Akis badančios praeities smulkmenos ne erzina, bet linksmina
Viešbučio „Centralnyj“, kuriame apsistojome, interjeras mena buvusią šlovę. Akis užkliūva už puikių, tačiau morališkai pavargusių dekoracijų, ornamentų, didelių veidrodžių, kilimais išpuoštų koridorių. Laikas viešbutyje tarsi sustojo.
Tačiau mes dėl to džiaugėmės – galėjome nors kiek prisiliesti prie garsiosios sovietmečio Odesos.
Miesto viešojo transporto bilieto kaina yra per maža, kad ją atsiminčiau. Įlipus į tramvajų, prieina konduktorė ir parduoda bilietą. Čia nutinka smagių įvykių.
Mūsų akivaizdoje ambicingas keleivis susiginčija su konduktore dėl keliolikos centų vertės bilietėlio. Ginčas įsiplieskė, išplito į kitas tramvajaus vietas ir netgi pakeitė savo pirminę temą.
Buvo smagu klausytis. Kad dar labiau pasilinksminčiau, viešai ir garsiai apkaltinau brolio žmoną – esą ji dairosi į kitus vyrus. Ne juokais su ja susikibome ir, kaip ir tikėjausi, sulaukėme susidomėjimo: visas tramvajus juokėsi.
Rimtas ginčas dėl keliolikos centų vertės bilietėlio virto komedija. Beje, per tą laiką, kol konduktorė ginčijosi, visi keleiviai važiavo be bilietų.
Jei reikėtų apibrendrintai pavadinti dabartinę Odesą, sakyčiau, jog tai – linksmas ir gražus miestas. Jo dvasios nenuslopina apšepimas. Žymiausias Odesos objektas yra Potiomkino laiptai, vedantys žemyn į jūrų uostą.
Vasarą svarbiausią vaidmenį miesto svečiams vaidina Lanžerono ir Arkadijos paplūdimiai. Miesto senamiestis yra labiau panašus ne į mums įprastus senamiesčius, o į Kauno Žaliakalnį.
