Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 26d. 20:43

Niko žygis iš Vilniaus į Sakartvelą: vienintelis iššūkis – pradžioje, dar būnant Lietuvoje

Niko žygis iš Vilniaus į Sakartvelą
Asm.archyvo nuotr. / Niko žygis iš Vilniaus į Sakartvelą

17 dienų, 479 kilometrai. Tiek jau nueita iš Vilniaus link Liublino, žygiuojant pėsčiomis į Sakartvelą. Viena vertus, jaučiuosi, lyg jau žygiuočiau amžinybę – iš viso kelyje (grynai žygiuojant) jau praleidau apie 114 valandų, per kurias numyniau 479 kilometrus. Kai pagalvoju, kad dar penkiskart tiek laukia... Tačiau nuotaikos kol kas labai pozityvios.

Kita vertus, apima keistas jausmas, kai prisimenu kelionės pradžią. Atrodo, lyg vakar atsimenu, kaip daugiau nei 100 žmonių atvyko birželio 9 dienos rytą į Sakartvelo ambasadą Lietuvoje, ir 75 iš jų kartu su manimi nužygiavo pirmuosius 30 kilometrų Tbilisio link. Kaip vakar atsimenu tas pozityvias dalyvių emocijas, kuriomis pasirūpino mano komanda ir projekto partneriai – kai su tavimi darbuojasi bičiuliai iš to pačios Alma Mater, ISM Vadybos ir Ekonomikos universiteto, turėdami paramą iš tokių prekės ženklų kaip „Maistas Sportui“, „Corny“, „Vaisių Sultys“ ar „Senoji Kibininė“, sėkmingas renginys tiesiog garantuotas.

Pradėkime nuo to, kaip jaučiasi mano kūnas. Kadangi organizmas jau kažką panašaus yra patyręs (kuomet įveikiau Camino de Santiago Šiaurinį kelią Ispanijoje 2018 m. rugsėjį), tai lengviau priprasti prie krūvio tiek morališkai, tiek fiziškai. Vienintelis nedidelis iššūkis buvo pačioje pradžioje, būnant Lietuvoje, kai vyravo nežmoniškas karštis – žygiuoti buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau teisingas įrangos ir strategijos pasirinkimas leido įveikti šią kliūtį.

Įranga:

  • Tinkama kepurė (panama), kuri pilnai uždengia galvą ir pakaušį;
  • Kremas nuo saulės;
  • Marškinėliai ilgomis rankovėmis, kurių, deja, pradžioje neturėjau, tačiau mano partneriai „Hiatus“, išgirdę apie karščio problemą, skubos tvarka man juos parūpino.

Strategija:

  • Visų pirma, pradėti anksčiau nei planuota – laimėjau valandą su trupučiu kasdien, tačiau vis tiek didžioji dalis laiko buvo praleista saulėje.
  • Gerti daug vandens. Kasdien suvartoju apie 5 L vandens, o karštosiomis dienomis skaičius buvo išaugęs iki maždaug 7 L per dieną.
  • Esant galimybėms, rinktis labiau miškais apsuptą maršrutą – mažiau saulės, daugiau šešėlio.
  • Vandeniu šlapinti galvą ir pakaušį, kad neperkaisčiau.
  • Šiek tiek dažniau ilsėtis (šešėlyje), kad per daug nenualinčiau organizmo saulėje.

Kadangi per dieną nužygiuoju vidutiniškai apie 34 kilometrus, kūnas spėja pakankamai atsigauti per naktį, prieš tai gerai išsimasažavus raumenis. Tik vieną kartą nužygiavau kiek daugiau – 44 km per dieną – tuomet kitą dieną nuovargis labai jautėsi.

Po 12 dienų raumenų varginimo atvykęs į Balstogę apsilankiau pas profesionalus tailandietiškam masažui – tai puikus būdas atpalaiduoti raumenis po tokio milžiniško krūvio. Planuoju panašiai elgtis ir kituose didžiuosiuose miestuose (Liubline, Lvove, Chmelnytskyje ir Odesoje).

Organizmas kol kas tikrai sveikas ir pasiruošęs judėti pirmyn – jokių perkaitimo ar dehidratacijos požymių, pėdos it kūdikio (be didesnių nutrynimų ar pūslių) ir svarbiausia – moralė vis dar aukšto lygio!

Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili žygis
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili žygis

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl viskas kol kas klostosi puikiai, yra mano kuprinė ir tai, kas yra joje. Padėjus „Hiatus“, galiu patogiai judėti tiek žygio metu, tiek poilsiaujant – ypač žygio kojinių ir batų tandemas palieka labai gerą įspūdį, jau nekalbant apie aprangą, su kuria labai patogu žygiuoti. Kuprinėje taip pat nedidelę dalį užima ir maisto papildai (multivitaminai, omega3, riebiosios rūgštys, izotonikai), kurie leidžia kūnui greičiau atsigauti ir neprarasti organizmui reikalingų medžiagų.

Pats ėjimas tikrai nėra nuobodus, kaip gali pasirodyti. Sutinku nemažai žmonių pakeliui, kurie užkalbina, pasiteirauja, kur ir kodėl keliauju, kartais net pasisiūlo pavežti, tačiau tenka maloniai atsisakyti.

Per šias 17 dienų spėjau ne tik pabendrauti su vietiniais ir praeiviais, tačiau ir su valstybinio sektoriaus atstovais bei bendruomenėmis: Alytuje susitikau su Alytaus rajono savivaldybės komanda, Seinuose su Lietuvos konsulato žmonėmis, o Balstogėje – su Lenkijos kartvelų diaspora ir konsulu, kurie į susitikimą su manimi atvyko net iš Varšuvos. Per tą laiką mane pakeliui spėjo aplankyti tėvas su broliu bei seni bičiuliai, kurie atvežė kuprinės turinio pakaitalų ar papildymų.

Jau pripratau prie naujojo gyvenimo ritmo. Mano kasdiena atrodo štai taip:

  • Keliuosi tarp 7:30 ir 8:30 val.
  • Susitvarkau rytinę higieną, susidedu kuprinę ir keliauju pusryčiauti – kol kas dažniausiai viešbučių/svečių namų restoranuose (būna įskaičiuota į kainą)
  • Pradedu žygiuoti 9:00-9:30 val., prieš tai šiek tiek apšilęs.
  • Kadangi vidutiniškai žygiuoju apie 34 km per dieną (kol kas), su visais sustojimais kelyje užtrunku vidutiniškai apie 8 val.
  • Žygio metu pirmuosius 9-10 km stengiuosi įveikti be sustojimų, kad pradžia būtų efektyvi ir diena neprailgtų. Vėliau kas valandą stoju penkioms minutėms atsipūsti, pailsinti kojas, o žygio viduryje, pietų metu, stabteliu pusvalandžiui.
    Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili žygis
    Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili žygis

  • Žygio metu esant poreikiui užsuku į vietines parduotuves apsipirkti, bendrauju su vietiniais, tvarkau žygio reikalus telefonu (derinant susitikimus ar viešnages), informuoju šeimą apie savo buvimo vietą bei tolesnius planus.
  • Atvykęs į viešbutį/svečių namus/pas pažįstamus (dažniausiai apie 17-18 val.), visų pirma pratempiu raumenis – tai kone svarbiausias užsiėmimas visos dienos metu. Raumuo ilgainiui po krūvio traukiasi, ir jų nepratempus vėliau galima susidurti su rimtomis problemomis.
  • Vėliau – dušas ir rūbų skalbimas. Jei yra galimybė, naudojuosi skalbykle/džiovykle – jei ne, skalbiu pats, rankomis, o jei kitai dienai nespėja rūbai išdžiūti – prisirišu juos prie kuprinės, ir jie puikiai išdžiūsta, kol nukeliauju iki kito sustojimo.
  • Sutvarkius privalomą buitį, keliauju vakarieniauti – vėlgi, kartais apsiperku vietinėje parduotuvėje, kartais apsilankau kavinėje ar restorane. Visgi šilto maisto norisi bent kartą per dieną.
  • Pavakarieniavęs pradedu ilsėjimosi procesą – masažuoju raumenis, ilsinu organizmą gulint, paskaitau pasaulio ir Lietuvos naujienas, panaršau socialinėje medijoje, pabendrauju su bičiuliais ir šeima. Esant poreikiui, peržiūriu žygio planą bei rytojaus tikslą ir kaip link jo judėsiu.
  • Miegoti stengiuosi keliauti iki vidurnakčio.
  • Na, o kitą dieną vėl viskas iš naujo!
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili žygis
Asm.archyvo nuotr./Niko Amirgulašvili žygis

Viešojoje erdvėje projektas sulaukia vis daugiau susidomėjimo – apart dėmesio prieš žygį, kelionės metu jau kreipėsi LRT radijas trumpam komentarui tiesioginiame eteryje, Lenkijos nacionalinė televizija trumpam reportažui ir Sakartvelo didžioji spauda, kuri jau po truputį informuoja ir kartvelų žmones apie mano kelionę.

Kasdien sulaukiu nemažai padrąsinančių žinučių, kartais net iš žmonių, kurių nepažįstu – matydamas tokį palaikymą, iškart jaučiuosi geriau – reiškia, darau kažką, kas rūpi ne tik man. Jaučiu, kad kartu su visais, kurie prisideda, remia ir palaiko, kuriame beprecedentį įvykį šalių draugystės istorijoje.

Šiuo metu bandau įveikti antrąjį kelionės etapą: Balstogė – Liublinas.

Sekite kelionę:

FB: Niko Amirgulašvili: Hike from Lithuania to Georgia

Instagram: instagram.com/amirgulasvili

Niko Amirgulašvili: nuo Lietuvos iki Sakartvelo
Niko Amirgulašvili: nuo Lietuvos iki Sakartvelo

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje