Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 25d. 22:00

Manto Bertulio nuotykiai Kazachstane (III): 74 valandos traukinyje

Pro langus matyti tik plikos Kazachstano stepės
Asmeninė nuotr. / Pro langus matyti tik plikos Kazachstano stepės

Keliaudamas aš mėgstu neužsibūti viename mieste ir stengiuosi kiek įmanoma daugiau pažinti visą šalį – nuo sostinių iki kaimų. Nuo moderniausių pastatų iki slapčiausių gamtos kampelių. Nuo vietinių, kuriems sutikti turistą yra lygu pamatyti kas kelerius metus nutinkantį saulės užtemimą iki tokių, kurie jokiu būdu neatsisakys pakviesti paklydėlio pas save į namus.

Kadangi nusprendžiau keliauti po devintą pagal dydį valstybę pasaulyje, tai nebuvo pati lengviausia užduotis pažinti visus Kazachstano veidus. Tačiau galiausiai pasiryžau užkeliauti jį visą. Nuo rytų iki vakarų. Nuo Altajaus kalnų iki Kaspijos jūros. Paprasčiau tariant – padaryti ratą aplink visą šalį.

Šiam tikslui pasiekti man prireikė net tris paras praleisti traukinyje, išbandyti vietines oro linijas, pasinaudoti taksi bei autobusais.

Asmeninė nuotr./VIetiniai lipa į traukinį
Asmeninė nuotr./VIetiniai lipa į traukinį

Kas bendro tarp Kazachstano ir Laimos Kybartienės?

Kelionę pradedu didžiausiame Kazachstano mieste Almatoje, kuri vos prieš 20 metų buvo šalies sostinė. Praleidęs čia kelias dienas leidžiuosi į pirmą nuotykį. Mano tikslas – visiškai išsekusi Aralo jūra. Dar nespėjus apsiprasti su Kazachstano atstumais mane pasiekia žinia, kad iki reikiamos stotelės – 30 valandų riedėjimo traukiniu. Norėjau pigiau, bet buvo likę tik kupe klasės bilietai, kurių kaina 20 eurų.

Asmeninė nuotr./Kelionę dažniausiai tekdavo pradėti itin anksti ryte
Asmeninė nuotr./Kelionę dažniausiai tekdavo pradėti itin anksti ryte

Žinoma, pagalvojau, kad nėra taip jau blogai. Turėsiu puikią progą grožėtis vaizdais pro langą bei akimis valgyti laukinę Kazachstano gamtą. Ne, vyruti, savo naivumą gali susipakuoti ir įsidėti į kišenę.

Jeigu keliaujant tokiais atstumais po kitas šalis tu išvystum ir kalnus, ir ežerus, ir pelkes, ir gėlių laukus, ir kalnų viršūnes, ir besiganančias karves, ir ūkius, ir upelius, ir žalumos, ir civilizaciją, ir dar daug visko visko, tai čia tu matai špygą taukuotą. Tfu, norėjau pasakyti tokias nuobodžias ir vienodas stepes, kaip ir visos Laimos Kybartienės vedamos sveikinimų koncertų laidos.

Asmeninė nuotr./Kazachstano gamta ypatingai nuobodi
Asmeninė nuotr./Kazachstano gamta ypatingai nuobodi

Toks jausmas – lyg stovėtum vienoje vietoje. Kartas nuo karto horizonte išdygsta koks pavienis namukas ar kupranugarių banda. Net mašinų kelių nėra tokiose vietose. Tiesiog plyni ir nedirbami laukai.

Asmeninė nuotr./Jau per pirmą kelionę traukiniu perskaičiau abi pasiimtas knygas
Asmeninė nuotr./Jau per pirmą kelionę traukiniu perskaičiau abi pasiimtas knygas

Jeigu Jungtinės Tautos rūpinasi sparčiu žmonijos populiacijos didėjimu ir galvoja, kur žmonės tilps žemėje po 30-40 metų, tai aš turiu jiems rekomendaciją – siųskite juos visus čia! Jiems čia visiems užteks vietos.

Kolektyvinė nuotraukų peržiūra traukinyje

Po Kazachstaną traukiniu verta keliauti. Jo bilietai čia nebrangūs, be to, sutaupau pinigų nakvynei.

Plius, pasitaikė įdomūs kaimynai. Vienas jų – Azamat – kazachas, išpažįstantis islamą. Labai gerai žino ir Lietuvą, ir Arvydą Sabonį. Pasišnekėjom apie jo dukrą, studijuojančią Almatoje, apie Lietuvos ir Rusijos santykius, apie korupciją Kazachstane ir apie tai, kodėl žmonės čia nemoka ar nesimoko anglų kalbos.

Asmeninė nuotr./Puikiai Lietuvą žinantis kazachas Azamat
Asmeninė nuotr./Puikiai Lietuvą žinantis kazachas Azamat

Tačiau pasiekus stotelę pavadinimu „Aralo jūra“ tenka atsisveikinti bei toliau tęsti kelionę. Deja, kažkada čia buvusios didingos jūros neberandu ir jau kitą dieną vėl sėdžiu traukinyje.

Asmeninė nuotr./Pigiausia plackarto tipo klasė
Asmeninė nuotr./Pigiausia plackarto tipo klasė

Šį kartą žemesnėje klasėje – plackarte (bilietas kainuoja maždaug 10 eurų). Neradęs Aralo jūros nusprendžiau nepasiduoti. Vis tiek noriu šioje kelionėje išvysti bent kokį vandens telkinį. Taigi, pasileidžiu pirmyn link Kaspijos jūros – už 23 valandų tikslas bus pasiektas.

