Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nelegalūs kuprinėtojų nuotykiai Meksikoje: policininkų suorganizuotas autobusas, blusos ir piramidės

Spalvoti Meksikos namai
Evelinos ir Karolio nuotr. / Spalvoti Meksikos namai
Šaltinis: 15min
0
A A

Jei skaitėte mūsų praeitus JAV nuotykius, tikriausiai iš straipsnio pajutote mūsų susirūpinimą ir nerimą, kaip čia greičiau ir saugiau kirsti tą nelemtą JAV – Meksikos sieną. Mūsų vaizduotėje ir žmonių pasakojimuose „TEN“ skambėjo kaip koks pragaras, į kurį tikrai nesinori patekti. Atrodė, kad ten narkotikų prekybos gangsteriai ir korumpuoti policininkai kaip krokodilai laukia savo masalo.

„Galbūt didžiųjų bosų jūs ir nedominate“, – pasakoja vairuotojai dar JAV pusėje, „bet atsiranda tokių pyplių, kurie turi “kietų giminių„, tad jie ir ginklais pažaidžia“. O be to, sako, pagrobimai irgi tikėtini. Žodžiu, neišgirdę nė vieno gero žodžio apie dalį „už sienos“, vis tik ryžtamės ją kirsti. Keliautojų patarimu, autobusu važiuosim iš pasienio bent 50 kilometrų, kad išvažiuotumėme iš pragarinės dalies. Būtų buvę idealiausia susitranzuoti sunkvežimį. Bet jie taip pat dėl draudimo į kabiną neima, o be to, pro „komercinę sieną“ praeiti nepavyksta.

Iš pat ankstaus ryto Į Laredą (JAV pusėje) mus atvežusi meksikietė, palinkėjo rūpintis savimi. Tarsi mums nerimo neužtektų. Ką gi, eisime į Meksikos pusę. Tiltas per upę, per kurią sakoma daug meksikiečių bando patekti ir dėl to vadinami šlapianugariais („wetbacks“). Taigi vienoje tilto pusėje „pragaras“, kitoje „svajonių šalis“. Vienas kitas drožia į Meksikos pusę, ir ilgos nusidriekusios eilės į aukso šalį – JAV. Iš JAV į Meksiką – jokių pasų patikrų, jokių štampų. Kaip tik ši nekalta dalis vėliau mums tampa galvos skausmu. Tik policininkai tikrina mūsų kuprines, netenka kantrybės grūsti prasprogusius daiktus, atsisveikina.

Evelinos ir Karolio nuotr./Gervė ir vėžlys
Evelinos ir Karolio nuotr./Gervė ir vėžlys

Žodžiu, tokie nelegalai ne savo noru mes patenkame į šalį. Prie sienos vienas darbuotojas dar pasako: „oho, nesu matęs, kad kas nors dar pro čia taip keliautų“. Pirmieji žingsniai į visų taip nupieštą pragarą.

Maži gyventojų namai

Miestelis kaip miestelis. Žmonės šnekučiuojasi, važinėja mašinomis, parduoda maistą. Taip, jau meksikietiška dvasia, tiesa jau užkrėtusi ir JAV pasienio miestelius. Tačiau čia jau Meksika. Jau seniai žmonės taip į mus bežiūrėjo – nieko nuostabaus, paskutinis metas, kai buvom smarkiai kitokie buvo bent prieš pusmetį Indonezijoje. Australijoje, Kanadoje ir JAV mes buvom niekuo nesiskiriantys, nebent mūsų kuprinės buvo kam įdomios. O čia ir vėl žvilgsniai. Ypač, jei neįprasta čia „gringo“ (baltiesiems) vaikščioti, mat šie dažniausiai važiuoja saugiu autobusu iš JAV. „Saugiu“ tai reliatyvi sąvoka. Vėliau sutiktas vokietis papasakojo asmeninę istoriją, kaip šis keliavo būtent per Nuevo Laredą autobusu, kurį sustabdė policininkai, įrėmė ginklus į kaklą ir liepė atiduoti pinigus. Pinigų neteko ir kiti keleiviai.

Vienas diedukas paaiškina mums, kaip miesto transportu nusigauti iki autobusų stoties. Įsėdam į klibinkščiuojantį autobusą, apkabinėtą religine atributika. Ir vėl, miestelis kaip miestelis. Tiesa, mes čia esam anksi ryte, sakoma, saugiausiu metu. Ką ir rekomenduotumėme keliautojams. Tiesa, jei mums nieko nenutiko, visai galimas daiktas, kad esame ne taisyklė, o išimtis – teigti ar neigti nedrįstume. Ne be priežasties JAV sunkvežimiai nebevažinėja Meksikos keliais – per daug grobimų ir mirčių.

Policininkai suorganizuoja nemokamus bilietus

Sėkmingai nusigauname į Monterėjų, miestą tarp kalnų. Pragaro diržas pravažiuotas, tačiau gyventojai ir toliau linksniuos tą pačią mintį – saugokitės, Meksikoje nesaugu.

Evelinos ir Karolio nuotr./Meksika - nesaugi aalis, tad gatvėse ir greitkeliuose galima pamatyti armijos automobilius
Evelinos ir Karolio nuotr./Meksika - nesaugi šalis, tad gatvėse ir greitkeliuose galima pamatyti armijos automobilius

Monterėjaus autobusų stotyje prieiname prie policininkų – jie tai jau tikrai paaiškins, kaip išsinešdinti iš miesto, kad galėtumėme pradėti tranzuoti. Šie linksmi, susižvalgo, ir išgirdę mūsų keliavimo istoriją, nusiveda prie vieno langelio: „Suorganizuosime jums nemokamą bilietą iki Tampiko“. Šito tai jau tikrai nesitikėjom. Dar įspūdingiau – jie atneša savo priešpiečius (mūsų pirmasis meksikietiškas maistas) ir sukertame juos, nes jau buvome gerokai praalkę.

Vėliau sužinome, kad šie nemokami bilietai – tai organizacijos „Caritas“ nuopelnas. O dar labiau tų, kurie aukoja „Caritas“ organizacijai, o ši nuperka bilietus tiems, kurie neišgali. Teoriškai, mes galėjome iš Tampiko ir toliau susiorganizuoti autobusą, bet vis tik vėliau judame tik sutranzuotais automobiliais. Savas dalykas prie širdies, be to, jau norime susipažinti su vietiniais ir išbandyti savo kuklius ispanų kalbos įgūdžius. Atvažiavę į stotį gilią naktį, pakaitomis pramiegame ant suoliuko autobusų stotyje. Atpratom nuo tokio nekokybiško miego. Palapinėje – mes karaliai.

Tampiko – tekilos ir krokodilai miestelio ežere

Reiktų šį nediduką miestelį pažinti geriau, tad ieškome koučserferių (www.couchsurfing.org žmonių, siūlančių nakvynę nemokamai). Broliai Ivanas ir Džerardas greit atrašo. Šiaip jau „mums reiktų nakvynės čia ir dabar“ labai jau rizikinga, paprastai, nors prieš dieną būtų gražu įspėti. Bet net ir tokie netikėti atvejai visai įmanomi. Taigi kelias dienas miegosime it karaliai ant lovų. O tą vakarą su jų tėčiu ir bendradarbiais bei futbolo žaidėjais, mes ragausime tekilas ir stebėsime šmaikščius jų santykius. Meksikiečių bendruomeniškumas yra tikrai stebėtinas. Jie daug juokauja, vienas iš kito neskausmingai pasišaipo, daug juokiasi ir atrodo, kad esti laimingiausi žmonės. Jų šeimos santykiai atrodo jaukūs.

Evelinos ir Karolio nuotr./Krokodilai gyvena tiesiog miesto centr
Evelinos ir Karolio nuotr./Krokodilai gyvena tiesiog miesto centr

Tampiko – miestelis nedidelis, ir tikrai nedaug kas čia atvažiuos apsilankyti, kai turi tiek didelių miestų kaip Meksiko, Uachaka, Patosis ar kiti, galintys pasiūlyti daugiau aikščių, bažnyčių, piramidžių. Mums toks dydis – pats tas. Pagrindinėje aikštėje vaikai lesina ir net rankose laiko balandžius, senoliai su šypsena žvelgia į jaunimą, o jaunimas valgo ką tik gatvės prekeivių įsiūlytą skanėstą. Tokiose aikštėse tiesiog verda gyvenimas. Viduryje – kolonomis apstatyta scena, kurioje vakarais ar per šventes koncertuoja koks vietos kolektyvas.

Mieste – didžiulis ežeras, kuriame plaukioja krokodilai. Jis aptvertas, antraip šie gyvūnai sumanytų apžiūrėti gatves. Šalia ežero – rūmai, skirti šiuolaikinio ir klasikinio žanro renginiams. Mūsų šeimininkai nusiveda į actekų muziejų.

Actekai – „žmogaus kūnas iš kukurūzo“

Actekai – tai tik viena iš daugelio civilizacijų ar kultūrų, gyvavusių Meksikoje. Ji apima maždaug 6 dabartinius regionus, ir nusidriekė nuo Meksikos įlankos iki pirmųjų Vakarų Siera Madrės kalnų. Jų religija pagrįsta vaisingumo kultu, ir trimis esminiais principais – gimimu, mirtimi ir atgimimu. Jų manymu, kosmosas sudarytas iš trijų horizontalių, kurios tarpusavyje susijusios penkiais medžiais, ir vienu medžiu viduryje. Apie tokį simbolinį medį ir vyksta sakraliniai šokiai. Apskritai, daug dirbinių yra religinio pobūdžio. Jie naudodavo daug makiažo ir dažydavosi plaukus. Tačiau tik kilmingieji turėdavo teisę tatuiruoti ar dažyti kūną, nusmailinti dantis ar spalvinti juos juodai.

Evelinos ir Karolio nuotr./Actekų muziejuje
Evelinos ir Karolio nuotr./Actekų muziejuje

Actekai neturėjo rašytinės kultūros (priešingai nei majai), tačiau ypač turtinga jų sakytinė istoriją, kuria ir perduodavo savo kultūrą ir tradicijas. Pavyzdžiui, Dhipaak, kukurūzų dievas, ypač populiarus daugelyje mitų ir pasakojimų, mat actekai tikėjo, kad žmogaus kūnas yra iš kukurūzų. Šitie yra įdomesnieji ir mažiau tradiciniai faktai. Mat dauguma dalykų – kaip agrikultūra, medžioklė, ar žvejyba juk būdingi ir kitoms kultūroms.

Galų gale tranzuojame

Meksikos nuotykiai tęsiasi. Ivanui išleidus prie Tampiko – Verakrūzo tilto, juo mes ir kepurnėjame į kitą pusę. Prakeliavus tokį didelį Meksikos kąsnį, mes dar netranzavome – mat policininkai suveikė mums bilietus nemažam atstumui. Net ir toliau, iki pat Verakrūzo būtumėme galėję keliauti autobusu, mat turėjome „kontaktą“, tačiau tranzavimas mums širdžiai artimesnis. Galų gale, tai viena iš svarbių galimybių susipažinti su žmonėmis ir judinti iš mirties slenksčio ispanų kalbos žinias.

Tiltas mokamas, todėl mašinų per jį keliauja nedaug. Tuoj matome ir „taupią sceną“ – per jau nulenktus tilto prieigos kraštus motociklu keliaujantys juos tiesiog permeta, perverčia, perstumia ar kaip kitaip perkrapšto savo transporto priemones, kad galėtų sutaupyti vieną kitą pesą. Tokių ekonominių išeičių ieško ne visi, tačiau juos patirsime ir toliau. Štai vienas mūsų vairuotojų išsuka iš kelio į tokią dykvietę (iš pradžių net pamanėme, kas čia dedas, ko mes į tuos laukus beldžiamės) ir keliauja apleistais duobėtais kaimo keliukais, kad sutaupytų šį tą. Mums, aišku, smagiau matyti kaimo gyvenimą iš arti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Vaikai hamakuose
Evelinos ir Karolio nuotr./Vaikai hamakuose

Temsta. Lija kuo toliau, tuo smarkiau. Vienas vairuotojas baisiai nustemba, kad ketiname nakvoti tiesiog kažkur laukuose. Bet pravažiavus kažkokį apleistą pastatą, susizgrimba ir jis – „gal čia“? Mus išleidžia, o mes kabarojamės per tvorą – aiškiai privačią nuosavybę, kad prisiglaust nuo lietaus ir tamsos. Apleistas tvartas. Kai kur betoninės grindys ir stogas – ko gi daugiau ir reikia. Apžiūrim teritoriją. Skylėje bent penkios gyvačių išnaros. Išsitempiam tinklą nuo uodų. Jonvabaliai blykčioja kaip patrakę. Užmiegam, nė nesitikėdami, kad kelionės kontrastai jau kitą dieną mus nuves prie Meksikos įlankos krantų, kur klausysimės jūros ošimo.

Kitas rytas nežada nieko sauso. Nesinori lįst iš po stogo, bet kiek gi svetimame tvarte smurgsosi. O jau ir karvės artinasi, gal link savo namų, gal šiaip. Reikia ropštis. Aplink apelsinų laukai. Matyt, iš tų pačių vėliau vienas senolis mums padovanoja pilnas kišenes vaisių.

Evelinos ir Karolio nuotr./Vaikai, žaidžiantys aikatėse
Evelinos ir Karolio nuotr./Vaikai, žaidžiantys aikštėse

Pliaupia. Mūsų šlapių pagailėję sustoja du profesoriai genetikos srityje, siekiantys pagerinti kukurūzų kokybę. Šiaip jau į savo universiteto autobusiuką negalintys priimti, mat tokia draudimo politika. Iš tiesų, tai mums tampa nelabai svarbu su kuo keliauti: profesoriais, verslininkais, ūkininkais ar hipiais, o gal tiesiog gerais žmonėmis. Kiekvienas – tylesnis ar kalbesnis – tampa mums savaip svarbiu.

Su šiais dviem kiek apie šią Meksikos dalį papasakojusiais žmonėmis prasideda jūrų gėrybių vajus. Jie nusiveža į vietą, į kurią, anot jų, jie kaskart važiuodami į projektą būtinai sustoja pavalgyti. Krevečių, sraigių aštrokas kokteilis tikrai skanus, tad ir vėliau mes jų išbandome. Profesoriai liaupsina Čiakčialakų paplūdimį, tad mes rimtų planų neturėdami, jau klausydamiesi didelių bangų statomės palapinę, kitą dieną pliuškenamės smaragdo jūroje. Mūsų namus saugo laukinukai šunys, kurie, nors ir kokie mieli, mums palieka blusų. Dėl kurių mes supanikuojame. Nepadeda nė keliautojų forumai, kuriuose tik ir gąsdinama, kaip nelengva šių gyvūnų atsikratyti.

Palenkės piramidės ir pasaulio pabaiga

Jauna šeima, veždama mus Palenkės link, rodo į kalnus ir sako: „štai tuose kalnuose rasti įrašai apie majų ciklo pabaigą. Tačiau daugelis tai supranta kaip pasaulio pabaigą, o ne naujos eros pradžią“. Iš tiesų, taip visi besibaiminantieji pasaulio pabaigos, geriau bent truputį pasidomėtų mokslininkų atradimais, kurie nei vienas teigia, tai tik data, kuri žymi tryliktojo baktuno pabaigą (b’a’ ktun), ir nieko nerašo apie ypatingus astronominius reiškinius, susidūrimus su kitomis planetomis, naujo dvasingumo proveržio ar dar kokius dangus ar pragarus. Taip, renginių žyminčių naujos eros pradžią tiek čia, tiek Gvatemaloje netrūks, tačiau ar verta nerimauti. Nors kalbų šiomis dienomis netrūksta net ir tarp mindžikuojančių berniokų prie Palenkės piramidžių.

Evelinos ir Karolio nuotr./Su mūsų aeimininkais Ivanu ir Džerartu. Koučserfingas (www.couchsurfing.com) - puiki galimybė susipažinti su vietiniais žmonėmis
Evelinos ir Karolio nuotr./Su mūsų šeimininkais Ivanu ir Džerartu. Koučserfingas (www.couchsurfing.com) - puiki galimybė susipažinti su vietiniais žmonėmis

Palenkės piramidės įspūdingesnės nei kažkada lankyta Čičen-Itca (Chichen-Itza) ar kitos piramidės, mat jos atsiveria džiunglėse tarp raudonmedžio ir kedro medžių. Džiunglėse išnirusi Užrašų šventykla, kurioje rastas ir vieno įtakingiausių valdovų Pakalio (Pacal) sarkofagas. Čia sienos ir sarkofagas išmargintas hieroglifais, gerai išaiškintas majų raštu, skirtas ne paprastiems mirtingiesiems, o turtingiems ir kilmingiems.

Apskritai, dėl džiunglėse pasislėpusių grupių, konkistadorai ne iškart dar galėjo juos nukariauti. Be to, dauguma majų jau buvo ir šiaip išnykę. Priežastys dar iki dabar nežinomos, galbūt dėl gausaus skaičiaus ir sumenkusios terpės, kurioje gyveno. Mat Palenkėje gyventojų skaičius siekė iki 8 tūkstančių gyventojų, ir matyt tai jau buvo gerokai per daug esančiai gamtai.

Apie maistą Meksikoje

Gaminti maistą ant krosnelės čia nebeapsimoka. Kurs kas smagiau ir ekonomiškiau jį pirkti tiesiog iš gatvės prekeivių, gaminančių jį prie tavo akių, susėsti su vietiniais ant plastmasinių raudonų ir baltų taburečių, šlamšti „takas“ – paplotėlius su mėsa ir daržovėmis. Kai kurios jos tokios aštrios, kad atima amą, ir „atjungia“ kuriam laikui, ir tiesiog laukte lauki, kol praeis tas skausmingas laikas. Kad ir kaip mazochistiškai tai skambėtų, tas skausmas eigoje darosi netgi malonus. Ne veltui sakoma, kad prie jo lengva priprasti. Mes patys jaučiame dar ir dabar, nes maistą gardiname Ivano (iš Tampiko) dovanotu chile habanera padažu (panašiu į Tabasko).

Evelinos ir Karolio nuotr./Maistas gatvėse - pigus, skanus ir greitas
Evelinos ir Karolio nuotr./Maistas gatvėse - pigus, skanus ir greitas

Tamaliai – kukurūzų ir vištienos greito maisto patiekalai, kurie bene pigiausi ir gerai užkišantys. O ką jau bekalbėti apie vaisių gausybę. Vienas vairuotojas matęs, kaip mes ryjam seiles žiūrėdami į gausybę ananasų pakelėse, pavaišina mus vaisiais ir jų sultimis. Šiurpuliai bėga nuo minkšto audinio ir sulčių, tiesiog tekančių per pirštus ir lūpas. Čia auga avokadai, apelsinai, persikai ir daug kitų girdėtų ir negirdėtų vaisių. Tiesiog rojus.

Migracijos tarnyba ir pakeliui į Gvatemalą

Lietuvos užsienio reikalų ministerija mums patarė: neturit štampo, eikit į artimiausią migracijos tarnybą ir ten greičiausiai jį gausite. Panašiai patarė ir daugybė keliautojų forumuose. Mes jau čia, prieš jauną darbuotoją. Išdėstom savo istoriją laužyta ispanų kalba, o šis nesulėtindamas tempo ir nesupaprastindamas žodyno, atšauna, kad esam nelegalai šalyje. Be abejo, dėl to čia ir esame. Ką galime dėl to daryti? Važiuoti į vėl atgal į JAV ir vėl iš naujo įvažiuoti. Ak, juk bus ta pati istorija. „Tada važiuokit į Gvatemalą, ji arčiau…"

Susitranzuojame mašiną tiesiai iš Palenkės į Tikalį (jau Gvatemaloje), į kurį neplanuotai ir užsuksime. Tačiau, kad ir koks būtų nuostabus kelias iki sienos, mums jis buvo kiek neramus. Kaip tyčia čia daug policininkų, tikrinančių pravažiuojančias mašinas. Kelis kartus ir mes sustabdomi, sulaikome kvapą. Mūsų pasai tušti, naujutėliai, ką tik šviežiai kepti iš Čikagos konsulato. Jokių štampų. Tad esame nelegalai. Mes tik norim tiesiai prie sienos, ir ten jau aiškintis reikalus.

Pasieniečiai visai maloniai mus pasitinka prie sienos. Išgirdęs problemą, viršiausias pareigūnas išsižioja“ „Žinote, kad esate čia nelegalai?“ Girdėjome, dėl to ir buvome migracijos tarnyboje, o jie liepia važiuoti čia. Duodam pasus, kurie tušti, švarūs. Iškart ištraukiam ir senuosius, antraip kaip galima patikėti fraze „mes keliaujame aplink pasaulį“. Jis nusišypso. Teks sumokėti jums „a…“ pasienietis bando prisiminti anglišką žodį… „fine“ – užbaigiame („bauda“ angl.). „It’s not fine“ („ne taip jau gerai“ angl.) sužaidžia žodžiais pareigūnas. (Fine – bauda, ir fine – puiku). Baudelė atsieina po 25 dolerius, mes laimingi atsimojuojame ir išsinešdiname iš šalies. „Sveika gyva, Gvatemala. Tavyje mes legalūs.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje