TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Norvegijos šiaurėje seną svajonę sutikti baltąjį lokį įgyvendinęs lietuvis ten rado ir Černobylio „pusbrolį“

Marius Kontrimas ir jo pamatytos baltosios meškos
Mariaus Kontrimo nuotr. / Marius Kontrimas ir jo pamatytos baltosios meškos
Šaltinis: 15min
0
A A

Fotografas, keliautojas Marius Kontrimas nuo vaikystės turėjo svajonę sutikti baltąjį lokį natūralioje šiam gyvūnui aplinkoje. Lietuvoje to padaryti, žinoma, nebūtų pavykę – į mūsų šalį kartais atklysta tik rudosios meškos. Tačiau jau kurį laiką Norvegijoje gyvenantis lietuvis neabejojo: Šiaurės Europos šalyje jo svajonei lemta išsipildyti. Ir neklydo.

„Labas, kaip sekasi? Aš dabar esu Svalbarde – saloje, kur gyvena baltos meškos. Turiu labai įdomių įspūdžių, tai, jeigu įdomu, kai grįšiu galiu papasakoti viską detaliai“, – tokį laišką 15min „Pasaulis kišenėje“ rubrikai atsiuntęs Marius suintrigavo.

Žadėto detalesnio pasakojimo teko laukti daugiau nei savaitę – tiek laiko Marius buvo „nepasiekiamas“, nes tyrinėjo laukinę Svalbardo gamtą ir gyvūniją.

Svalbardas yra Norvegijos karalystės dalis, esanti Arkties vandenyne į šiaurę nuo Europos žemyno. Tai – šiauriausia Norvegijos karalystės valda.

Į šią salą lietuvis keliavo specialiai, turėdamas jau minėtą tikslą – sutikti baltuosius lokius, kuriems čia – idealios gyvenimo sąlygos.

„Buvau apsistojęs netoli Svalbardo pagrindinio miesto Longjyrbieno esančiame Todaleno slėnyje. Slėnis yra įsikūręs apie 10 km nuo miesto ir jame gausu Norvegijoje labai populiarių vasaros namelių, vadinamų hytomis.

Mariaus Kontrimo nuotr./Vienas šiauriausių Norvegijos taškų – Svalbardas
Mariaus Kontrimo nuotr./Vienas šiauriausių Norvegijos taškų – Svalbardas

Tiesa, vasaros nameliais jų jau nebepavadinsi, nes dauguma stovi labai toli nuo kelio. Todėl žmonės juos pasiekia žiemą atvažiuodami sniego motociklais.

Apskritai sniego motociklų Svalbarde daugiau nei automobilių ir netgi daugiau nei žmonių. Vidutiniškai vienam žmogui tenka apie du sniego motociklus, nes didžiąją salos dalį sudaro ledynai (apie 60 proc.). Nieko keisto, kad jie ten tokie populiarūs“, – pasakojo Marius.

Mariaus Kontrimo nuotr./Kiek tik akys mato – nė vieno medžio
Mariaus Kontrimo nuotr./Kiek tik akys mato – nė vieno medžio

Gamtą, gyvūniją ir gamtos reiškinius mėgstantis fotografuoti lietuvis netrukus suprato, kad augmenijos Svalbarde beveik nėra – neauga medžiai, žolė. Yra tik samanos ir kelios šiaurinių augalų rūšys, kurių pavadinimai turistams sunkiai suprantami net ir paklausus vietinių. Tiesiog, tokios augmenijos niekur kitur nėra.

Mariaus Kontrimo nuotr./Viena iš daugybės Svalbardo upių
Mariaus Kontrimo nuotr./Viena iš daugybės Svalbardo upių

Kas kita – gyvūnai. Jų net ir tokioje atšiaurioje vietoje netrūksta. Be to, jie nebijo žmonių.

„Kas mane sužavėjo labiausiai – tai kad laukiniai gyvūnai ten tokie jaukūs, kad atrodo, jog jie visi prijaukinti. Slėniuose nuolatos ganosi šiaurinių elnių būriai, kuriuos sutikus tu prie jų gali prieiti vos 2–3 metrų atstumu ir jie tikrai nepuls bėgti nuo tavęs.

Tiesa, Svalbardo šiauriniai elniai kiek kitokie, nei mes įpratę matyti juos Suomijoje ar Švedijoje. Svalbardo šiaurinių elnių kojos yra šiek tiek trumpesnes nei elnių, sutinkamų žemyne. Jų kanopos yra daug platesnės. Sakoma, dėl to, kad žiemos metu galėtų eiti sniego paviršiumi ir neįsmukti“, – savo atradimus tikroje Šiaurėje pasakojo lietuvis.

Mariaus Kontrimo nuotr./Svalbardo šiaurinis elnias savo išvaizda skiriasi nuo mums, lietuviams, įprastų elnių
Mariaus Kontrimo nuotr./Svalbardo šiaurinis elnias savo išvaizda skiriasi nuo mums, lietuviams, įprastų elnių

Pasak jo, vienas dažniausių sutinkamų paukščių saloje yra Svalbardo poliarinė žvyrė, kuri labai panaši į lietuvišką kurapką.

„Tik žiemą jos būna visiškai baltos, o vasarą – pilkos spalvos. Kaip ir kiti gyvūnai saloje, jos lygiai taip pat labai jaukios. Pavyzdžiui, buvo rytų, kai atsibudus ir išėjus į lauką tie paukšteliai tiesiog sėdėdavo šalia mano trobelės vos už kelių metrų. Būdavo ir taip, kad net atskrisdavo pasišildyti saulutėje ant terasos ir man prisėdus šalia jų jie net neketino niekur skristi“, – įspūdžiais dalijosi Marius.

Mariaus Kontrimo nuotr./Svalbardo žvyrė
Mariaus Kontrimo nuotr./Svalbardo žvyrė

Anot jo, Svalbarde gyvena ir poliarinės lapės, kurios žiemą būna baltos, o vasarą juodos. „Bet per visą laiką man nepasisekė pamatyti nė vienos“, – apgailestavo pašnekovas.

Jis neslėpė, kad vos atvykus į Svalbardą ir pasidalijus su vietiniais savo pagrindiniu tikslu – išvysti poliarinę mešką, jis išgirdo ne pačias maloniausias žinias.

Mariaus Kontrimo nuotr./Nordenskiöld ledkalnis
Mariaus Kontrimo nuotr./Nordenskiöld ledkalnis

„Svalbardo vietiniai gyventojai sakė, kad atvažiavus trims savaitėms per tą laiką pamatyti baltąją mešką nesiekiant to tikslingai yra galimybė maždaug 1 iš 1000. Bet man nusišypsojo laimė! Vieną popietę vietinėse naujienose pasirodė straipsnis, kad netoli esančiame slėnyje klaidžioja baltoji meška ir klaidžioja ne viena, o su dviem meškiukais! Kai tik sužinojau, iškart nuskubėjau į tą vietą. Tačiau gražuolė meška buvo gana toli nuo kelio, todėl negalėjau jos nufotografuoti. Bet turėjau viltį, kad galbūt ji atklys ir į mano slėnį, nes ji buvo jau visai netoli“, – apie nuotykį, kurio taip laukė, pasakojo lietuvis.

Nusprendęs sulaukti meškos neužmigęs, jis pažado laikėsi visą vakarą. Bet galiausiai miegas nugalėjo...

„Maždaug 3 val. nakties išgirdau šūvius! Iš pat pradžių labai išsigandau, nes nenorėjau, kad mešką kas nors sužeistų.

Maždaug 3 val. nakties išgirdau šūvius! Iš pat pradžių labai išsigandau, nes nenorėjau, kad mešką kas nors sužeistų...

Kai nubėgau prie lango, pamačiau, kad šaudoma garsinėmis kulkomis, bandant gyvūną nubaidyti toliau nuo vietos, kur įsikūrę kelios haskių kompanijos. Jiems pavyko, bent jau kurį laiką. Meška jau buvo mano slėnyje ir kiek nubėgusi nuo vietos, iš kur ją nubaidė, sugalvojo numigti“, – pasakojo lietuvis.

Anot jo, kai baltosios meškos atklysta į gyvenamąsias vietas (nesvarbu į miestą ar į slėnius, kur stovi vasaros nameliai), paskelbiama speciali meškų gelbėjimo operacija.

„Atskrenda gubernatorius su savo sraigtasparniu ir stengiasi meškutę palydėti kuo toliau nuo visų gyvenamųjų vietų. O jei meškutė išeiti nenori, tada jai į užpakalį suleidžia migdomųjų, įkelia į tinklą ir nugabena toli toli nuo miesto.

Tad kitą rytą būtent taip ir buvo. Atskrido sraigtasparnis ir išvarė meškutę. Viskas nurimo porai dienų. Aš kažkaip visai užmiršęs (nors ir buvo sakyta), kad griežtai to negalima daryti, išnešiau šiukšlių maišą su maisto atliekomis į lauką. To ir tereikėjo. Kitą rytą visą maišą radau sudraskytą į gabalus. Iš pradžių pagalvojau, kad tai lapės, nors jų ir nemačiau. Tuo tikėjau, kol nenuėjau už namo... Ten pamačiau, kad maždaug už 500 metrų miega ta pati meškutė su dviem meškiukais!

Mariaus Kontrimo nuotr./Štai jos – Šiaurės meškos
Mariaus Kontrimo nuotr./Štai jos – Šiaurės meškos

Džiaugiausi, kad naktį nesugalvojau išeiti į lauką patikrinti, kas kėlė triukšmą. Nežinia kuo tai būtų pasibaigę... Aišku, namelyje buvo ginklas, bet šaudyti į meškas griežtai draudžiama. Kiekvieną kartą panaudojus ginklą tokiu atveju policija pradeda tyrimą dėl meškžudystės. Žodžiu, pamatęs, kad meškos miega, greit grįžau į namelį, griebiau fotoaparatą ir puoliau fotografuoti bei stebėti, kuo viskas pasibaigs“, – pasakojo Marius.

Mariaus Kontrimo nuotr./Gubernatoriaus sraigtasparnis,  kuris palydėjo baltąsias meškas iš miesto
Mariaus Kontrimo nuotr./Gubernatoriaus sraigtasparnis, kuris palydėjo baltąsias meškas iš miesto
Mariaus Kontrimo nuotr./Šiaurės meškos, bėgančios nuo sraigtasparnio
Mariaus Kontrimo nuotr./Šiaurės meškos, bėgančios nuo sraigtasparnio

Netrukus atskrido sraigtasparnis, kuris vėl palydėjo mešką toliau nuo gyventojų. Tačiau šįkart į kitą pusę slėnio, kur ji, Mariaus nuomone, ir pasiliko, nes daugiau jos niekas nematė.

Nors „susitikimas“ su meška buvo trumpas, lietuvis juo labai džiaugėsi. „Mano svajonė išsipildė su kaupu. Turbūt buvau pirmasis lietuvis, kuris atsidūrė taip arti baltųjų meškų jų natūralioje aplinkoje ir net turėjo netiesioginę akistatą. Įspūdžių tikrai nepamiršiu visą likusį gyvenimą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Netikėtas atradimas – apleistas sovietinis miestelis

Mariaus Kontrimo nuotr./Pyramiden miestelio sraigtasparnio nusileidimo aikštelė naudojama iki šiol
Mariaus Kontrimo nuotr./Pyramiden miestelio sraigtasparnio nusileidimo aikštelė naudojama iki šiol

Baigiantis trims savaitėms, kurias planavo praleisti Svalbarde, Marius nutarė aplankyti dar vieną įdomią vietą – buvusį Sovietų Sąjungos miestą, dabar virtusį miestu-vaiduokliu, Pyramiden. Nuo Svalbardo salos pagrindinio miesto Pyramiden nutolęs vos 50 km.

Mariaus Kontrimo nuotr./Net Pyramiden miestelio simboliu tapo baltasis lokys
Mariaus Kontrimo nuotr./Net Pyramiden miestelio simboliu tapo baltasis lokys

„Kelionė vyko laivu. Iš tiesų man įdomiausia buvo net ne pats apleistas miestas, bet galimybė plaukiant laivu pamatyti jūros vėplių, banginių, ruonių ir baltųjų meškų. Deja, nė vieno iš išvardintų gyvūnų pamatyti nepavyko.

Tačiau nustebino Pyramiden. Šis miestas kadaise buvo svarbus tiek Rusijai, tiek Norvegijai. Tačiau nuo 1998-ųjų jis niekam nebereikalingas (nebent turistams), nors pastatai išlikę visi, bet negyvenami, apleisti“, – pasakojimą užbaigė Marius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje