavimas, galbūt puikios šalies turizmo reklaminės kampanijos pasekmė, bet ne visiškai nuoga tikrovė. Pažvelgus visai kitaip „išdresiruoto“ šiuolaikinio europiečio akimis kiek giliau, gali atrodyti, kad valdžia skatina gyventojų nelygybę ir etninę diskriminaciją.

Jau nusiėmusi britų pavadį vyriausybė 8-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė įgyvendinti vadinamąją bumiputeros politiką, kad sušvelnintų malajų ir už juos geriau gyvenusių kinų pajamų ir padėties atotrūkį ir kad galiausiai čiabuviai netaptų mažuma savo pačių gimtojoje šalyje. Dabar iš esmės žmogaus ateitis didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokia tautybė įrašyta jo pase.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Batu urvų šventykla
Godos Juocevičiūtės nuotr./Batu urvų šventykla

Bumiputera, iš sanskrito k. išvertus „žemės sūnus“, kitaip tariant, vietinis malajas arba aborigenas, įgyja lengvatų ir privilegijų, pavyzdžiui, pirkdamas nekilnojamąjį turtą ar kurdamas verslą. Be to, iš visų šalies gyventojų nemokamų studijų vietų 70 procentų turi atitekti malajams. Užaugusiems jiems priklauso ir vietos valstybės tarnyboje. Palyginimui – kinai gauna 20 procentų valstybės remiamo aukštojo mokslo vietų.

Dabar iš esmės žmogaus ateitis didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokia tautybė įrašyta jo pase.

Vos iki 10 procentų nemokamų studijų Malaizijos universitetuose skirta pasidalyti indams. Tad, tarkim, net aukščiausius balus mokykloje gaudavęs tamilų vaikis, kuris gal per šešias sekundes mintyse suskaičiuos, kiek bus padauginus du triženklius skaičius, turi iki graudulio mažai galimybių pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą kokios nors prestižinės specialybės studijose ir gali likti it musę kandęs, kai tuo metu ten įstos žymiai prasčiau mokinęsis, vidutinių gabumų malajas.

Religijų reikalai Malaizijoje irgi gali išduoti kai ką kita nei pirmas stiprus įspūdis. Darni jų idilė Kvala Lumpūre šviečiasi lankant reikšmingiausias miesto mečetes, kinų budistų šventyklas. Skvarbesni turistai užsuka į daosų dievybių buveines, apžiūri dar kolonijiniais laikais statytas krikščionių bažnyčias, labiau išprusę atranda ir sikhų gurudvarą. Įžūlių, bet labai fotogeniškų beždžionių apšokinėtuose Batu urvuose keliautojai grožisi auksine Murugano statula, drambliagalviu Ganešu ir stebi hindų atliekamas mistiškas pūdžas, o dar toliau nuo miestų maklinėdami imitaciniuose džiunglių čiabuvių kaimeliuose, prisisemia pasakojimų apie animistų ir pagonių kalnų ar miškų dvasias.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Batu urvų apylinkių gyventojos
Godos Juocevičiūtės nuotr./Batu urvų apylinkių gyventojos

Tuomet Malaizijos, kaip draugiškos skirtingoms kultūroms ir papročiams šalies, įvaizdis pasitvirtina su kaupu. Juolab kad aršių religinių konfliktų išvengiama. Net kolonijiniais laikais sultonai sugebėjo taip išlaviruoti, kad skirtingiems dievams besilenkiantys gyventojai nesusipjautų, kaip tai nutiko kai kuriuose kituose anglosaksų skaldytuose Azijos kraštuose. Vienas ryškiausių (ir skausmingiausių) pavyzdžių – dabartinio Pakistano regiono atskilimas nuo Indijos ir dėl to dar labiau paūmėję kruvini musulmonų ir hindų karai.

Vis dėlto Malaizijoje vykdoma politika – grynai proislamiška. Valstybė siekia islamą išlaikyti vyraujančia religija. Dėl konservatyvių musulmonų įtakos vis atšaukiami kokie nors renginiai, kurie kaip nors kertasi su jų vertybėmis. Štai šių metų rugsėjį Kvala Lumpūre taip ir neįvyko ilgai organizuota alaus šventė. Valdžia ragina žmones ignoruoti ir tokias „importines“ šventes kaip Šv. Valentino diena.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Nacionalinė Malaizijos mečetė, statyta 7-ajame dešimtmetyje
Godos Juocevičiūtės nuotr./Nacionalinė Malaizijos mečetė, statyta 7-ajame dešimtmetyje

Dvidešimt metų Malaizijoje gyvenanti gidė latvė Inga sakė, kad viešai galima daug ką kritikuoti, tik ne Alacho garbintojus ir islamą, šiukštu negalima raginti jų atsiversti į kitą religiją. Anot jos, tik musulmonai turi tiek laisvadienių, kiek reikalauja jų tradicinės šventės, kitų tikėjimų išpažinėjai tenkinasi vos viena kita laisva diena. Jiems – ir daugiau formalių kliūčių įsigyti žemės savo naujoms šventovėms statyti.

Bet pasimalus tarp vietinių ir jų pačių pamėgtose erdvėse, dar kartą atsiskleidžia, kad toji šalis – nevientisa, ir matyti, kad Malaizijos musulmonai – kitokie nei arabai. O miesto horizontas, išpaišytas skardinių lūšnų stogų, už jų suvešėjusių dangoraižių ir tarp aukštų betonų įsiterpusių šventyklų, turgų bei aikščių paminklų, neleis nuobodžiauti nei akims, nei juslėms.

Svarbiausia – kad ruošiantis į Malaiziją, nenutiktų kaip tiems Emilio Vėlyvio filmo „Redirected/Už Lietuvą!“ veikėjams, kurie pateko į šaltą Vilnių vietoj saulėto Kvala Lumpūro.

Kitas pasakojimas nukels į Borneo salą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius