Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 5d. 18:03

Nardymo verslą Tenerifėje įkūrusią lietuvę per pandemiją gelbsti tautiečiai

G. Jatužytė savo namais jau keliolika metų vadina Tenerifę, nes šioje saloje sukūrė ir šeimą, ir verslą
asmeninio albumo nuotr. / G.Jatužytė savo namais jau keliolika metų vadina Tenerifę, nes šioje saloje sukūrė ir šeimą, ir verslą

Prieš beveik 20 metų priimtas sprendimas pirmą kartą panerti į povandeninį pasaulį, nors ir labai bijojo vandens, lietuvei Giedrei Jatužytei padovanojo ir vyrą, ir verslą, o savo namais ji jau keliolika metų vadina Tenerifę. Joje su vyru nardymo verslą įkūrusi moteris šiuo metu labiausiai svajoja, kad pasaulis kuo greičiau atsivertų ir atsigautų turizmo sektorius. Kol kas verslą gelbsti tai, kad į Palangą negalintys patekti lietuviai plūsta į Tenerifę.

Bijojo vandens, bet panėrė

Kiek save prisimena, G.Jatužytė (41 m.) visada norėjo keliauti – pažinti pasaulį, patirti naujų įspūdžių. Tačiau tai padaryti nebuvo lengva, nes neleido ir šeimos finansinės galimybės, o be to apie laisvą judėjimą be sienų buvo galima tik pasvajoti, nes Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė.

Tačiau kai tik pasitaikė galimybė, jauna mergina, vos baigusi fototechnologijų studijas aukštesniojoje mokykloje Lietuvoje, susikrovė kuprinę ir išvyko į Airiją – dirbti tam, kad galėtų keliauti.

„Kaip ir visi pirmosios bangos emigrantai iš pradžių dirbau padavėja. Tačiau mano tikslas buvo ir kuo geriau bei greičiau išmokti anglų kalbą. Todėl realiai atsiribojau nuo lietuvių, rusakalbių, stengiausi draugus rinktis iš kitų šalių, kad kuo daugiau bendraučiau angliškai. Kai šia kalba kalbėjau be problemų, labai greitai pakeičiau ir darbą. Tapau vienos kompanijos, kuri prekiauja organiniu maistu, prekybos atstove, važinėdavau po Airiją ir ieškodavau naujų klientų. Tiesą sakant, šis darbas buvo labai geras. Mano vyras iki šiol juokiasi, kad nesupranta, kaip aš mečiau tokį gerą darbą ir tapau nardymo instruktore“, − šypsojosi G.Jatužytė.

asmeninio albumo nuotr./Giedrė Jatužytė
asmeninio albumo nuotr./Giedrė Jatužytė

Airijoje uždirbtus pinigus mergina išleisdavo kelionėms – savo didžiajai aistrai. Ji apvažiavo kone visą Europą, apsilankė ir egzotiškuose kraštuose. O vieną žiemą užsuko į Tenerifę.

„Atvažiavau, pamačiau, kad čia ir šilta, ir gražu. Taip išėjo, kad tuomet, o tai buvo gal kokie 2002 metai, į Tenerifę persikėliau penkiems mėnesiams. Kasdien eidavau į paplūdimį ir vis matydavau, kad žmonės su visais tais narų kostiumais lenda po vandeniu. Tai reikėjo ir man įlįsti“, − juokėsi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Niekada nebuvau nei gera plaukikė, nei didelė vandens mėgėja.

Tačiau ji prisipažino, kad išdrįsti panerti nebuvo lengva, nes vandenynui ir vandeniui ji visada jautė ir pagarbą, ir baimę.

„Niekada nebuvau nei gera plaukikė, nei didelė vandens mėgėja. Tačiau nuėjau į nardymo centrą ir pasakiau, kad noriu išsilaikyti licencijas ir nardyti. Tada ir išsilaikiau pirmąją licenciją, bet apie jokią instruktorės kvalifikaciją dar tikrai negalvojau“, − pasakojo G.Jatužytė.

Juo labiau, kad reikėjo ir grįžti į Lietuvą, nes atsirado galimybė baigti išlyginamąsias studijas ir įgyti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Tuo metu vyko švietimo sistemos reforma, kai aukštesniosios mokyklos tapo kolegijomis, o jose pabaigus išlyginamąsias studijas, buvo galima gauti aukštojo mokslo diplomą.

„Tada visi mano draugai ragino grįžti baigti studijas. Sakė, kad jei dabar to nepadarysiu, tai to popierėlio niekada negausiu. Studijas baigiau, tačiau dabar jas pritaikau tik tokiu atveju, kai su „GoPro“ kamera filmuoju ir fotografuoju po vandeniu ir savo klientams siūlau atsiminimus“, − kalbėjo pašnekovė.

Vyro šaknys – Lietuvoje

Po studijų ji dar kelerius metus dirbo Airijoje ir keliavo, kol aplinkybės susiklostė taip, kad ji vėl atvyko į Tenerifę. „Tada jau buvau sugalvojusi, kad reikia keisti profesiją, daryti kažką tokio įdomaus. Tačiau tikrai nemaniau, kad taip greitai tapsiu nardymo instruktore ir juo labiau, turėsime savo verslą“, − savo istorijos detales dėliojo G.Jatužytė.

Gyvenimo pokyčių varikliu tapo meilė. Su būsimuoju savo vyru ji susipažino dar tuomet, kai pirmą kartą viešėjo Tenerifėje.

asmeninio albumo nuotr./G. Jatužytė su savo vyru Enrique susipažino po vandeniu ir abu iki šiol nardyti moko kitus žmones
asmeninio albumo nuotr./G. Jatužytė su savo vyru Enrique susipažino po vandeniu ir abu iki šiol nardyti moko kitus žmones

„Tai jis pirmą kartą pakišo mane po vandeniu, buvo pirmasis mano instruktorius. O kai į Tenerifę atvykau antrą kartą, kažkaip taip išėjo, kad tapome pora. Jis jau turėjo darbo pasiūlymą vykti į Meksiką dirbti nardymo instruktoriumi. Todėl ir man buvo pasakyta, kad per pusmetį turiu išsilaikyti visas reikiamas licencijas, kad galėčiau kitus mokyti nardyti, nes kitaip abu darbo Meksikoje nesusirasime. Tad dabar jau galima pasakyti, kad tas mano pats pirmasis sprendimas panerti padovanojo ir gyvenimo žmogų, ir verslo partnerį, ir verslą. Tik viskas atėjo palaipsniui“, − pasakojo dabar jau patyrusi nardymo instruktorė.

G.Jatužytės vyras – ne lietuvis. Jis gimė Urugvajuje, tačiau turi ir lietuviškų šaknų, nes jo močiutė yra iš Kybartų, kuri po Pirmojo pasaulinio karo emigravo į Ameriką.

„Buvo labai juokinga, kai dar pačioje mūsų pažinties pradžioje jis man nešdavo atvirukus, kuriuos buvo parašyta ir lietuviškai, ir latviškai, ir lenkiškai, ir rusiškai. Jis prašydavo, kad išversčiau, nes pats nieko nesuprato. Vyras labai domisi savo šaknimis, tikrai yra įsitikinęs, kad jos – Lietuvoje, tačiau vis nerandame laiko naršyti archyvuose, kad sužinotume visos jo šeimos istorijos detales“, − kalbėjo pašnekovė.

Nenorėjo dirbti nardytojų „fabrike“

G.Jatužytė Tenerifę savo namais vadina jau keliolika metų, nes joje su vyru galutinai įsikūrė po darbų Meksikoje, centrinėje Amerikoje.

„Galėjome daug kur dirbti ir gyventi, tačiau pasirinkome Tenerifę, nes ši sala priklauso Ispanijai, todėl nesunku ir į Lietuvą grįžti aplankyti artimųjų, o man tai labai svarbu“, − pabrėžė pašnekovė.

Tačiau abu su vyru Tenerifėje dar kurį laiką dirbo nardymo instruktoriais viename nardymo centre. Tuo metu G.Jatužytė susikūrė savo internetinį puslapį, kurias labiau buvo skirtas lietuviams, kad jie galėtų rasti savo gimtąja kalba kalbančią nardymo instruktorę.

Aš buvau tas žmogus, kuris niekada negalvojo apie nardymą. Jei man kas nors jaunystėje būtų pasakęs, kad dirbsiu nardymo instruktore, būčiau labai garsiai nusijuokusi.

„Tas puslapis pamažu vystėsi, klientų daugėjo, kol galiausiai su vyru nusprendėme atsiskirti nuo visų ir įkurti savo nardymo verslą. Nardymo instruktoriaus darbas tikrai nėra lengvas, jis sunkus fiziškai, tad jis turi tapti tavo pomėgiu. O kai dirbi kitiems, gali labai greitai sudegti. Todėl ir nusprendėme įkurti savo nardymo verslą. Juo labiau, kad susilaukėme dukters, tad turint savo verslą buvo patogiau jį derinti ir su naujomis – tėvų – pareigomis“, − pasakojo G.Jatužytė.

Giedrės ir Enrique nardymo verslas startavo 2007-aiais. Ir nors jis nebuvo labai plačiai reklamuojamas, nes, kaip pripažino pati Giedrė, komunikacija tikrai nėra jos stiprioji pusė, klientų vis daugėjo.

„Žmonės iš lūpų į lūpas vieni kitiems perduodavo informaciją apie mus, todėl džiaugėmės, kad klientų vis daugiau ir daugiau. Kita vertus, gal tai lemia ir mūsų požiūris. Visada sakau, kad nerti po vandeniu gali beveik bet kas, jei leidžia jo sveikata. Aš buvau tas žmogus, kuris niekada negalvojo apie nardymą. Jei man kas nors jaunystėje būtų pasakęs, kad dirbsiu nardymo instruktore, būčiau labai garsiai nusijuokusi. Buvau tas žmogus, kuris tikriausiai labiausiai bijojo. Ir man tas nardymas buvo toks noras nugalėti visus barjerus. Kadangi tai įveikiau, tai visada turiu noro padėti ir kitiems įveikti savo baimes. Man visada patiko Tenerifė, nes čia nardyti sąlygos yra labai palankios. Nors dažnai girdžiu, kad čia nėra ką žiūrėti, visos mano gražiausios nuotraukos po vandeniu yra padarytos būtent Tenerifės paplūdimyje, 2-3 metrų gylyje. Kai dirbau Karibuose, tai ten tikri nardytojų fabrikai ir pirmą kartą neriantiems žmonėms negali suteikti labai daug asmeninio dėmesio. Todėl realiai jau tada apsisprendžiau, kad dirbsiu asmeniškai – taip, kaip man atrodo tinkamiausia“, − kalbėjo G.Jatužytė.

asmeninio albumo nuotr./Giedrė Jatužytė
asmeninio albumo nuotr./Giedrė Jatužytė

Pagrindiniai klientai dabar – lietuviai

Jos ir vyro verslas buvo įgavęs pagreitį, tačiau buvo priverstas sustoti, kai pernai pavasarį visas pasaulis užsidarė dėl pandemijos. Pašnekovė pripažino, jog situacija buvo tokia bloga, kad vyras buvo priverstas susirasti kitą darbą, visiškai nesusijusį su nardymu tam, kad šeima galėtų išgyventi.

„Mes pernai pavasarį tris mėnesius buvome visai uždaryti, negalėjome iš namų kojos iškelti. Buvo taip skaudu, kad už 100 metrų paplūdimys, jis tuščias, tik žuvėdros, o mes turime sėdėti bute. Visa Tenerifė gyvena iš turizmo, todėl ji atrodė, kaip kokia vaiduoklių gyvenvietė, nes nebuvo žmonių“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo G.Jatužytė.

Ji neslėpė, kad ir Ispanijos valdžios parama uždarytiems verslas nebuvo pakankama. „Aš dirbu savarankiškai, Lietuvoje analogas būtų individualios veiklos pažyma. Nepaisant to, kad negalėjau dirbti, kiekvieną mėnesį teko susimokėti apie 350 eurų dydžio socialinį mokestį, o valstybės parama buvo apie 400 eurų. Tačiau svarbiausia, kad po truputį buvo galima pradėti dirbti, nes ne pašalpų mums reikia, o galimybės užsidirbti“, − tvirtino pašnekovė.

Įprastomis sąlygomis, jei nebūtų pandemija, šiuo metu jai būtų pats darbymetis, nes tokiu laiku į Tenerifę atvykdavo daug skandinavų, o per Velykų atostogas užplūsdavo ir britai.

„Šiuo metu tikrai didžioji dauguma klientų yra lietuviai. Jei ne jie, matyt, neturėčiau darbo. Atrodo, kad šią žiemą į salą atvyksta vien lietuviai. Bet iš jų ir esu girdėjusi, kad jie čia jaučiasi geriau, laisviau, paprasčiau nei Lietuvoje. Žinau atvejį, kai šeima čia leido kelis mėnesius, paskui parskrido į Lietuvą, o po savaitės vėl grįžo, nes čia tikrai laisviau. Be to, juk žmonės dabar gali dirbti nuotoliniu būdu, tad nesvarbu, kuriame pasaulio krašte esi. Visi mano profesijos žmonės juokauja, kad Giedrė vienintelė dabar Tenerifėje dirba. Bet taip yra tik todėl, kad pas mus daug lietuvių. Be jų, manau, ir aš sėdėčiau be darbo. Tik gaila, kad Lietuva maža šalis, todėl ir lietuvaičių juk negali daugybė privažiuoti“, − konstatavo G.Jatužytė.

Ji pasakojo, kad net ir turint klientų, išsilaikyti verslams šiuo metu yra labai sudėtinga. „Daug nardymo centrų jau užsidarė, nes nebegalėjo išsilaikyti. Šiuo metu mes – trys ar keturi nardymo verslai bazuojamės vienose patalpose, kad išgyventume ir žiūrime, kas bus toliau. Be to, galioja ribojimai, kiek į laivą vienu metu galima pasiimti žmonių. Todėl gal tų klientų ir būtų galima daugiau rasti, bet fiziškai nebepavyktų su jais dirbti“, − sunkumus įvardijo nardymo instruktorė.

Ji pabrėžė, jog Tenerifėje ribojimų yra mažiau nei Lietuvoje, tačiau pandemijos pasekmės čia jaučiamos labiau, nes sala gyvena tik iš turizmo, o jis dabar apmiręs.

„Tiesą sakant, jau net nebežiūriu žinių, nebeseku naujienų, nes nebeįmanoma susigaudyti – vieną savaitę vieni ribojimai atšaukiami, kitą savaitę jau vėl atnaujinami. Taip ir gyvename. Viltimi, kad pasaulis kuo greičiau vėl atsivers“, − optimizmo stengėsi neprarasti G.Jatužytė.

Euroblogas
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

48:28
34:49
00:43

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje