TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Nukirstų galvų aikštė – vieta, kur susikimba visi Maroko garsai, kvapai ir spalvos

Gyvačių šeimininkai vaikosi žioplinėtojus palei nosį maskatuodami slidžiais šliužais.
G.Juocevičiūtės nuotr. / Gyvačių šeimininkai vaikosi žioplinėtojus palei nosį maskatuodami slidžiais šliužais.
Šaltinis: 15min
0
A A

Yra tokia aikštė, kurioje susitinka skirtingos kartos ir laikmečiai, o ten išdarinėjamų triukų ir siūlomų gėrybių bei malonumų vienu mostu nesuskaičiuotume. Tai Jamaa el Fna – centrinė Marakešo miesto aikštė. Joje įkvėpę oro – įkvėpsite ir Maroko istorijos, ir judraus vietinio bei turistams skirto gyvenimo.

Sūdytos nusikaltėlių galvos

Tad jei Marakeše planuosite praleisti bent pusdienį arba turėsite skraidantį kilimą, kuriuo vos valandai galėsite nutūpti kur nors Šiaurės Afrikoje, mėginkite pasirinkti kryptį Jamaa el Fna link. Aikštės pradžia siejama su miestą XI a. įkūrusia berberų Almoravidų dinastija. Pavadinimas verčiamas maždaug kaip „mirusiųjų susibūrimas“. Pasakojama, kad Jamaa el Fna buvo vadinama tiesiog nukirstų galvų aikšte.

G.Juocevičiūtės nuotr./Turistai negali atitraukti akių nuo ryakiaspalvių personažų.
G.Juocevičiūtės nuotr./Turistai negali atitraukti akių nuo ryškiaspalvių personažų.

Kadaise, kai Marokas buvo valstybė, sugebėjusi atsilaikyti net prieš Osmanų puolimus, toje aikštėje su savo galvomis atsisveikindavo vagys. Žydai jas sūdydavo ir kaip eksponatus iškabindavo ant sienos, kad praeiviai, prieš darydami nusikaltimą, turėtų kuo pasigrožėti.

Aikštės pavadinimas verčiamas maždaug kaip „mirusiųjų susibūrimas“.

Šiandien Jamaa el Fna neatsiduoda egzekucijomis ir anapusybe, veikiau kunkuliuojančia gyvybe ir žemiškais malonumais. Niekur kitur Dievo žemėje (arabų k. „Murrakush“) vienoje vietoje po atviru dangumi neaptiksite tokios žmonių, jų amatų ir pramogų įvairovės.

Aikštė gyva visą parą, bet naują kvėpavimą įgyja vakarop, o įsisiautėja miestą apgaubus sutemoms. Tada, kaip keliautojai mėgsta sakyti, pasijunti tarsi „Alf Layla wa Layla“ – „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakoje.

Palyginimas gal ir nuvalkiotas, bet Marokas, kol dar nebuvo kolonizuotas ir modernizuotas, garsėjo kaip pasakų turtinga šalis, kurioje iš lūpų į lūpas perduodamos išminties tradiciją puoselėjo po dykumą išsisklaidę beduinai, vietiniai berberai, dabar daugiausia gyvenantys kalnuose, ir jų žemes užkariavę bei vietos gyventojus į islamą atvertę arabai.

G.Juocevičiūtės nuotr./Jamaa el Fna nenurimsta visą parą.
G.Juocevičiūtės nuotr./Jamaa el Fna nenurimsta visą parą.

Įvykių ir pojūčių virtinė

Jamaa el Fna. Vienuolikta valanda vakaro. Po triukšmingą, pilną naktibaldų aikštę drąsiai laksto pustrečių metų vaikiukas. Auganti pamaina tėvams, kurie turbūt irgi nuo mažumės čia zuidavo. Mažasis Hassanas į orą mėto vaivorykštės spalvomis mirguliuojančią, pypsinčią plastmasinę keistenybę.

Šiandien jis tik žaidžia. Po metų kitų lakstys su vienkartinių nosinaičių pakeliu ir pirmuosius dirhamus užsidirbs jį įsiūlęs kebabą valgiusiam turistui. Gali būti, kad išbandys ir smulkias vagystes iš turistų kišenių. Teko matyti, kaip senas kuprius į ratą susimetusių žioplinėtojų akivaizdoje auklėjo susivėlusį vaikiūkštį, kuris nesėkmingai bandė „nujoti“ odinį anglo švarką.

Tas pats Hassanas, tapęs subrendusiu jaunuoliu, jau kaip prekeivis stos prie babūšų – marokietiškų šlepečių, o gal šviestuvų ar kokių blizgančių niekučių apkrauto stalo. Artėjant gyvenimo žiemai, kas ten žino, gal pradės dresuoti gyvates ir kas vakarą aikštėje suburs minias žiūrovų.

Kad ir kaip susiklostys Marakešo berniuko likimas, ir po dvidešimties metų Jamaa el Fna aikštėje gyvenimas nesikeis, nebent jos horizonte matomų dviaukščių senamiesčio namų stogai pasipildys daugiau antenų ir satelitinių lėkščių. Bent jau norėtųsi, kad ši dešimt amžių skaičiuojanti buvusios Maroko sostinės aikštė, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir toliau išlaikytų tradicinį būvį.

Joje į vieną gumulą susikimba visos Maroko Karalystės spalvos. Marakešas tarsi nulietas iš vienos spalvos – rausvos. Jo pagrindinę, senąją dalį juosianti 14 km ilgio, 10 m aukščio gynybinė siena, labirintais išsišakojusi medina, gyvenamieji namai, net mečetės ir minaretai – rausvi, kai kada įgyjantys auksinį ar bronzinį atspalvį. Priklausomai nuo miestą nutvieskiančios saulės šviesos ir paros meto.

Tik gatves ir pastatus bei vidinius kiemus – rijadus (arabų k. „riad“ reiškia sodą) kai kur išmargina mozaikinės plytelės, kuriose vyrauja mėlyna. Skirtingų spalvų galima aptikti originaliais nacionaliniais rankų darbo dirbiniais vadinamų, bet Kinijos fabrikuose masinei prekybai gaminamų suvenyrų krūvose ir iš tiesų vietoje austais raštuotais kilimais, skaromis apkrautose prekyvietėse. Miesto spalvos monotoniją prasklaido ir tradicinė Šiaurės Afrikos apranga: ilgi apsiaustai su kapišonais – dželabos, šilkiniai arba sintetiniai moteriški kaftanai, platūs šaliai, šydai veidui dengti.

Į ryškiaspalvių personažų minią įsipynę ir stiprūs arabų pasaulio garsai. Štai miestą užpildo penkis kartus per dieną į mečetes maldai kviečiančio muedzino balsas, susiliejantis su nepertraukiamomis fleitų ir dūdelių bei styginėmis maurų rababų aimanomis. Ant šių lipa iš skirtingų pusių atidunksintys tamburinų ir rankinių būgnų dūžiai. Pagal juos kratosi ir rangosi pilvo šokėjos.

Temstant aštrėja prekeivių šūkaliojimai. Rėkauja džiovintų vaisių pardavėjai, šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir vandens pilstytojai, primenantys karnavalo dalyvius. Juos perrėkti bando į čia pat išsiskleidusias ir numeriais sužymėtas užkandines kviečiantys virtuvės šefai. „One one seven takes you to heaven!“, – prie turistų kabinėjasi jaunuolis Aladino akimis. Konkurentai irgi nesnaudžia ir įtikinėja – žuvis, jūros gėrybės, ant iešmo suverti mėsos gabaliukai, kebabai skaniausi ir tokie pigūs tik pas juos.

Kąsnelis ir gurkšnis kultūros

Virš ugnies liežuvių glostomų puodų ir keptuvių vinguriuoja, į pilką tinklą pinasi dūmų keliai. Jie gena toliau nuo aštrių kvapų sąmyšio, nuneša prie susigrūdusių, vienas kitą perlipti mėginančių smalsuolių būrių. Vidury įsitaisę pasakoriai, būrėjos, žolininkės. Jų istorijos, pranašystės, patarimai skamba arabiškai arba berberų kalbos dialektais. Net buvusių kolonistų prancūzų kalbos čia nesigirdi, tad nesuprantantiems lieka gėrėtis vaizdais. Pavyzdžiui, grakščiai viršun besistiebiančiomis gyvatėmis.

Jų šeimininkai vaikosi žioplinėtojus palei nosį maskatuodami slidžiais šliužais. Ateikite, palaikykite šitą gyvį, galite va taip ir apie kaklą jį kaip kokį šalį apsirišti, o jei labai norite, tai ir ant galvos uždėsime, ir pasibučiuoti galėsite. Žinoma, ne už dyką. 

G.Juocevičiūtės nuotr./Aikatėje knibžda prekiautojų ir valgydintojų.
G.Juocevičiūtės nuotr./Aikštėje knibžda prekiautojų ir valgydintojų.

Nevertėtų piktintis, kad norint nusifotografuoti su linksmintojais, pasimatuoti jų stebuklingas skambčiojančias kepures, ramiai pasigrožėti jų menais, teks pakratyti kišenę: už kvapą gniaužiančius ar bent nekasdieniškus europiečio akiai reginius, kaip ir patiekalus, reikia susimokėti. Arba nusiteikti akimirkų vagystei ir kuo toliau nešti kailį pristojus įkyriems etatinių aikštės „darbuotojų“ agentams.

Apsvaigusių, apsalusių ar tiesiog pavargusių nuo ten prigaudytų įspūdžių svečių laukia aikštės pakraščiuose įsikūrusios kavinės ir restoranai. Kiekviename jų galima užsisakyti nacionalinio marokiečių patiekalo – tadžino. Tai riebus mėsos ir daržovių troškinys moliniame inde. Vietiniai jį daugiausia gamina iš avienos, bet populiarus vištienos ir jautienos tadžinas.

Dar paragaukite kuskuso, lietuvių kalbininkų vadinamo ypač juokingai – manų kruopainiais, ir manykite, kad Maroke ar bent jo virtuvėje tikrai apsilankėte. Žinoma, jei nepamiršote gurkštelėti mėtų arbatos, įsitaisę antrame kavinės aukšte, iš kurio kaip ant delno atsiveria Jamaa el Fna panorama.

Nekukliai pasaldinta mėtų arbata Dievo žemėje – draugystės, derybų ir svetingumo gėrimas. Jeigu jos patys neužsisakėte, neišvengsite mėtos lapais pripildytos šiltos stiklinės derėdamiesi prekeivių būdoje ar viešbutyje. Prisimenate tonizuojantį saldžiosios mėtų arbatos skonį – vadinasi, prisiminėte ir Maroką.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Garsas Marokas

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje