– Esi gyvenęs ir keliavęs ne viename pasaulio žemyne. Kur jautiesi geriausiai?
– Vienos konkrečios vietos išskirti tikrai negalėčiau. Gerai jaučiausi Ugandoje, nes laikas ten tarsi sustoja, nėra jokio skubėjimo. Irane gera, nes šioje šalyje yra išties labai mažai užsienio turistų, šalis unikali ir užburianti.
Per du mėnesius be pinigų nė karto nebuvom nepavalgę ar be vandens.
Tailande galima linksmintis iki paryčių, be jokių „stabdžių“. Ir, žinoma, Čekija – šioje šalyje praleidau labai smagius metus, ten jaučiuosi kaip namuose, kuriuos visada aplankysiu vos tik grįžęs į Europą.
Paprastai geriausiai jaučiuosi ten, kur tuo metu esu, bet dažnai pasiilgtu keturių anksčiau išvardytų šalių.
– Kas tave labiausiai domina svečioje šalyje?
– Sunku pasakyti. Turbūt tai, ką ten įmanoma patirti. Šalys kaip Iranas ar Tailandas net ore turi kažko savito, tam tikra unikali atmosfera sklando visur, kad ir kur žengtum. Man svarbu, kad tas savitas šalies jausmas būtų kuo stipresnis.
– Papasakok apie įsimintiniausią miestą ar vietą, kurią prisiminus užplūsta maloniausios emocijos?
– Matyt, ir vėl mintimis tektų grįžti į Ugandą. Tai buvo pirma išvyka iš Europos žemyno. Ten gyvenau antrame pagal dydį mieste Jinjoje, bet tris dienas per savaitę praleisdavau atokiame kaimelyje, kur nebuvo elementarių poreikių patenkinimo galimybių ir nė ženklo patogaus gyvenimo.
Man svarbu, kad tas savitas šalies jausmas būtų kuo stipresnis.
Apie elektrą ar vandentiekį nėra ką jau ir kalbėti. Vietiniai gyventojai augina saldžiąsias bulves, gaudo žuvį Nilo upėje ir verčiasi gyvulininkyste. Vandens gaudavome tik iš požeminės pompos.
Gyvenome apvaliuose molio nameliuose šiaudiniais stogais, vakarais kurdavome laužus ir rinkdavomės pabendrauti po dienos darbų. Būtent tokią Afriką ir gera prisiminti.
Tokią, kokią prieš tai buvau matęs tik National Geographic televizijos kanalo laidose. Pamenu, labai dažnai kartodavau sau, jog vis dar negaliu patikėti, kad esu čia.
– Keliaudamas neieškai patogumų ir nebijai rizikos bei pavojų. Kokią pavojingiausią situaciją iš savo kelionių prisimeni?
– Per visas tas keliones autostopu, miegojimą, kur papuola, nežinojimą, kas bus rytoj, taip nieko blogo niekada ir neįvyko. Buvo daug daugiau atvejų, kai svetimų žmonių gerumas nustebino ne tik mane patį, bet ir tuos, kuriems pasakojau šias istorijas.
Tiesa, buvo kartą atvejis, kai vilkiko vairuotojas iš Azerbaidžano Turkijoje bandė mane nugirdyti, o vėliau ir permiegoti. Bet iš jo elgesio jau važiuojant buvo galima suprasti, kad jis kažką planuoja. O jo planai akivaizdžiai prasilenkė su mano planais. Viskas baigėsi tuo, kad išlipau iš vilkiko kabinos ir patraukiau savo keliais.
– Keliaujant po pasaulį neabejotinai ragavai pačių keisčiausių patiekalų. Gal galėtum papasakoti, ką neįprasčiausio esi ragavęs?
– Žinoma, pasaulio virtuvė labai įvairi. Mauritanijoje esu valgęs kupranugario mėsos, Azijoje – žiogų ir kitokių vabzdžių. Bet kai esi ten, kur žmonės visa tai valgo, neatrodo, kad valgai kažką labai egzotiško. Tiesiog prisitaikai prie aplinkos sąlygų.