Šįkart kelionės kaimynų turiu daugiau. Apie kazachų draugiškumą rašiau ankstesniame įraše, tačiau kuomet šalia sėdinti pagyvenusi pora mane pakvietė bendrai vakarienei, likau truputį apstulbęs. Aišku, atsisakyti net negalvojau, bet ir nežinojau, kaip už tai atsidėkoti. Susikuklinau net... Bet paprašiau bendros nuotraukos.

Asmeninė nuotr./Vakariene mane pavaišinusi šeimyna
Asmeninė nuotr./Vakariene mane pavaišinusi šeimyna

Tuo tarpu šalia sėdintį kitą vaikinuką sudomino mano fotoaparatas. Paprašė parodyti darytas nuotraukas. Po kelių akimirkų mano fotoaparatas jau buvo apsuptas kokių septynių kazachų, kurie susigrūdę į jį žiūrėjo lyg akmens amžiaus žmogus, pamatęs ugnį. Taigi traukinyje surengiau improvizuotą savo fotokadrų parodą.

Paparaciai nepageidaujami

Nėra lengva naktį užmigti vagone, kuomet bendrakeleivių knarkimo garsai prilygsta simfoniniam koncertui, todėl traukiniui sustojus kažkokiame mieste sugalvoju išlipti ir išeiti prasiblaškyti bei prajudinti kaulus.

Pamatau įdomų reginį, lipu atgal pasiimti telefono nuotraukoms. Gausiai susirinkęs vietinių būrys dalinasi kažkokias dėžes. Atrodo kaip siuntos, tačiau iš karto kyla klausimas – kodėl būtent šiame mieste ir naktį?

Pradedu fotografuoti. Girdžiu link mano pusės „pareinančius“ riksmus, o netrukus pamatau ir patį herojų – šūkaujantį vyrą. Sparčiais žingsniai atkulniuoja pareigūno aprangą vilkintis vyriškis, pradeda rėkti ant manęs, bando iš rankų atimti telefoną ir grasina, jog nepaklusęs turėsiu reikalų su prokuratūra.

Supratau, kad žurnalistinį darbą atlikti pasirinkau ne pačią tinkamiausią vietą ir laiką. Jis paprašo ištrinti nuotraukas. Įjungiu „durnelio režimą“ ir bandau apsimesti, kad nieko nesuprantu. Ant šito kabliuko „pareigūnas“ nepakimba. Bandau toliau. Įrodinėju, jog nuotraukas neva ištryniau. „Nepaeina“ ir šis bandymas. Paskutinis triukas. Ištrinu nuotrauką. Atsiprašau, rodau, kad viskas tvarkoje. Šiaip ne taip atsikratau jo. Bet pro ūsą šypsausi, nes turėjau iš viso dvi nuotraukas.

Asmeninė nuotr./Mane dėl nuotraukos užsipuolęs vyriškis
Asmeninė nuotr./Mane dėl nuotraukos užsipuolęs vyriškis

Neatmetu, kad galėjau netyčia nufotografuoti nelegalių dalykų, mat čia korupcija tokia vešli, jog galima ją pavadinti antrąja religija. Pavyzdžiui, traukinių vagonuose galima rasti nemažai žmonių tiesiog neturinčių vietos, kadangi negalintys sau leisti įsigyti normalų bilietą kasoje, vietiniai moka kyšį palydovams, o pastarieji leidžia įsėsti į traukinį už mažesnę kainą. Visi tai mato, bet niekas dėl to ypatingai nesuka galvos.

Asmeninė nuotr./Viename Kazachstano gale žiema, kitame - pavasaris
Asmeninė nuotr./Viename Kazachstano gale žiema, kitame - pavasaris

Visi pinigai sostinei

Po 53 valandų kelionės dviem traukiniais galiausiai pasiekiu Kaspijos jūrą bei Aktau miestą, kuris pasitinka žvarbiu vėju. Užsibūti čia nėra ko. Ne sezono metu miestas ištuštėjęs, paplūdimiai tušti ir apleisti. Praleidęs čia dvi dienas duriu į sostinę. Tiesiogine to žodžio prasme „duriu“, kadangi pirmą kartą gyvenime pasirinkau vidaus oro linijas.

Bilietą iš Aktau į Astaną perku paskutinę dieną ir „pakloju“ beveik 53 eurus. Įdomus jausmas iš vieno miesto į kitą toje pačioje šalyje skristi 2,5 valandos lėktuvu, bet tuo pačiu tai buvo pirmos oro linijos, kurios taip atmestinai darė keleivių patikrą. Netrukdomas galėjau prasinešti ir vandens buteliuką, ir net kuprinės su kompiuteriu kraustyti nereikėjo.

Nusileidęs Astanoje jaučiuosi lyg patekęs į atskirą pasaulį. Visiškai skirtinga situacija nuo prieš tai aplankytų trijų miestų. Gigantiški ir modernūs pastatai, vyraujanti simetrija, švara gatvėse, daugiau naujų mašinų nei senų. Dangoraižiai dygsta vienas po kito. Net egzistuoja autobusų stotelės su wi-fi. Žodžiu, modernus ir patrauklus akiai didmiestis su beveik milijonu gyventojų. Tačiau toks vaizdas, kad Kazachstanas visus pinigus skiria savo naujajai sostinei.

Asmeninė nuotr./Kazachstano sostinė kardinaliai skiriasi nuo kitų miestų
Asmeninė nuotr./Kazachstano sostinė kardinaliai skiriasi nuo kitų miestų

Praleidęs tris dienas sostinėje sėdu į paskutinį traukinį link Almatos ir po dar 21-os valandos dardėjimo bėgiais pasiekiu savo tikslą. Viskas. Vualia. Kazachstanas užkeliautas.

Ankstesnius autoriaus kelionės po Kazachstaną tekstus galite rasti čia, taip pat paspaudę čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje