Vos 30 metų sulaukęs Orijus jau yra aplankęs 47 šalis. Tarp jų – Malaizija, Maldyvai, Brazilija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Islandija, JAV, Aruba, Gruzija, Izraelis, Egiptas bei daugelis Europos šalių.
Orijus apie savo keliones, sutiktus žmones, meilę oro uostams, kelionių įpročius, netaupomus pinigus bei dar daug kitų dalykų pasakojo pirmajame projekto „Kvepia kelionėm“ renginyje Vilniuje.
„Viskas prasidėjo 2006-aisiais, kuomet įsidarbinau viename žurnale, kuriame darbuotojai turėjo tokią filosofiją – kartą per mėnesį kur nors iškeliauti. Nesvarbu, kur – Ryga, Niujorkas – pagal finansines galimybes. Man tokia filosofija labai patiko ir visus savo pinigus ėmiau skirti kelionėms“, – pasakojo žurnalistas.
– Ar galima sakyti, kad oro uostai yra tavo antrieji namai? – „Kvepia kelionėm“ paklausė Orijaus.
– Taip, oro uostai man labai patinka. Man labai patinka jų kultūra. Anksčiau paauglystėje turėjau tokį pomėgį – važinėti ir žiūrėti, kaip kyla bei leidžiasi lėktuvai. Buvo anksčiau prieš rekonstrukciją toks langas Vilniuje, per kurį buvo galima stebėti, ir geležinkelio stotyje yra toks pėsčiųjų tiltas, nuo kurio galima matyti, kaip važiuoja traukiniai.
Patinka man visas tas vaizdas: judantys, keliaujantys žmonės. Hipnotizuoja. Dabar stebiu viską iš vidaus ir tai man labai patinka.
– Koks oro uostas tau labiausiai nepatinka?
– Bjauriausias yra šalia Briuselio esantis pigių avialinijų oro uostas Šarlerua. Jis man pasirodė labai prastas. Labiausiai purvinas buvo Kvala Lumpūro vidinių skrydžių oro uostas. Ten buvo ir „pritriesta“, ir privemta, ir maistas išpiltas viduryje laukimo salės. Visas rinkinys.
– O pats geriausias?
– Pats jaukiausias oro uostas pasaulyje yra mūsų kaimynų estų, nes ten viskas labai tvarkinga, visur Wi-Fi, pakabinti „Skype“ telefonai (estai sukūrė „Skype“ – aut. past.), leidžiantys skambinti draugams. Ten yra didžiulė biblioteka. Ji skirta tam, kad žmonės su savimi pasiimtų knygą ir išskristų. Jeigu pasiėmei knygą – tu duodi neakivaizdų pažadą, jog sugrįši į Taliną ir nuo savęs atveši ten kažkokią kitą knygą.
Šiaip man labai patinka Amsterdamo, Kopenhagos oro uostai, bet jie yra labai brangūs ir tai yra jų minusas. Nusipirkti sumuštinį ir išgerti bokalą alaus ar limonado buteliuką ten, atsimenu, kai buvau jaunas, litais kainuodavo 70–80 litų. Tai mane labai šokiravo.
– Labai daug keliauji su laida „Emigrantai“, kurioje kalbini žmones, kurių istorijos įdomios. Sykį net buvai sutikęs merginą vardu Lithuania. Papasakok apie tai.
– Buvau Niujorke ir kalbinau lietuvių šeimą ir jie sako: „Žinai, mes turime tokią kaimynę su labai įdomia istorija. Ji yra visiška Lietuvos fanė.“
Iš viso esu sutikęs tokius penkis žmones, kurie nėra buvę Lietuvoje, bet yra didžiausi jos fanai – pas juos kabo Lietuvos vėliavos, jie klauso lietuviškų dainų ir t.t.
Žodžiu, istorija tokia: ta mergina yra juodaodė ir jos tėvas turėjo labai daug vaikų. Gyvena jie Kvinse, Niujorke. Gimus tai merginai tėvas nežinojo, kaip ją pavadinti, ir tiesiog, kaip jis man pasakojo, šovė į žemėlapį pirštu ir pataikė į Lietuvą. Taip dukra gavo vardą Lithuania, o po metų gimė jos sesuo. Į žemėlapį tėvas nebedūrė pirštu, bet matė, kad šalia yra Latvija, tai jos sesers vardas yra Latvia. Abi jos yra juodukės iš Kvinso ir abi jos svajoja atvykti į Baltijos šalis.
– Kiek žinau, tu netaupai pinigų. Kodėl?
– Visus pinigus tikrai išleidžiu kelionėms. Kodėl? Aš visada sakau, kad skubu gyventi, nes gali kažkada tokių galimybių ir nebūti. Gal darbo neturėsiu, gal sirgsiu... Stengiuosi viską daryti kuo greičiau.
Taip visose gyvenimo srityse – butą nusipirkau 18-os metų, nes reikėjo. Pinigų visiškai neturėjau, tačiau pasiėmiau tris paskolas. Aš net esu keliavęs už pasiskolintus pinigus. Draugė sako „varom į Tenerifę, čia labai pigu“. Sakau, neturiu pinigų. Tai man paskolino ir dėl tos kelionės net kreditinę kortelę pasiėmiau iš banko. Nes turėjau bilietus ir viešbutį, bet neturėjau pinigų leisti vietoje.
Aš sakau, kad neturiu pinigų, bet turiu daug nuotraukų iš kelionių, kas yra mano didysis turtas. Vien telefone jų turiu 25 000. Kaip paprastam turistui ne fotografui, čia daug.
– Gal tu esi tas turistas, kuris fotografuoja kiekvieną paminklą, statulą?
– Ne, aš fotografuoju žmones, jeigu pamatau įdomesnius. Ar tai būtų jų rūbas, ar veidas, ar šukuosena. Aš va tokius žmones fotografuoju ir dažniausiai į telefono užrašinę rašausi jų vardą, amžių ir, jeigu manau, kad to žmogaus man gali prireikti, užsirašau dar ir jo kontaktą.
Pats gatvėse prieinu prie žmonių ir klausiu: „Ką jūs čia darote?“. Taip Niujorko gatvėse susipažinau su nuogu kaubojumi. „Times Quare“ aikštėje yra toks vyras. Pasirodo, jis yra absoliuti legenda pasaulyje, visiems gerai žinomas ir netgi planavo kandidatuoti į JAV prezidentus.
Arba Barselonos maisto turguje susipažinau su legendiniu barmenu senuku, apie kurį kuriami dokumentiniai filmai.
– Koks yra tavo tikslas, susijęs su kelionėmis?
Per pirmąsias keliones veždavau labai daug ir visokių nesąmonių. Tuomet Lietuvoje nebūdavo jokių „H&M“, tai pirkdavau viską. Sau pirkdavau mažiau nei kitiems.
– Kažkada Andrius Mamontovas buvo numetęs tokį puslapį, kuriame galėjai pasižymėti, kur esi buvęs. Tai tas aplankytų šalių procentas buvo labai mažas. Gal kokie 12 proc. Iš viso suskaičiavau, kad esu buvęs 43 šalyse. Tačiau neturiu kažkokio vieno tikslo. Man norisi susipažinti su įdomiais žmonėmis. Man tai patinka labiausiai. Būtent dėl to aš prie visų kabinėjuosi būdamas bare ar viešbutyje. Aš klausinėju istorijų. Tai įkvepia ir šiek tiek moko iš gyvenimo nereikalauti per daug arba kaip tik judėti į priekį.
– Kada pastarąjį kartą keliavai vienas ir ne darbo reikalais?
– Kad keliaučiau vienas ir už savo pinigus – tokios dar nesu turėjęs. Jeigu aš keliauju vienas, tai reiškia, kad man tą kelionę apmoka kažkokia firma. Iš tikrųjų patinka man vienam keliauti, bet tuomet reikia pasiimti daug amunicijos – būtinai kompiuterį, knygas, kad visada būtų ką veikti. Nesu tas žmogus, kuris nuėjęs į kokį barą Berlyne susipažįsta su kažkuo, o kitą rytą pabunda nežinia kur. Aš taip nedarau. Keliauti vienam smagu, tačiau dažniausiai keliauju su kažkokiu tikslu.
– Kur rekomenduotum nukeliauti Europoje?
– Jeigu pigiai... Važiuokite į Taliną, iš ten labai lengvai galima pasiekti Helsinkį. Nors tai ir nėra kažkokia didelė egzotika, tačiau, jeigu pradedi keliauti ir niekur nesi buvęs, tai pradėti reikia nuo tokių paprastesnių šalių.
Man labai patiko Budapeštas. Aš ten buvau tik parą, tačiau labai noriu sugrįžti. Įspūdingas miestas yra Stambulas, kuris dabar labai pavojingai skamba. Man labai patinka Londonas. Aš negaliu suprasti tų žmonių, kurie grįžta iš Niujorko ar Londono ir sako, kad jiems ten labai nepatiko. Šie miestai yra labai dideli ir siūlantys be galo įvairių dalykų. Kiekvienas rajonas ir kvartalas turi labai skirtingų dalykų. Ypač Niujorkas. Vienur atrodo, kad esi kaip kaime, kitur – prie dangoraižių. Reikia tik mokėti pasirinkti vietas.
– Kokius suvenyrus dažniausiai parveži savo artimiesiems ir draugams?
– Per pirmąsias keliones veždavau labai daug ir visokių nesąmonių. Tuomet Lietuvoje nebūdavo jokių „H&M“, tai pirkdavau viską. Sau pirkdavau mažiau nei kitiems.
Dabar vežu maisto skanumynų. Labai ilgai vežiojau „Oreo“ sausainius, nes mano vardą daug kas sieja su jais, bet jų atsirado ir Lietuvoje, tad nebeliko prasmės pirkti kitur. Tačiau, kai buvau Amerikoje, pirkau – ten yra keistų skonių „Oreo“. Pavyzdžiui, „Oreo“ su krabų mėsa.
Aš atvežu tokių dalykų, kurių Lietuvoje nėra, o kartais – drabužių. Matau, kad kokie nors marškiniai tinka Jovaniui (Jonui Nainiui – aut. past.), paimu. Man labai patinka pirkti užsienyje.
– Kuo tau kvepia kelionės?
– Naujomis galimybėmis. Kelionės yra galimybės ir tu jomis gali pasinaudoti. Aš šitą bagažą kaupiu. Aš visur, kur esu buvęs, turiu kur pernakvoti, bet niekada nemėgstu nakvoti pas žmones ir juos įpareigoti. Tačiau, kai bus labai blogai, neturėsiu pinigų, tai visada pas tuos žmones keliausiu ir neimsiu jokių viešbučių.
Visą Manto Bertulio interviu su Orijumi galite pamatyti šiame video:
