Ferara – viduramžius menantis šiaurės Italijos miestas, suklestėjęs XIV-XVI amžiuje, kai kraštą valdė mecenatinių ambicijų nestokojusi d´Este dinastija. Didinga pilis (castello Estense) miesto centre byloja apie tų laikų prabangą, galią, estetiką. Pilį juosia dirbtinis vandens kanalas, o į ją patenkama pakeliamais tiltais. Šiandien pilis vienas pagrindinių miesto simbolių, kaip ir čia pat stovinti nuostabioji Feraros katedra (Cattedrale di San Giorgio), pavadinta miesto patrono Šv. Jurgio garbei.
Katedra pastatyta XII a. romanikos stiliumi, vėliau perstatyta gotiškuoju, dar vėliau (XVIII a.) jos vidus puoštas baroko detalėmis. Įžengus vidun apima jausmas, jog katedra daug didesnė nei atrodo iš išorės. Didžiulė pagrindinė nava, daugybė šoninių altorių, nuostabaus grožio presbiterija. Ir daug žmonių. Tačiau prieš katedros didybę mes tokie mažyčiai, jog vieni kitų beveik nepastebime.
Prie katedros glaudžiasi rausvai balta renesanso stiliaus varpinė, statyta XV amžiaus antroje pusėje, bet taip ir likusi nebaigta. Manoma, jog šią varpinę projektavo garsus to meto italų renesanso architektas Leonas Battista Alberti.
Išėjus iš katedros prieš akis stūkso Feraros rotušė (Palazzo Municipale). XIII a. statyti rūmai tris šimtmečius buvo d´Este grafų rezidencija. Pagrindinį įėjimą rėmina dvi kolonos. Vieną jų puošia ant žirgo sėdintis Nicolo III. d´Este, kitą – jo sūnus. Esą tai XV a. statulų kopijos, tebūnie – jos vis tiek nuostabios. Kaip ir visa Feraros širdis. Ne veltui Feraros senamiestis 1995 metais įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo vietovių sąrašą.
Tačiau tai tik maža Feraros dalis. Ir šiek tiek gaila, kad toks nuostabus miestas kiek pasimetęs tarp didžiųjų Italijos perlų Venecijos ir Bolonijos. Į Ferarą dažniausiai užsukama trumpam – pilis, katedra, rotušė. Taip, tai atvirukus puošiantis vaizdas. Tačiau Ferara daug didesnė ir paslaptingesnė nei atvirukinis jos atvaizdas.
Feraros senamiestį juosia beveik devynių kilometrų įtvirtinimo siena. Ja ir šalia jos nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai. Čia mažai turistų, čia dažniausiai su savo augintiniais vaikštinėja bei dviračiais važinėja ferariečiai.
Labai žavi Via delle Volte gatvelė. Eini ja lyg kokiame viduramžius vaizduojančiame filme: arkos, skliautai, akmenimis grįstas grindinys. Tik žmonės lyg iš kito laikmečio. O kažkur visai netoli katedros yra ir seniausia pasaulio taverna (vyninė) – esą taurei vyno ten renkamasi jau nuo 1435 metų.
Feraroje rasite ir vieną žymiausių pasaulyje renesanso pastatų – Deimantų rūmus (Palazzo dei Diamanti), stovinčius Renesanso mieste. Taip vadinama ši Feraros dalis. Ne, pastatas ne iš deimantų. XV-XVI amžių sandūroje pastatytų rūmų fasadą puošia daugiau nei 8500 šiuos brangakmenius primenančių piramidžių iš rausvo ir balto marmuro akmenų.
Šiandien Deimantų rūmuose įkurtoje pinakotekoje eksponuojami žymių menininkų paveikslai, organizuojamos parodos. O visai netoli Deimantų rūmų yra nedidelis parkas, kuriame galima pasigrožėti milžiniškais ir labai senais medžiais, paramstytais metalinėmis sijomis, bet – neiškirstais. O juk visai lengva tai būtų padaryti, pasakius, kad jie kelia grėsmę.
Norintiems atrasti tikrąją Ferarą siūlyčiau pasidairyti ir po miesto sakralinius pastatus. Taip, katedra nuostabi. Tačiau nevertėtų vien ja apsiriboti. Šv. Pranciškaus bažnyčia (Chiesa di San Francesco) nesmalsaus turisto žvilgsnio savo išore gal ir nepatrauks, bet užsukusio vidun savo didybe abejingo nepaliks nė vieno. 2012 metais įvykęs žemės drebėjimas bažnyčią apgadino, tad šiandien galima apžiūrėti tik nedidelę jos dalį. Tačiau užsukti tikrai verta.
Nemažiau įdomi piligrimų lankoma Santa Maria in Vado bazilika. Sakoma, piligrimai čia traukia nuo 1171 metų, kai per šv. Velykas įvyko stebuklas – iš kunigo laužiamos ostijos ištryško tikrų tikriausias kraujas. Tiesa, anoji bažnyčia iki šių dienų neišliko, šiandien matome XV amžiaus statinį. Tačiau stebuklingąją sceną galima aptikti bažnyčios freskose.
Kad ir kokiame Italijos regione būtume, nedera pamiršti italų virtuvės. Žinoma, Italijos karalienė pica, arčiau jūros smaguriams siūloma įvairovė jūros gėrybių. O štai Feraroje vertėtų paragauti tradicinių virtinukų cappellacci su moliūgų įdaru. Labai skanu! Vėliau puodelis kvapnios kapučino kavos ir pasivaikščiojimas siauromis Feraros senamiesčio gatvelėmis. Ar gali būti kas geriau?
