Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 11d. 10:44

Mariupolis: jį pasirinkti atostogoms gali tik tokie prietrankos kaip mes

Saulėgrąžos Ukrainos traukinyje
V.Mikaičio nuotr. / Saulėgrąžos Ukrainos traukinyje

Pamenu, dar visai neseniai Ukrainos Mariupolio mieste buvo krepšinio komanda „Azovmaš“, kuri periodiškai vis atvykdavo pažaisti su „Žalgiriu“. Krepšinio mėgėjai turėtų ją prisiminti. Žaidė ji vidutiniškai, tačiau per ją sužinojau apie Mariupolį – miestą, esantį pačiame atokiausiame Ukrainos užkampyje prie Azovo jūros ir prie pat rusų sienos. Pamenu, mano brolis kažkada su tuo pačiu „Žalgiriu“ yra skridęs į mažutį Mariupolio oro uostą ir sakė, kad tokio kaimiško oro uosto dar nebuvo matęs anksčiau.

Tada niekas negalėjo pagalvoti, kad tas užmirštas užkampis netrukus taps labai žinomu ir svarbiu miestu. Ne, krepšinio komanda čia niekuo dėta, ji dar iki karo Donbase bankrutavo ir išnyko, kaip išnyksta dauguma sporto klubų, trumpam tapusių vietinių oligarchų žaisliukais, kurie ilgainiui nusibosta ir būna išmetami.

Dešimtas pagal dydį Ukrainos miestas, stipriai pramone užterštas Mariupolis tapo paskutine tvirtove, trukdančia Donbaso separatistams su rusų pagalba (arba atvirkščiai) skverbtis tolyn į Ukrainos teritoriją. Iš visų mūsų apkeliautų rytų Ukrainos miestų, Mariupolis buvo arčiausiai to, kad realiai būtų prarastas. Vienu metu jį net trumpam buvo užėmę separatistai, bet nespėję nė šampano iššauti, vėl buvo išvyti. Po to dar kelis kartus miestas iš Donecko pusės buvo bombarduojamas. Keliasdešimt miestiečių žuvo, buvo kažkiek sugriautų namų, tačiau dabar lyg ir viskas ramu.

Kurį laiką ukrainiečiai rytinėje Mariupolio pusėje statė barikadas manydami, kad miestas vis tiek bus puolamas, tačiau rusams pastačius į Krymą tiltą, puolimo grėsmė kiek sumažėjo.

Mariupolyje nėra turistų. Ir kažin, ar kada bus, nes miestas visiškai neturistinis. Čia gali atvykti tik tokie prietrankos kaip mes, kuriuos jaudina ne gražios ir populiarios, o minios nelankomos vietos. Be to, čia net vietiniai nepataria apsistoti ilgiau nei pora dienų. Ir ne dėl to, kad čia nėra per daug ką veikti, bet dėl to, kad miestas yra viena labiausiai užterštų vietų Ukrainoje. Taip yra dėl metalo ir kitos pramonės gamyklų, teršiančių orą ir vandenį. Nors sako, kad nuo sovietmečio oro tarša Mariupolyje sumažėjo per pusę, ji vis tiek lieka didžiausia šalyje.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolio stotyje
V.Mikaičio nuotr./Mariupolio stotyje

Mus iš traukinių stoties į miestą vežęs taksistas stebėjosi, kad atsigrūdome į šį dievo užmirštą kampelį. Čia niekas neatvyksta, sakė jis. Dėl to, kad visi bijo, sakė jis, nes fronto linija yra čia pat už miesto. Ir taip sunkiai pasiekiamas Mariupolis dabar yra pasiekiamas dar sunkiau, nes prasidėjus karui buvo uždarytas mažutis oro uostas ir neatidarytas iki šiol. Taip pat ir dėl situacijos Kerčės sąsiauryje, kuriame rusų laivai blokuoja kitų laivų patekimą į Mariupolio uostą.

Bėkit į vakarus, sakė jis. Rytai yra tamsa, iš jų ateina nelaimės, sakė jis

Atvirai šnekant, nemanau, kad uostams ir būnant atviriems Mariupolis sulauktų daugiau turistų nei dabar. Dar taksistas sakė, kad dėl čia pat esančio fronto žmonės pernelyg saugiai nesijaučia, todėl, jei kas atsitiktų ir tektų iš miesto bėgti, kad tik nebėgtume neteisingai. Bėkit į vakarus, sakė jis. Rytai yra tamsa, iš jų ateina nelaimės, sakė jis. Tą, aišku, būtume suvokę ir patys – čia tas pats, kaip bėgant nuo pasiutusios meškos bandyti slėptis jos asmeniniame urve.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolio stotyje
V.Mikaičio nuotr./Mariupolio stotyje

Dabar Mariupolis pasiekiamas tik žemės transportu. Mes čia ir atvykome naktiniu traukiniu iš Dnipro. Kelionė buvo sklandi, jei ignoruosime tai, kad miegamasis vagonas paskutinį kartą valytas buvo dar sovietmečiu, ir traukinyje nebuvo restorano. Gerai, kad turėjome savo gėrimų ir gėrėme juos, kol šalia keliaujantis senukas paprašė baigti triukšmą, nes jis nori pailsėti. O diskusijos buvo tik pasiekusios savo smagumą. Teko eiti į koridoriuką, kuriame per didelį triukšmą bendravosi jau nebe taip smagiai.

Ta pačia proga pastebėjau, kad keliautojų naktiniais traukiniais daugumą sudaro būtent gerai sovietinius laikus menantys ar galbūt skurdžiau gyvenantys ukrainiečiai. Jaunimo šiame traukinyje beveik nebuvo, neskaitant būrio ukrainiečių karių.

Šiaip keliauti naktiniais traukiniais Ukrainoje yra ne tik smagu, bet ir nepadoriai pigu. Beveik vienuolikos valandų kelionė mums kainavo 4 eurus. Pirkdamas bilietą galvojau, kad gal ne taip supratau kainą, bet ne – tikrai, keturi eurai. O dar juk viešbučiui sutaupoma. Matyt, ukrainiečių jaunimas keliavimo būdui jau teikia patogumo, o ne kainos prioritetus.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolis yra Ukraina
V.Mikaičio nuotr./Mariupolis yra Ukraina

Maždaug pusė miesto gyventojų save laiko ukrainiečiais, o kita pusė rusais. Tačiau beveik visi kalba rusiškai. Gatvėse kabo ukrainietiški transparantai, primenantys, kad Mariupolis – tai Ukraina. Miestiečių nuomonės apie situaciją šalyje nevienareikšmiškos, bet karo baimė juos daro vieningus kaip niekada anksčiau, nepaisant vienų aklos meilės, o kitų neapykantos Vladimirui Vladimirovičiui.

Yra gražiai sutvarkytas miesto parkas. Šeimos ateina čia su vaikučiais pasilakstyti, suvalgyti cukraus vatos ir pasimaivyti. Vienoje iš nelabai gražių miesto aikščių yra paminklas V.Visockiui. Pasėdėjome prie jo po nusususia egle ir kaip kokie hipsteriai pasiklausėme jo dainų belukštendami saulėgrąžas. Pasiklausėme todėl, kad Mariupolyje beveik visur galima pasigauti nemokamą bevielį internetą. Šis faktas nustebino ir sužavėjo. Atrodo, vieši pasaulio užkampyje, o internetas liejasi laisvai.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolio parkas
V.Mikaičio nuotr./Mariupolio parkas

Tačiau geriausias miesto epizodas vasarą yra Azovo jūros paplūdimys. Žodį „geriausias“ galima vartoti su išlyga, nes daug kas su manimi nesutiktų. Azovo jūros vanduo ties Mariupoliu, kaip ir visas miestas, yra užterštas. Čia pat esantis uostas ekologijos irgi neprideda.

Normalaus miesto paplūdimio ruožas yra siauras, todėl atrodo, kad jis visada pilnas žmonių. Visi maudosi ir nesuka galvos, nes turbūt turi imunitetą nuo užteršto vandens. Išsimaudėme ir mes, nes lauke buvo per karšta ir vanduo buvo per daug viliojantis. Ir dar dėl to, nes o kas gali pasigirti maudęsis Azovo jūroje? Tiesa, dar tas pats taksistas perspėjo negerti jūros vandens. Gerai, kad perspėjo, nes tikrai būtume atsigėrę.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolis ir Azovo jūra
V.Mikaičio nuotr./Mariupolis ir Azovo jūra

Vakare nuėjome į vėlyvą kino seansą. Rodė naują filmą apie Pablo Escobarą. Tada nustebau dar kartą, nes Lietuvoje šis filmas tuomet dar nebuvo pasirodęs. Va tau ir pasaulio užkampis, pamaniau. Bilietas į kiną kainavo du eurus. Lietuvoje tokios bilietų į kiną kainos buvo turbūt, kai aš dar studentas buvau.

Su tuo kinu išėjo juokingai. Ukrainoje, pasirodo, filmus įgarsina ir nededa subtitrų. Taigi, teko žiūrėti filmą, įgarsintą ukrainietiškai. Ir tai yra mieste, kuriame devyni iš dešimties gyventojų kalba rusiškai. Kita vertus, viskas teisinga, valstybinė kalba yra viena, todėl tai yra puiki proga ją išmokti. Aš padaryčiau dar geriau – tegul kalba lieka originalo, o subtitrai būna ukrainietiški, tada miestelėnai išmoktų dvi kalbas. O tas, sakyčiau, nepakenktų, nes situacija tiek su ukrainiečių, tiek su anglų kalba Mariupolyje yra skystoka.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolio parkas
V.Mikaičio nuotr./Mariupolio parkas

Valgyti ėjome į studentų valgyklą „Mėlynė“. Už du eurus čia gavome sriubos, antrą patiekalą ir kavos su bandele. Ir bevielį internetą. Valgykloje maistas buvo labai skanus, o ji pati gražiai restauruota ir visiškai ne sovietinė.

Daugiau ką nuveikti mieste nebesugalvojome. Bendrakeleiviai iš to nuobodulio nuėjo pažaisti kompiuterinių žaidimų, o aš žaisti nemokėjau, todėl tuo metu gliaudžiau saulėgrąžas ir gėriau gėrimus. Gyvenome, tiesa, išsinuomotame bute, paprastame sovietiniame daugiabutyje.

Dar pridėjau komentarą, kad normaliose šalyse tokių problemų nekyla, į kurį ji man replikavo klausimu – nuo kada Ukrainą laikau normalia šalimi.

Iš neturėjimo ką veikti, parduotuvėje susipykau su pardavėja, nes ji nenorėjo priimti paplėšytos kupiūros, o kitos aš neturėjau. Koks jums skirtumas, kad ji įplėšta, sakiau, juk ją pačią man prieš valandą grąžos forma atidavė restorane kitapus gatvės. Pardavėja buvo neperkalbama, tad turėjau palikti savo butelius ir eiti ieškoti kitų pinigų. Dar pridėjau komentarą, kad normaliose šalyse tokių problemų nekyla, į kurį ji man replikavo klausimu – nuo kada Ukrainą laikau normalia šalimi. Savikritika buvo taikli, tai kaip ir nebeturėjau, ką pridurti. Tiesa, rytojaus dieną specialiai nuėjau būtent į tą pačią kasą, kur ji dirbo, tai pasisveikinom kaip geriausi draugai, kartu perėję ir alų, ir degtinę, ir saulėgrąžas.

V.Mikaičio nuotr./Mariupolis ir Azovo jūra
V.Mikaičio nuotr./Mariupolis ir Azovo jūra

Mariupoliu baigėsi mūsų kelionė po rytų Ukrainą. Kelionė atgal į Kijevą truko 16 valandų, o bilietas kainavo 6 eurus. Kaip iš Vilniaus į Kauną. Bet pats vagonas buvo dar labiau palūžęs, nes iki galo neužsidarė langas, todėl naktį vėjas plėšė peruką ir buvo šalta. Dar juokingiau buvo, kai virš Vytauto miegančiam vyrui išsipylė butelis jogurto, ir viskas nutekėjo ant Vyto. Atsibudęs pamačiau Vytą besiblaškantį šlapia nuo jogurto galva ir rusiškai besikeikiantį. O vyras viršuje miegojo net pasičepsėdamas. Turbūt savo jogurtą sapnavo.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje