– Kada įvyko vidinis lūžis, kai supratai, jog vienoje vietoje ilgai gyventi nebegali?
– Pirmoji kelionių „degustacija“ įvyko iškart po pirmojo kurso, 2009-ųjų vasarą. Buvęs klasės draugas, taip pat Mykolas, sugalvojo autostopu nukeliauti iš Vilniaus į Barseloną ir pasiteiravo, ar nenorėčiau prisidėti.
Iki tada mano didžiausias atstumas, įveiktas autostopu, buvo kelias Vilnius–Trakai, todėl tokia avantiūra pasirodė išties nemenkas iššūkis. Tačiau pagalvojau: „O kodėl ne?“ Į kelią nutarėme leistis šešiese.
Per išties neilgą laiką mums pavyko aplankyti ne vieną šalį – Čekiją, Italiją, Monaką ir Ispaniją. Kelionė buvo trumpa, vos trys savaitės, bet tuo metu atrodė, kad darom kažką nepaprasto.
Po poros metų, kai jau buvau baigęs universitetą, galvojau: o kas toliau? Supratau tik tiek, jog tuo metu nenorėjau imtis nieko rimto, ir vieną vakarą internete susiradau programą, kuri siunčia savanorius į Afriką.
Šis pasiūlymas patraukė mano dėmesį dar ir todėl, jog programa apmoka visas kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Nusiunčiau jiems savanorio paraišką, dalyvavau apklausoje ir pradėjau krautis lagaminą į tolimąją Ugandą.
Praėjus keliems mėnesiams, mano viešnagė Ugandoje baigėsi, ir aš jau kroviausi daiktus kelionei į Indiją
Su Mykolu nepalaikėme jokio ryšio maždaug pusę metų. Vieną vakarą gavau iš jo žinutę. Žinutėje buvo vienas paprastas sakinys su klausimu, ar norėčiau drauge „tranzuoti“ į Indiją.
Žinoma, ilgai svarstyti pasiūlymo neteko, vos po kelių akimirkų tarėmės, kaip ir kada vyks mūsų kelionė. Taigi viskas buvo išties paprasta: praėjus keliems mėnesiams, mano viešnagė Ugandoje baigėsi, ir aš jau kroviausi daiktus kelionei į Indiją.
Tuo metu giliai širdyje jau kirbėjo mintis, jog kelionės manęs taip paprastai nebepaleis. Grįždamas iš Afrikos supratau, kad tai bus svarbiausias dalykas mano gyvenime.
– Paprastai keliauji vienas, ar taip yra dėl to, kad nenori būti priklausomas nuo kito asmens?
– Pirmosios mano kelionės buvo su draugais. Taip leistis į kelią atrodė smagiau, saugiau, o ir tėvams buvo ramiau, žinant, jog esu ne vienas. Bet po kurio laiko supratau, kad keliauti vienam yra daug maloniau.
Daugiausia netikėtų nuotykių nutinka būtent tuo metu, kai esi vienas pasaulio pakrašty
Kelionės man yra laisvė, noriu būti visiškai nepriklausomas ir nevaržomas kito asmens. Žinoma, malonu susitikti su draugais ar pažįstamais, jeigu jie keliauja tuo pačiu metu.
Šie susitikimai tampa kelionės dalimi, tačiau kur kas įdomiau nežinoti, kas laukia rytoj. Daugiausia netikėtų nuotykių nutinka būtent tuo metu, kai esi vienas pasaulio pakrašty.
– Ar užmegztos pažintys kelionėse išlieka kaip malonus prisiminimas, ar su sutiktais žmonėmis palaikai ryšius ir vėliau?
– Yra keli žmonės, kuriuos labai norėčiau sutikti ir vėl. Ir neabejoju, kad anksčiau ar vėliau mūsų keliai susikirs. Smagiausia, kai su seniai nematytu bičiuliu susitinki visai neplanuotai kokiame pasaulio krašte. Tuo metu supranti, jog tie keliai tarp žmonių susikerta ne be reikalo.
Visa kita yra tik malonūs prisiminimai. Esu išgyvenęs nemažai malonių akimirkų su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, bet mane visgi labiau intriguoja, kas įvyks ateityje, o ne bandymai pakartoti tai, kas jau buvo.
– Su kokiais iššūkiais susiduri keliaudamas?
– Viskas priklauso nuo kelionės. Pirmosios kelionės, kurios trukdavo vos tris ar keturis mėnesius, buvo labai minimalaus biudžeto. Visus savo turimus pinigus išleisdavom vos per pirmus du mėnesius.
Smagiausia, kai su seniai nematytu bičiuliu susitinki visai neplanuotai kokiame pasaulio krašte
Tuo metu didžiausi iššūkiai buvo: „Ką valgysim, kur miegosim, už ką pirksim alaus?“ Baigėsi tuo, kad gyvendavome iš žmonių malonės ir Mykolo žongliravimo gatvėse.
Nuvažiuodavom į didesnį miestą, nueidavome į judriausią gatvę, padėdavome kuprines ant žemės ir imdavome žongliruoti.
Žmonės išties dosniai paaukodavo pinigų maistui, kartais vietiniai gyventojai pasiūlydavo nakvynę ir šiltą dušą. Per du mėnesius be pinigų nė karto nebuvom nepavalgę ar be vandens.
Žinoma, pasirinkus tokį gyvenimo būdą, neretai tenka miegoti laukuose, prie kelio, patiltėse, paplūdimiuose ar ant gyvenamųjų namų stogų. Kai sugebi užmigti ir jaustis patogiai tokiose vietose, visi kiti iššūkiai pradeda atrodyti kaip smulkmenos.
– Esi gyvenęs ir keliavęs ne viename pasaulio žemyne. Kur jautiesi geriausiai?
– Vienos konkrečios vietos išskirti tikrai negalėčiau. Gerai jaučiausi Ugandoje, nes laikas ten tarsi sustoja, nėra jokio skubėjimo. Irane gera, nes šioje šalyje yra išties labai mažai užsienio turistų, šalis unikali ir užburianti.
Per du mėnesius be pinigų nė karto nebuvom nepavalgę ar be vandens.
Tailande galima linksmintis iki paryčių, be jokių „stabdžių“. Ir, žinoma, Čekija – šioje šalyje praleidau labai smagius metus, ten jaučiuosi kaip namuose, kuriuos visada aplankysiu vos tik grįžęs į Europą.
Paprastai geriausiai jaučiuosi ten, kur tuo metu esu, bet dažnai pasiilgtu keturių anksčiau išvardytų šalių.
– Kas tave labiausiai domina svečioje šalyje?
– Sunku pasakyti. Turbūt tai, ką ten įmanoma patirti. Šalys kaip Iranas ar Tailandas net ore turi kažko savito, tam tikra unikali atmosfera sklando visur, kad ir kur žengtum. Man svarbu, kad tas savitas šalies jausmas būtų kuo stipresnis.
– Papasakok apie įsimintiniausią miestą ar vietą, kurią prisiminus užplūsta maloniausios emocijos?
– Matyt, ir vėl mintimis tektų grįžti į Ugandą. Tai buvo pirma išvyka iš Europos žemyno. Ten gyvenau antrame pagal dydį mieste Jinjoje, bet tris dienas per savaitę praleisdavau atokiame kaimelyje, kur nebuvo elementarių poreikių patenkinimo galimybių ir nė ženklo patogaus gyvenimo.
Man svarbu, kad tas savitas šalies jausmas būtų kuo stipresnis.
Apie elektrą ar vandentiekį nėra ką jau ir kalbėti. Vietiniai gyventojai augina saldžiąsias bulves, gaudo žuvį Nilo upėje ir verčiasi gyvulininkyste. Vandens gaudavome tik iš požeminės pompos.
Gyvenome apvaliuose molio nameliuose šiaudiniais stogais, vakarais kurdavome laužus ir rinkdavomės pabendrauti po dienos darbų. Būtent tokią Afriką ir gera prisiminti.
Tokią, kokią prieš tai buvau matęs tik National Geographic televizijos kanalo laidose. Pamenu, labai dažnai kartodavau sau, jog vis dar negaliu patikėti, kad esu čia.
– Keliaudamas neieškai patogumų ir nebijai rizikos bei pavojų. Kokią pavojingiausią situaciją iš savo kelionių prisimeni?
– Per visas tas keliones autostopu, miegojimą, kur papuola, nežinojimą, kas bus rytoj, taip nieko blogo niekada ir neįvyko. Buvo daug daugiau atvejų, kai svetimų žmonių gerumas nustebino ne tik mane patį, bet ir tuos, kuriems pasakojau šias istorijas.
Tiesa, buvo kartą atvejis, kai vilkiko vairuotojas iš Azerbaidžano Turkijoje bandė mane nugirdyti, o vėliau ir permiegoti. Bet iš jo elgesio jau važiuojant buvo galima suprasti, kad jis kažką planuoja. O jo planai akivaizdžiai prasilenkė su mano planais. Viskas baigėsi tuo, kad išlipau iš vilkiko kabinos ir patraukiau savo keliais.
– Keliaujant po pasaulį neabejotinai ragavai pačių keisčiausių patiekalų. Gal galėtum papasakoti, ką neįprasčiausio esi ragavęs?
– Žinoma, pasaulio virtuvė labai įvairi. Mauritanijoje esu valgęs kupranugario mėsos, Azijoje – žiogų ir kitokių vabzdžių. Bet kai esi ten, kur žmonės visa tai valgo, neatrodo, kad valgai kažką labai egzotiško. Tiesiog prisitaikai prie aplinkos sąlygų.
– Ar nuolatinės gyvenamosios vietos keitimas ir klajonės po pasaulį nekelia sėslesnio gyvenimo ilgesio?
– Kol kas ne. Bet, manau, dar po kelerių metų teks pradėt galvoti apie kiek pastovesnę gyvenamąją vietą.
– Kelionės nėra pigus malonumas. Tad kaip prasimanai pinigų, kad galėtum ne tik keliauti, bet ir pragyventi svetimame krašte?
– Pirmos mano kelionės buvo beveik nemokamas malonumas. Vienintelė kaina, kurią teko sumokėti, buvo visiškas patogumų nebuvimas ir nežinia, kada ir ką teks valgyti.
Keliauti galima labai pigiai, tačiau viskas priklauso ir nuo tavo požiūrio, ir pasaulio matymo
Žinoma, vėlesnės kelionės buvo su tam tikru biudžetu. Daug kas priklauso nuo to, kur tuo metu esi. Keliauti galima labai pigiai, tačiau viskas priklauso ir nuo tavo požiūrio, ir pasaulio matymo.
Jei naudojiesi Couchsurfing ar panašiais interneto tinklalapiais, nakvynę nesunkiai gali susirasti ir už dyką. Pietryčių Azija, kur šiuo metu ir esu, labai pigi, Indijoje galima pragyventi ir už centus.
– Šiuo metu gyveni labiausiai apgyvendintame pasaulio mieste – Šanchajuje. Su kokiais iššūkiais susiduri kasdieniame gyvenime?
– Kasdieniai iššūkiai mūsų gyvenime daugiausia priklauso nuo mūsų pačių, o ne nuo vietos kurioje gyvename.
– Žinau, jog aktyviai mokaisi ispanų ir japonų kalbų, ar tai nuorodos į tavo ateities keliones? Kokių naujų iššūkių esi numatęs?
Kasdieniai iššūkiai mūsų gyvenime daugiausia priklauso nuo mūsų pačių, o ne nuo vietos kurioje gyvename
– Taip, metus dar pabūsiu Šanchajuje, tada kelis mėnesius planuoju pakeliauti po kitas Pietryčių Azijos šalis – Kambodžą, Filipinus ir Vietnamą. Galbūt ir kur kitur. O vėliau mano kelias ves į Japonijos sostinę Tokiją.
Kol kas nė neįsivaizduoju, ką ten veiksiu. Tačiau šis klausimas išsispręs, kai ten nuvažiuosiu. O Pietų Amerika dar labai tolimoje ateityje...
– Ką tau reiškia kelionės? Kodėl vis iš naujo leidiesi į kelią?
– Kelionės man reiškia gražius prisiminimus ir nenuspėjamą ateitį. Į kelią leidžiuosi todėl, kad ten esu laimingiausias. Ir būtent tokiu būdu džiaugiuosi kiekviena man skirta diena.
Jokios atsirandančios problemos man nekelia didesnių rūpesčių, kai žinau, jog anksčiau ar vėliau laukia nauji išbandymai ir nuotykiai.
